Germanų prokalbė – rekonstruota kalba, iš kurios kilo germanų kalbos. Germanų prokalbė savo ruožtu kilusi iš indoeuropiečių prokalbės.

Pirmoje mūsų eros tūkstantmečio pusėje iš archajinės pragermanų kalbos germanų prokalbė skilo į tris šakas: vakarų germanų, rytų germanų ir šiaurės germanų kalbas, tačiau dar ilgoką laiką visos kalbos sąveikavo, ypač ingevonų pogrupis, išaugęs iš vakarų germanų dialektų ir tebepalaikęs ryšius su šiaurės germanų kalbomis.

Germanų prokalbė pasižymi Grimo dėsnio galiojimu, daugybe garsų pokyčių, kurie lėmė jos laipsnišką virtimą iš indoeuropiečių prokalbės dialekto į savarankišką kalbą. Kadangi šie garsų pokyčiai truko, matyt, ilgoką laiką (ne vieną šimtmetį), germanų prokalbė negali būti rekonstruota kaip paprasta medžio modelio grandis – ji labiau vertintina kaip maždaug tūkstantmečio kalbos raidos etapas. Bendroji germanų kalba ėmė skilti į atskiras germanų kalbas IV a., Didžiojo tautų kraustymosi laikais.

Kitas galimas terminas, „motininė germanų kalba“ (angl. Germanic parent language), gali būti vartojamas, norint aprėpti platesnį kalbinės plėtotės laikotarpį, apimantį Skandinavijos bronzos amžių ir ikiromėniškąjį Šiaurės Europos geležies amžių. Šiuo terminu vadinami archajinis, ankstyvasis ir vėlyvasis germanų prokalbės laikotarpiai.^[1] Germanų prokalbė – tai germanų kalbų pramotės vėliausio laikotarpio rekonstrukcija, o terminu „motininė germanų kalba“ įvardijamas visas kelias, kurį pragermaniškas indoeuropiečių prokalbės dialektas per tūkstantmečius nuėjo iki germanų prokalbės.

Germanų prokalbė nepaliudyta jokiais rišliais rašytiniais šaltiniais, ji buvo atkurta lyginamosios kalbotyros metodu. Esama tiesioginių vėlyvosios bendrosios germanų kalbos fragmentų ankstyvuosiuose runų įrašuose, ypač rastuose Vimose, Fiuno saloje, Danijoje (II a.), ir užrašytuose ant šalmo, aptikto Negovoje, šiaurės rytų Slovėnijoje (II a. pr. m. e),^[2] taip pat turimi Romos imperijos laikais palikti pavieniai užrašyti žodžiai (ypač Tacito knygoje „Germania“, parašytoje apie 90 mūsų eros metus).^[3]

Germanų prokalbė rutuliojosi pietų Skandinavijoje (Danijoje, pietų Švedijoje ir pietų Norvegijoje) – germanų genčių protėvynėje.^[5] Gali būti, kad indoeuropietiškai kalbantys žmonės, virvelinės keramikos kultūros atstovai, pietų Skandinaviją pasiekė III tūkst. pr. m. e. viduryje ir II tūkst. pr. m. e. pradžioje čia išvystė vietines kultūras.^[6] Germanų prokalbė išsirutuliojo iš archajinės pragermanų kalbos II–I tūkst. pr. m. e. Anot germanų substrato hipotezės, germanai galėjo būti paveikti neindoeuropietiškų kultūrų, pavyzdžiui, piltuvėlinės keramikos kultūros atstovų, bet garsų pokytis, germanų kalbose žinomas kaip Grimo dėsnis, rodo nesubstratinę raidą, išskiriančią germanų kalbas iš kitų indoeuropiečių kalbų.^[a] Germanų prokalbe buvo kalbama maždaug po 500 m. pr. m. e.,^[9] o skandinavų prokalbe – nuo II a., ir ši vis dar buvo labai artima rekonstruojamai germanų prokalbei, tačiau kitos bendros naujovės, skiriančios germanų prokalbę nuo indoeuropiečių prokalbės, rodo bendrą germanų protėvių istoriją Skandinavijos bronzos amžiaus laikotarpiu.

Ankstyvojo germanų plitimo laikais, ikiromėniškajame geležies amžiuje (V–I a. pr. m. e.), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su keltiškosios Lateno kultūros atstovais.

Germanų prokalbėje nustatyta nemaža keltiškų skolinių.^[10] Nuo I a. germanai plėsdamiesi pietuose pasiekė Dunojų bei Reino aukštupį, ir tada jie pirmiausia patenka į romėnų istorinius šaltinius. Maždaug tuo pačiu metu, plėsdamiesi į rytus nuo Vyslos (Oksyvo kultūra, Pševorsko kultūra), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su ankstyvosiomis slavų kultūromis, kas atsispindi senuosiuose slavų prokalbės skoliniuose.

Nuo III a. vėlyvosios germanų prokalbės vartotojai išplito dideliais atstumais, nuo Reino iki Dniepro jų gyvenamos teritorijos taškai buvo nutolę maždaug 1 200 km. Šis laikotarpis žymi vėlyvosios germanų prokalbės skilimą ir istoriškai paliudytą germanų migracijos pradžią. Pirmasis rišlus tekstas germanų kalba yra gotų Biblija, parašyta IV a. pabaigoje gotų krikščionių tervingų genties kalba. Tervingai išvengė persekiojimų, 348 m. iš Skitijos pabėgę į Meziją.

Seniausi žinomi rišlūs tekstai (pilni sakiniai su veiksmažodžiais) skandinavų prokalbe, runų įrašai, sutinkami maždaug nuo 400 m. (pavyzdžiui, Tunės akmuo Norvegijoje). To meto vėlyvosios bendrosios germanų kalbos ir skandinavų prokalbės riba yra labiau susitarimo dalykas. Anksčiausi vakarų germanų tekstai žinomi nuo V a., pradedant frankišku Bergakero įrašu Nyderlanduose.

Germanų prokalbė, tarp geografiškai artimų kalbos vartotojų prasidėjusi kaip bendrais kalbos ypatumais pasižymintis indoeuropiečių prokalbės dialektas, savo raidą baigė sklisdama į įvairias žmonių grupes, kurių kalbos ypatybės skyrėsi. Nuo raidos pradžios iki pabaigos buvo įvykę daugybė garsų pokyčių.

Kalbų medis istorinėje lyginamojoje kalbotyroje rodo, kokia kalba iš kokios kilusi. Kilmės klausimas labiausiai susijęs su tuo, kokia konkrečiai išsišakojančio medžio schema geriausiai paaiškina paliudytų kalbų raidą iš bendro protėvio, kur prokalbė yra šaknys, o atskiros kalbos – lapai. Germanų kalbos sudaro iš germanų prokalbės, kaip iš šaknies, augantį medį, kuris yra indoeuropiečių kalbų medžio šaka, savo ruožtu indoeuropiečių kalbų šaknys yra indoeuropiečių prokalbė. Skoliniai iš kalbų, su kuriomis buvo sąveikaujama, santykinę germanų šakos padėtį tarp kitų indoeuropiečių daro ne tokią aiškią, palyginti su kitomis indoeuropietiškomis kalbų šakomis. Istorinės kalbotyros plėtotės laikotarpiu buvo teikiami įvairūs sprendiniai, kurių nė vienas nebuvo neabejotinas ar neginčytinas.

Kalbų šeimų raidos istorijoje filologai taiko kilmės „medžio modelį“ tik tada, kai bendruomenės liaujasi glaudžiai kontaktuoti, nes tuomet jų kalbos gali atsiskirti. Ankstyvaisiais laikais indoeuropiečių kontaktai su kitomis kalbinėmis bendruomenėmis buvo riboti, ir, be abejonių, germanų kalbų pošeimis pasižymėjo ne kalbų medžio ypatybėmis, nes kai kurie bruožai ankstyvuoju jų raidos metu buvo pasiskolinti iš kaimynų, o ne gauti iš tiesioginio protėvio. Vakarų germanų kalboms ypač būdinga kitokia negu kalbų medis raida.^[11]

Sutinkama, kad germanų prokalbės istorija prasidėjo maždaug 500 m. pr. m. e.^[12] Jos hipotetinė pramotė nuo indoeuropiečių prokalbės skilimo iki 500 m. pr. m. e vadinama archajine pragermanų kalba (angl. Pre-Proto-Germanic). Ar pastarasis terminas įtrauktinas į platesnę germanų prokalbės sąvoką, yra vartosenos klausimas.

Grimo ir Vernerio dėsnius (kurie iš esmės galioja tik priebalsiams ir ilgus dešimtmečius buvo priskiriami germanų prokalbei) amerikiečių kalbininkas V. P. Lėmanas (W. P. Lehmann) priskyrė archajinei pragermanų kalbai ir manė, kad „viršutinė riba“ – tai kirčio fiksavimas šaknyje, paprastai pirmajame skiemenyje.^[13] Indoeuropiečių prokalbėje kirtis buvo laisvas, galėjo kristi į įvairius skiemenis, taip pat gali būti, kad skiemenys pasižymėjo priegaidėmis arba tonais,^[14] kirčio vietą lėmė daugybė taisyklių, turėjo įtakos ir skiemens ilgis.

Kirčio fiksavimas sukėlė garsų pokyčių nekirčiuotuose skiemenyse. Pasak V. P. Lėmano (W. P. Lehmann), „apatinė riba“ buvo -a arba -e nekirčiuotame skiemenyje numetimas; pavyzdžiui, vėlyvosios ide. *wóyd-e > gotų k. wait 'žino'. E. Antonsenas (E. Antonsen) sutiko su Lėmanu dėl apatinės ribos,^[15] bet vėliau runose rado atvejų, kai -a nebuvo numestas: ékwakraz … wraita 'Aš, Vakrazas, … parašiau'. Pasak E. Antonseno, „Todėl germanų prokalbei turime ieškoti naujos apatinės ribos“.^[16]

Antonseno schemoje germanų prokalbė dalijama į ankstyvąją ir vėlyvąją stadijas. Ankstyvoji stadija pasižymi kirčio fiksavimu ir „spontaniškais balsių pokyčiais“, o vėlyvojoje stadijoje galioja dešimtys sudėtingų taisyklių, nustatančių tiek balsių, tiek priebalsių kitimus.^[17]

Nuo 250 m. pr. m. e. germanų prokalbė išsišakojo į penkias germaniškas grupes: po dvi vakaruose bei šiaurėje ir vieną rytuose.^[4]

Toliau nurodyti pokyčiai yra žinomi arba numanomi germanų prokalbės istorijoje, plačiąja prasme nuo indoeuropiečių prokalbės pabaigos iki tada, kai germanų prokalbė ėmė skilti į tarpusavyje nebesusišnekančias tarmes. Pokyčiai nurodomi apytiksle chronologine tvarka turint omenyje, kad ankstesnieji pokyčiai sąraše bus darę įtaką toliau išdėstomiems. Stadijos skirstomos ir su kiekviena iš jų susiję pokyčiai pateikiami daugiausia remianti D. Rindžu (D. Ringe).^[18] Savo ruožtu D. Rindžas apibendrina įprastas sąvokas ir terminologiją.

Ši stadija prasidėjo atskilimu į atskirą kalbą, nors galbūt ji vis dar įėjo į indoeuropiečių prokalbės dialektų tąsą. Šioje kalboje būta daugybės naujovių, kurios galbūt dėl arealinių kontaktų įvairiais lygmenimis buvo būdingos ir kitoms indoeuropiečių kalbų šakoms, ir tam tikrą laiką galėjo būti įmanoma susikalbėti su kitais dialektais. Vis dėlto ši kalba ėjo savu raidos keliu, nesvarbu, ar ją laikytume atskira kalba, ar tik dialektu.

Ši stadija savo raidą pradėjo kaip indoeuropiečių prokalbės (ide.) dialektas, kuris neteko laringalų, turėjo penkis ilguosius ir šešis trumpuosius balsius, taip pat vieną ar du superilguosius. Priebalsių sistema vis dar buvo panaši į ide. sistemą be suminkštintųjų gomurinių sprogstamųjų ir laringalų, bet tai, kad buvo netekta skiemeninių sonantų, priebalsyną darė gerokai kitokį. Susikalbėti su kitais ide. dialektais vis dar galėjo būti įmanoma, tačiau nelengvai, ir šis laikotarpis žymi galutinį germanų prokalbės atitrūkimą nuo likusiųjų indoeuropiečių kalbų bei tikrąją germanų prokalbės pradžią su virtine šią kalbų šaką išskiriančių balsių ir priebalsių pokyčių. Ankstyvojoje germanų prokalbėje buvo prarastas kontrastinis, laisvasis ide. kirčiavimas – kirtis buvo atitrauktas į šaknį, į pirmąjį skiemenį, todėl nekirčiuotuose skiemenyse garsai pradėjo redukuotis.

Šioje stadijoje germanų prokalbė iškilo kaip savarankiška šaka ir patyrė daugybę esminių garsų pokyčių, dėl kurių šios prokalbės palikuonės vėliau bus atpažįstamos kaip germanų kalbos. Sprogstamųjų priebalsių turtinga sistema pirmiausia buvo pakeista pučiamųjų priebalsių rinkiniu, paslankusis ide. kirtis, kuriam galbūt buvo būdingos priegaidės, buvo pakeistas pastoviuoju, o du balsiai susiliejo į vieną. Dėl į pirmąjį skiemenį atitraukto kirčio jau buvo pradėję irti nekirčiuotųjų skiemenų garsai ir šis procesas tęsėsi dukterinėse kalbose. Galutinė stadija aprėpia visą likusią kalbos raidą, kol prokalbė skilo į dialektus, ir galbūt tuomet ėmė rastis nosiniai balsiai, pradėjo veikti umliauto taisyklės ir atsirado kitų germanų kalboms būdingų ypatybių.

Laikas, kada skoliniai į germanų prokalbę pateko iš kitų (žinomų) kalbų arba kada iš germanų prokalbės – į kitas kalbas, gali būti nustatomas pagal skolinimosi metu germanų kalbose vykusius garsų pokyčius. Kadangi tikslus skolinių ir garsų dėsnių laikas nežinomas, skolinių neįmanoma taikyti absoliučiajai ar kalendorinei chronologijai nustatyti.

Dauguma skolinių iš keltų kalbų pasirodė iki Grimo dėsnio arba jo veikimo metu.^[20] Pavyzdžiui, žodis *rīks 'valdovas' buvo pasiskolintas iš keltų *rīxs 'karalius' (kamienas *rīg-), kur g → k.^[21] Tai akivaizdžiai ne savas žodis, nes ide. *ē → ī būdinga ne germanų, o keltų kalboms. Kitas pavyzdys – *walhaz 'svetimšalis; keltas', kilęs nuo keltų genties pavadinimo Volcae su k → h ir o → a. Kiti skolinių iš keltų kalbų pavyzdžiai: *ambahtaz 'tarnas', *brunjǭ 'šarviniai marškiniai', *gīslaz 'įkaitas', *īsarną 'geležis', *lēkijaz 'gydytojas', *laudą 'švinas', *Rīnaz 'Reinas', *tūnaz, tūną 'įtvirtintas aptvaras'.^[22] Šie skoliniai tikriausiai buvo gauti keltiškų Halštato ir ankstyvosios Lateno kultūrų laikais, kai keltai Vidurio Europoje vyravo, nors šis laikotarpis aprėpia keletą šimtmečių.

Iš rytų iranėnų gauta *hanapiz 'kanapė' (plg. sakų k. kaṃhā, oset. gæn(æ) 'linas'),^[23] *humalaz, humalǭ 'apynys' (plg. oset. xumællæg), *keppǭ ~ skēpą 'avis' (plg. pers. čapiš 'vienerių metų vaikas'), *kurtilaz 'sujuosiama palaidinė' (plg. oset. k^wəræt 'marškiniai'), *kutą 'trobelė' (plg. pers. kad 'namas'), *paidō 'apsiaustas',^[24] *paþaz 'takas' (plg. av. pantā, kilm. pathō) ir *wurstwa 'darbas' (plg. av. vərəštuua).^[25] Iš Ukrainos lygumų žodžius galėjo perduoti tiesiogiai skitai, kurių būriai per Dunojų atkeliavo į Vidurio Europą ir Karpatų baseine sukūrė Vekerzugo kultūrą (VI–V a. pr. m. e.), arba šie žodžiai gauti iš tomis pačiomis kryptimi keliavusių sarmatų.^[26] Abejonių kelia daiktavardis *marhaz 'arklys', kuris galėjo būti pasiskolintas arba tiesiogiai iš skitų ar sarmatų, arba tarpininkaujant keltų kalboms.

Nemažą skolinių iš germanų prokalbės aptinkama negermaniškose kalbose, kurios ribojosi su germanų prokalbės sritimi.

Didžiausią įtaką patyrė finų kalbos, jos iš germanų prokalbės gavo šimtus skolinių.^[27][28] Tarp gerai žinomų pavyzdžių yra *druhtinaz 'karo vadas' (plg. suom. ruhtinas), *hrengaz (vėliau *hringaz) 'žiedas' (plg. suom. rengas, est. rõngas),^[29] *kuningaz 'karalius' (plg. suom. kuningas),^[2] *lambaz 'avytė' (plg. suom. lammas, lyv. lāmbaz),^[30] *lunaz 'išpirka' (plg. suom. lunnas).^[31]

Taip pat žinomi skoliniai samių, baltų ir slavų kalbose.

Kalbant apie germanų prokalbę, terminas substratas reiškia leksikos vienetus ir fonologijos elementus, nepaveldėtus iš indoeuropiečių prokalbės. Substrato teorija teigia, kad šie elementai perimti iš senesnių populiacijų, kurios išliko tarp indoeuropiečių ir buvo pakankamai įtakingos, kad perduotų kai kurias savo kalbos ypatybes. Pirmasis neindoeuropietiško substrato teoriją pateikė Vokietijos istorinės kalbotyros specialistas Zigmundas Feistas (Sigmund Feist), kuris teigė, jog maždaug trečdalis viso germanų prokalbės žodyno kilę iš šio substrato.^[b]

Teo Fenemanas (Theo Vennemann) iškėlė baskų kalbos substrato ir semitų kalbų superstrato (kalbinio antsluoksnio) germanų prokalbėje teoriją; vis dėlto jo spėjimai atitinkamų sričių specialistų dažniausiai atmetami.^[32]

Germanų kalbų etimologiniai tyrimai tęsiami, ir daugybė germaniškų žodžių, kurių kilmė anksčiau buvo neaiški ir atrodė prieštaringa, dabar įtikinamai paaiškinami rekonstruotais indoeuropiečių prokalbės žodžiais ir morfologija. Tad neaiškios etimologijos germaniškų žodžių dalis ilgainiui sumažėjo. Šios dalies vertinimai paprastai būna pasenę arba padidinti, nes daug duomenų, kai mokslininkai sudarinėjo nepaaiškinamos kilmės germanų žodžių sąrašus, buvo nežinoma.

Šiame straipsnyje naudojami šie sutartiniai ženklai ir raidės atkurtoms germanų prokalbės formoms užrašyti:

• Skardieji trankieji priebalsiai žymimi kaip b, d, g; šios fonemos nesuprastinos kaip konkrečiai sprogstamieji /b/, /d/, /ɡ/ arba pučiamieji /β/, /ð/, /ɣ/. Kitoje literatūroje šie priebalsiai gali būti rašomi kaip grafemos su brūkšniu, sudarant pučiamųjų priebalsių raides ƀ, đ, ǥ.
• Duslieji pučiamieji priebalsiai žymimi kaip f, þ, h (TFA /ɸ/, /θ/, /x/). Vėlesnėje germanų prokalbės stadijoje /x/ tam tikrose padėtyse gali virsti /h/. Atitinkamai /xʷ/ tam tikroje garsų apsuptyje vėliau gali tapti /hʷ/ arba /ʍ/.
• Lūpų gomuriniai žymimi kaip kw, hw, gw; tai nerodo kokios nors konkrečios atskiro garso (pvz., /kʷ/, /xʷ/, /ɡʷ/) ar junginio (pvz., /kw/, /xw/, /ɡw/) analizės.
• Jotas žymimas kaip j /j/. Pažymėtina, kad indoeuropiečių prokalbės formose šis garsas, tiksliau – pusbalsis, ne priebalsis, žymimas kaip y arba i̯; čia vartojamas j nerodo jokio išties įvykusio šio garso tarties pokyčio.
• Ilgieji balsiai žymimi brūkšniu virš raidės, pvz., ō. Kai reikia atskirti, TFA /ɛː/ ir /eː/ atitinkamai transkribuojami kaip ē¹ ir ē². ē¹ kartai perteikiamas kaip æ arba ǣ, bet čia tokia rašyba nepalaikoma.
• Superilgieji balsiai pažymėti cirkumfleksu, pvz., ô. Kitoje literatūroje jie užrašomi su dviem brūkšneliais virš raidės (dvigubu makronu), pvz., ō̄.
• Sekant D. Rindžu (D. Ringe), nosiniai balsiai pažymėti kableliu po raide, pvz., ǫ̂ /õːː/. Labai dažnai literatūroje jie perteikiami tiesiog po balsio prirašant raidę n. Vis dėlto taip gali pasidaryti neaišku, ar čia pažymėtas žodžio galo nosinis balsis, ar žodžio galo paprastas prieš /n/ einąs balsis, kurių skyrimas yra foneminis. Kai kuriuose šaltiniuose nosiniams balsiams žymėti vartojama ir tildė (ã, ĩ, ũ…).
• Dvibalsiai perteikiami kaip ai, au, eu, iu, ōi, ōu ir galbūt ēi, ēu.^[33] Vis dėlto, kai balsiai eina prieš atitinkamą pusbalsį, jie tampa ajj, aww, eww, iww. u rašomas kaip w tarp balsių ir j. Toks rašybos susitarimas grįstas Rindžo (Ringe 2006) vartosena.
• Ilgieji balsiai prieš nepriešakinius sudarydavo atskirą skiemenį ir rašomi kaip aukščiau nurodyta, išskyrus atvejį prieš ī, kai rašoma ij.

Toliau lentelėje^[4] pateikiamas rekonstruotas germanų prokalbės priebalsių tarimas. Įžambūs brūkšniai nerašomi dėl patogumo. Kai langelyje yra dvi fonemos, pirmoji iš poros yra duslioji, antroji – skardžioji. Garsai skliausteliuose žymi alofonus, jie nėra savarankiškos fonemos. Dėl kai kurių garsų tikslesnio tarimo taip pat žr. pastabas po lentele.^[c]

Pastabos:

1. [ŋ] buvo /n/ alofonas prieš gomurinius trankiuosius.
2. [ŋʷ] buvo /n/ alofonas prieš lūpų gomurinius trankiuosius.
3. [β], [ð] ir [ɣ] buvo /b/, /d/ bei /ɡ/ alofonai tam tikrose padėtyse (žr. žemiau).
4. Raide f žymima fonema germanų prokalbėje galbūt vis dar buvo tariama kaip abilūpinis pučiamasis priebalsis (/ɸ/). Tokio tarimo naudai liudytų tai, kad gotų kalboje žodžio galo b (kuris kitose padėtyse atstovauja skardžiajam pučiamajam) suduslėja iki f, ir tai, kad senojoje norvegų kalboje aptr tariama kaip [ɑɸtr], kur vartota raidė p (o ne žymiai įprastesnė f) apilūpiniam priebalsiui prieš /t/ pažymėti.

Archajinėje pragermanų kalboje galiojęs Grimo dėsnis sukėlė grandininius pirminių indoeuropiečių prokalbės sprogstamųjų priebalsių pokyčius. Vernerio dėsnis paaiškina Grimo dėsnio išimčių kategoriją, kai skardieji pučiamieji priebalsiai pasitaiko vietoj Grimo dėsnio numatytų dusliųjų pučiamųjų. Šiuos nesutapimus lėmė pirminė indoeuropiečių prokalbės kirčio vieta.

p, t ir k nepakluso Grimo dėsniui po ankštumos pučiamųjų (tokių kaip s) arba po kitų sprogstamųjų priebalsių (kurie dėl germanų pučiamųjų priebalsių dėsnio buvo pakitę į ankštumos pučiamuosius); pavyzdžiui, kur lotynų kalboje (su senuoju t) yra stella 'žvaigždė' ir octō 'aštuoni', vidurinėje olandų kalboje turima ster ir acht (su nepakitusiu t).^[34] Šis pirminis t sutapo su antriniu, iš skardžiojo priebalsio atsiradusiu t, tai yra daugumoje atvejų /t/ yra kilęs iš pirminio arba antrinio /t/.

(Vėliau panašus pokytis į vykusį germanų prokalbės priebalsių sistemoje rutuliojosi vokiečių aukštaičių tarmėje. Eiprilė Makmahon (April McMahon) teigia:^[35]

„Grimo ir Vernerio dėsniai… drauge apibrėžia pirmąjį germanų priebalsių pokytį. Kitas, chronologiškai vėlesnis, antrasis germanų priebalsių pokytis… padarė įtaką tik germanų prokalbės dusliesiems sprogstamiesiems … ir germanų prokalbę suskaldė į dvi dialektų grupes: vokiečių žemaičių šiaurėje … ir vokiečių aukštaičių toliau pietuose…“)

Laiko atžvilgiu Vernerio dėsnio galiojimas paprastai nustatomas pagal Grimo dėsnį, ir Vernerio dėsnis teigia, kad duslieji ankštumos pučiamieji /s/, /ɸ/, /θ/ ir /x/ verčiami skardžiaisiais, jei eina po nekirčiuoto skiemens. Šis pokytis vyko tada, kai kirčiavimas dar buvo paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės (ide.), buvo laisvas ir kirtis galėjo kristi į bet kurį žodžio skiemenį. Pavyzdžiui, ide. *bʰréh₂tēr > germ. prok. *brōþēr 'brolis', bet ide. *meh₂tḗr > germ. prok. *mōdēr 'motina'. Veikiant Vernerio dėsniui, /s/ buvo suskardintas ir virto /z/ – nauja fonema.^[4] Kažkuriuo metu, po Grimo ir Vernerio dėsnių, germanų prokalbė neteko paveldėto laisvo kirčiavimo ir visi žodžiai imti kirčiuoti jų šaknies skiemenyje. Jei žodis neturėdavo priešdėlio, dažniausiai tai būdavo pirmasis skiemuo.

Praradus laisvąjį ide. kirtį, išnyko Vernerio dėsnio sukurta, priebalsių pokyčius sąlygojusi, aplinka. Be šios sąlygojančios aplinkos, pokyčio priežastis kalbos vartotojams pasidarė nebeaiški. Pokyčiai, prasidėję kaip paprasti fonetiniai garsų variantai, ėmė darytis vis labiau gramatiniai ir privedė prie gramatinių garsų pokyčių, žinomų kaip gramatinė kaita (vok. grammatischer Wechsel). Atskiro žodžio kamiene galėjo būti skirtingi priebalsiai, atsižvelgiant į linksnį ar laiką. Kadangi tokia sistema pasidarė sudėtinga, tiek visos germanų prokalbės laikotarpiu, tiek vėliau, dukterinėse kalbose, vyko žymus šių garsų sulyginimas. Jau germanų prokalbėje dauguma pokyčių daiktavardžiuose buvo sulyginti taip, kad visose žodžio formose nuosekliai būtų vartojamas vienas ar kitas garsas, nors iš dalies kaita buvo išlaikyta, o vėliau dukterinėse kalbose ji buvo sulyginta (bet kiekvienoje kalboje skirtingai). Kaita daiktavardžių ir veiksmažodžių galūnėse taip pat buvo suvienodinta, daiktavardžiuose – paprastai skardžiųjų variantų naudai, tačiau skirtumą išlaikė veiksmažodžiai, kai nepriesaginiai (stiprieji) įgydavo skardųjį variantą, o priesaginiai (silpnieji) – duslųjį. Germanų prokalbėje stipriųjų veiksmažodžių priebalsių kaita tarp esamojo ir būtojo laikų buvo įprasta, nebuvo sulyginta, ir kai kuriose germanų kalbose ji išlaikoma iki šių dienų.

Manoma, kad kai kurios po garsų pokyčių atsiradusios fonemos, priklausomai nuo apsupties, buvo tariamos skirtingai (kaip alofonai). Kalbėdamas apie pirminius /k/ arba /kʷ/, Traskas (Trask) pažymi:^[36]

„Žodžio pradžioje susidariusieji /x/ arba /xʷ/ buvo paversti /h/ ir /hʷ/.“

Daugumas lentelėje nurodytų priebalsių tam tikromis aplinkybėmis galėjo būti ilginami, ir dukterinėse kalbose jie reiškiami dvigubinant raides. Šis reiškinys vadinamas geminacija. Astrida Krėhenman (Astrid Kraehenmann) teigia:^[37]

„Tada germanų prokalbėje jau būta ilgųjų priebalsių… bet jie sudarė priešpriešą su trumpaisiais tik žodžio viduryje. Be to, jie buvo nedažni ir pasitaikydavo tik tarp balsių, beveik išimtinai – po trumpųjų.“

Skardžiosios fonemos /b/, /d/, /ɡ/ ir /ɡʷ/ vienoje fonetinėje aplinkoje rekonstruojamos kaip sprogstamieji priebalsiai, kitoje – kaip ankštumos pučiamieji. Alofonijos modelis nėra visiškai aiškus, bet iš esmės panašus į kitų kalbų skardžiųjų trankiųjų priebalsių alofonų modelius, pavyzdžiui, į ispanų kalbos.^[38] Dėl Vernerio dėsnio atsiradę skardieji pučiamieji (žr. aukščiau), pasitaikydavę tiktai ne žodžio pradžioje, susiliejo su pučiamaisiais priebalsių /b/, /d/, /ɡ/ ir /ɡʷ/ alofonais. Seniau buvo linkstama teigti, jog pradžioje garsai buvę pučiamieji ir vėliau kai kuriomis aplinkybėmis „sukietinti“ iki sprogstamųjų. Vis dėlto Rindžas (Ringe) pažymi, kad toks požiūris daugiausia kyla iš senesnėmis fonologinėmis teorijomis grįstų prielaidų, ir, pasak šiuolaikinių teorijų, lygiai taip pat tikėtina, kad alofonija reiškėsi iš pat pradžių.^[39]

Visų trijų skardžiųjų fonemų – /b/, /d/ ir /ɡ/ – alofonijos modelis tarpusavyje šiek tiek skyrėsi, bet iš esmės sprogstamieji priebalsiai vartoti „stipriosiose“ padėtyse (žodžio pradžioje ir junginiuose), o pučiamieji – „silpnosiose“ (po balsių). Išsamiau:

• Žodžio pradžioje /b/ ir /d/ buvo sprogstamieji priebalsiai [b] ir [d].
• Tačiau daugybė pavyzdžių rodo, kad žodžio pradžioje /ɡ/ buvo [ɣ], kai kuriose kalbose galiausiai išsirutuliojęs į [ɡ]. Tokia raida aiškiausiai matyti anglų-fryzų ir kitose ingevonų kalbose. Šiuolaikinėje olandų kalboje šioje padėtyje garsas [ɣ] vis dar išlaikomas.
• Sprogstamieji vartoti po homorganinių (tariamų toje pačioje artikuliacinio aparato vietoje) nosinių priebalsių: [mb], [nd], [ŋɡ], [ŋʷɡʷ]. Tai buvo vienintelė padėtis, kai vis dar galėjo būti tariamas skardusis lūpų gomurinis priebalsis [ɡʷ].
• Geminuoti jie buvo tariami kaip sprogstamieji priebalsiai [bb], [dd], [ɡɡ]. Ši taisyklė ir toliau galiojo bent ankstyvosiose vakarų germanų kalbose, nes iš vakarų germanų geminuotųjų išėjo geminuoti sprogstamieji, kilę iš ankstesnių skardžiųjų ankštumos pučiamųjų.
• Po /l/ arba /z/, /d/ buvo [d]. /d/ po /r/ atvejai yra prieštaringi: gotų kalboje jis pasitaiko kaip sprogstamasis priebalsis waurd 'žodis' (ne *waurþ po suduslėjimo), o senojoje norvegų kalboje – kaip pučiamasis orð. Vakarų germanų kalbose /d/ įtvirtintas kaip [d] visose padėtyse.
• Kitur pučiamieji priebalsiai vartojami tik po balsių ir dvibalsių, o /b/ ir /ɡ/ atveju – po nenosinių priebalsių.

Lūpų gomuriniai priebalsiai patyrė daugybę papildomų pokyčių.

1. Dar iki pradedant veikti Grimo dėsniui, dėl indoeuropiečių prokalbės boukólos dėsnio lūpų gomuriniai prieš /u/ buvo redukuoti į paprastus gomurinius. Šis dėsnis ir toliau galiojo kaip išorinis filtras, t. y. jei garso pokytis sukurdavo naują aplinką, kurioje lūpų gomurinis priebalsis atsidurdavo greta /u/, jis tuojau pat būdavo paverčiamas paprastu gomuriniu. Veiksmažodžio paradigmoje tai sukėlė tam tikrų netolygumų, pavyzdžiui, *singwaną [siŋʷɡʷɑnɑ̃] 'dainuoti' greta *sungun [suŋɡun] '(jie) dainuoja'. Matyt, šis lūpinės tarties praradimas veikė ir po /un/ einančius lūpų gomurinius priebalsius, kas rodo kalboje buvus taip pat ir lūpinį alofoną [ŋʷ]. Šiuo atveju visi junginiai [uŋʷxʷ], [uŋʷkʷ] ir [uŋʷgʷ] praranda sulūpintą tartį (delabializuojami) ir paverčiami [uŋx], [uŋk] ir [uŋɡ].^[40]
2. Po Vernerio dėsnio veikimo dėl įvairių pokyčių beveik visiškai išnyko skardieji lūpų gomuriniai priebalsiai. Pradžioje [ɡʷʰ] tapo [b], pavyzdžiui, ide. *gʷʱédʱyeti > germ. prok. *bidiþi '(jis) prašo'. Pučiamasis variantas [ɣʷ] (dažniausiai pasitaikydavęs ne žodžio pradžioje) paprastai virsdavo [w], tačiau kartais vis dėlto pakisdavo į [ɣ]. Vienintelė padėtis, kai skardieji lūpų gomuriniai išlikdavo, – tai po nosinių priebalsių, pavyzdžiui, *singwaną [ˈsiŋʷɡʷɑnɑ̃] 'dainuoti'. Šie įvairūs pokyčiai dažnai sudarydavo prielaidas sudėtingai kaitai atsirasti, pavyzdžiui, *sehwaną [ˈsexʷɑnɑ̃] 'matyti', *sēgun [ˈsɛːɣun] '(jie) matė' (tiesioginė nuosaka), *sēwīn [ˈsɛːwiːn] 'jie būtų matę' (subjunktyvas); skirtingose dukterinėse kalbose šie variantai buvo pertvarkyti ir sureguliuoti nevienodai.

Kronenas (Kroonen) (2011) priebalsių kaitos (priebalsių mutacijos) procesą germanų prokalbėje įvardija kaip priebalsių laipsniavimą.^[41] (Šis reiškinys skiriasi nuo kaimyninėse samių ir Baltijos finų kalbose veikiančios priebalsių kaitos, kuri nuo XIX a. taip pat vadinama priebalsių laipsniavimu.) Germanų prokalbės priebalsių laipsniavimas tiesiogiai nepaliudytas nė viename germanų dialekte, tačiau, nepaisant to, gali būti rekonstruotas, remiantis tam tikrais dialektuose pasitaikančiais n kamieno vardažodžių ir vadinamųjų ōn veiksmažodžių šaknies nesutapimais.

Diachroniškai (istoriškai) priebalsių laipsniavimas germanų prokalbėje gali būti aiškinamas Kliugės dėsniu, pasak kurio geminatos susidarė iš sprogstamųjų priebalsių, kirčiuotame skiemenyje einančių prieš nosinius priebalsius. Kadangi šis garsų dėsnis galiojo tik dalyje n kamieno vardažodžių ir ōn veiksmažodžių paradigmų, susidarė geminuotų ir negeminuotų priebalsių kaita. Visgi dėl šio dėsnio tikrumo esama nesutarimų, kai kurie kalbininkai geminatų susidarymą linkę aiškinti „ekspresine geminacija“. Šiuo metu germanų geminatų kilmė yra istorinės kalbotyros diskusijų dalis, aiškaus bendrojo sutarimo kol kas nėra.

Laipsniuojamųjų paradigmų germanų prokalbėje rekonstrukcija paaiškina šaknies kaitą, kokia turima s. angl. steorra 'žvaigždė' < *sterran- greta s. fryz. stera 't. p.' < *steran- ir tarm. norv. guva 'siūbuoti' < *gubōn- greta vidurio vokiečių aukštaičių gupfen 't. p.' < *guppōn-, kur pradžioje turėta alomorfija yra apibendrinta, suvienodinta. Nagrinėjamuose atvejuose tai leistų rekonstruoti n kamieno vard. *sterō, kilm. *sterraz < ide. *h₂stér-ōn, *h₂ster-n-ós ir ōn veiksmažodžių III vns. a. *guppōþi, III dgs. a. *gubunanþi < *gʱubʱ-néh₂-ti, *gʱubʱ-nh₂-énti.

Germanų prokalbėje buvo penki trumpieji balsiai,^[42] penki arba šeši ilgieji ir bent vienas „superilgasis“, arba „trimoris“ (lygus trims moroms; mora – vieno trumpojo skiemens trukmė). Tikroji fonetinė balsių kokybė nėra aiški.

Pastabos:

1. /e/ negalėjo būti vartojamas nekirčiuotuose skiemenyse, nebent jis eidavo prieš /r/, kur jis jau vėlyvuoju germanų prokalbės laikotarpiu pažemėdavo iki /ɑ/.
2. Visi nosiniai balsiai, išskyrus /ɑ̃ː/ ir /ũː/, pasitaikydavo žodžio gale. Ilgieji nosiniai balsiai /ɑ̃ː/, /ĩː/ ir /ũː/ buvo vartojami prieš /x/ ir buvo susidarę iš senesnių trumpųjų, prieš /nx/ ėjusių, balsių.

Ide. ə, a, o germanų prokalbėje susiliejo į a; ide. ā, ō susiliejo į germanų prokalbės ō. Susiliejimo metu balsių vertė tikriausiai buvo [ɑ] ir [ɑː] arba galbūt [ɒ] ir [ɒː]. Jų tartis išsiskyrė, ilgąjį balsį paaukštinus (ir galbūt suapvalinus) į [ɔː]. Žinoma, kad ā negalėjo būti pakeltas į ō anksčiau negu užsimezgė anksčiausi germanų prokalbės vartotojų ir romėnų ryšiai. Tai patvirtina faktas, kad lotynų k. Rōmānī vėliau gotų kalboje susiliejo į Rumoneis (t. y. Rūmōnīs). Rindžas (Ringe) aiškina, kad skolinimosi metu germanų prokalbės ā tipo balsis (kuris vėliau tapo ō) buvo panašiausias į lotynų k. ā. O kadangi šiuo atveju germanų prokalbė stokojo vidurinio pakilimo užpakalinės eilės balsio, artimiausias atitikmuo lotynų kalbos balsiui ō buvo germanų prokalbės balsis ū: Rōmānī > *Rūmānīz > *Rūmōnīz > gotų k. Rumoneis.

Po to, kai ā pakito į ō, junginyje -aja- tarp balsių iškritus /j/, susidarė naujas ā. Tai buvo reta fonema, ji buvo vartojama tik keliuose žodžiuose, žymiausi kurių buvo trečiosios klasės silpnieji veiksmažodžiai. Veiksmo atlikėjų priesaga *-ārijaz (šiuolaikinės anglų k. -er) tikriausiai buvo pasiskolinta iš lotynų kalbos maždaug tuo pačiu metu arba šiek tiek vėliau.

Žinoma, kad germanų prokalbėje buvo vartojami tokie dvibalsiai:

• Trumpieji: /ɑu/, /ɑi/, /eu/, /iu/
• Ilgieji: /ɔːu/, /ɔːi/, (galbūt /ɛːu/, /ɛːi/)

Atkreiptinas dėmesys į /e/ > /i/ pokytį prieš /i/ arba /j/ tame pačiame arba paskesniame skiemenyje. Dėl šio pokyčio išnyksta dvibalsis /ei/ (ir tampa /iː/), o iš ankstesnio /eu/ susidaro dvibalsis /iu/.

Kaip dvibalsiai gali būti nagrinėjami balsio ir pusbalsio junginiai, vartoti ir indoeuropiečių prokalbėje. Tai paaiškina, kodėl, sakykime, žodyje *niwjaz ('naujas') neišnyko /j/; antrasis dvibalsio iu dėmuo iš esmės vis dar buvo priebalsis ir todėl aplinka neatitiko garso šalinimo sąlygų. Tai patvirtina ir faktas, kad vėliau, veikiant vakarų germanų kalbų geminacijai, lygia greta su kitais priebalsiais (išskyrus /r/), -wj- geminuojama į -wwj- .

Germanų prokalbėje buvo du superilgieji, arba trijų morų (trijų trumpųjų skiemenų trukmės), balsiai ô [ɔːː] ir ê [ɛːː], pastarasis daugiausia pasitaikydavo prieveiksmiuose (pvz., *hwadrê 'kur, kame').^[43] Nė vienoje paliudytoje germanų kalboje tokie balsiai nebevartojami. Jie rekonstruojami pasitelkiant lyginamąjį metodą, ypač tada, kai dvejopų rekonstruoto galinio ilgojo ō atspindžių kitais būdais paaiškinti neišeina, mat vienose morfemose jis netikėtai išlieka ilgas, o kitose – normaliai sutrumpėja.

Trimoriai (superilgieji) balsiai dažniausiai atsirasdavo morfemų sandūrose, kur dvimoriai (dviejų morų, dviejų trumpųjų skiemenų trukmės) ilgieji balsiai susiliedavo su trumpuoju balsiu, ypač išnykus įsiterpusiam laringalui (-VHV-).^[44] Pavyzdį be laringalų sudaro II klasės silpnieji (ō kamieno) veiksmažodžiai, kur -j- išnyko tarp balsių, todėl -ōja → ōa → ô (plg. *salbōjaną → *salbôną → gotų k. salbōn 'patepti, įtrinti'). Tačiau daugumoje atvejų superilgieji balsiai vartoti žodžio galo skiemenyse (galūnėse) galbūt todėl, kad šioje padėtyje balsiai negalėjo atsidurti skirtinguose skiemenyse.^[45] Be to, germanų prokalbėje, kaip ir baltų ir slavų prokalbėse, absoliutiniame žodžio gale buvo ilginami dvimoriai ilgieji balsiai, galbūt tam, kad geriau atitiktų žodžių prozodijos modelį, bet patikimiau tokius atvejus aiškinti Semerenio dėsnio poveikiu, pavyzdžiui: germ. prok. *arô 'aras, erelis' ← ide. *h₃ér-ō < *h₃ér-ōn < *h₃ér-ons visai kaip liet. akmuõ, slav. kamy ← *aḱmō̃ ← ide. *h₂éḱ-mō < *h₂éḱ-mōn < *h₂éḱ-mons. Kiti atvejai:

• balsiai sutraukiami išnykus laringalui: *wulfǫ̂ 'vilkų' ← *wulfôn ← archajinės pragermanų k. *wúlpōom ← ide. *wĺ̥kʷoHom; ō kamieno dgs. vard. *-ôz ← archajinės pragermanų k. *-āas ← ide. *-eh₂es.
• sutraukiami trumpieji balsiai: *wulfôz 'vilkai' ← ide. *wĺ̥kʷoes.

Tačiau laringalų pailginti balsiai netapo superilgaisiais, pavyzdžiui:

• ō kamieno vns. vard. *-ō ← *-ā ← ide. *-eh₂;
• ō kamieno vns. gal. *-ǭ ← *-ān ← *-ām (dėl Stango dėsnio) ← ide. *-eh₂m;
• ō kamieno dgs. gal. *-ōz ← *-āz ← *-ās (dėl Stango dėsnio) ← ide.* -eh₂ns;

Trimorių balsių likimas paliudytose germanų kalbose kitoks negu dvimorių: trimoriai balsiai žodžio gale išliko ilgaisiais, o iš dvimorių išsirutuliojo trumpieji balsiai. Pasak senesnių šio reiškinio teorijų, ir ilgieji, ir superilgieji balsiai buvo ilgieji, tačiau skyrėsi priegaide, t. y. ô ir ê buvo tariami su „cirkumfleksu“ (kylančia-krentančia-kylančia priegaide), bet ō ir ē – su „akūtu“ (kylančia priegaide), panašiai į priegaides šiuolaikinėse šiaurės germanų,^[46] baltų ir senojoje graikų kalbose teigiant, kad toks skyrimas yra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės. Vis dėlto šis požiūris buvo atmestas, nes skiriamosios intonacijos (priegaidės) nekirčiuotame skiemenyje su kontrastiniu (laisvuoju) kirčiu ir balsių ilgumu kalbose šiaip jau nederinamos.^[47] Šiuolaikinės teorijos superilguosius balsius perinterpretuoja kaip turinčius labai didelį skiemens svorį (tris moras) ir dėl to ilgesnius už paprastus ilguosius balsius.

Germanų prokalbės gyvavimo pabaigoje ilgieji balsiai žodžio gale buvo sutrumpinti, paversti trumpaisiais balsiais. Po to superilgieji balsiai visose padėtyse sutrumpėjo iki įprastinių ilgųjų ir, išskyrus žodžio galą, susiliejo su pirminiais ilgaisiais balsiais (dėl ankstesniojo trumpėjimo), taigi žodžio gale jie išlaikė savo skirtumą. Tai buvo vėlesnė tarmių raida, nes galutinis rezultatas įvairiose germanų kalbose skiriasi: rytų ir vakarų germanų kalbose žodžio galo ē trumpinamas į a, o senojoje norvegų kalboje – į i; gotų kalboje žodžio galo ō trumpinamas į a, o ankstyvosiose šiaurės ir vakarų germanų kalbose – į o (galbūt į [o]), kuris vėliau pavirto u (VI a. vėlyvąja frankų kalba Salijų įstatyme dar rašoma maltho).

Nuo to laiko sutrumpinti superilgieji balsiai žodžio gale rutuliojosi kaip paprasti ilgieji, turint omenyje ir tai, kad šiaurės ir vakarų germanų kalbose ē buvo pažemintas į ā. Šiaurės vakarų germanų kalbose, suvienbalsinus nekirčiuotąjį au, susidarė fonema, sutapusi su naujuoju žodžio galo ilguoju balsiu ō, tačiau, suvienbalsinus nekirčiuotąjį ai, susidarė naujas balsis ē, kuris sutapo ne su pirminiu ē, o labiau su ē₂, nes šis nebuvo pažemintas į ā. Toks skilimas, greta asimetriškos raidos vakarų germanų kalbose, kai ē žeminamas, bet ō – aukštinamas, rodo, kad dviejų garsų tarties aukštis išsiskyrė anksti, tačiau šiaurės germanų kalbose to nėra. Tai gali būti laikoma įrodymu, kad vakarų germanų kalbose ē pradėtas žeminti į ā tada, kai žodžio gale ilgieji balsiai tebebuvo išlaikyti, ir šis žeminimas vėlyvosios germanų prokalbės dialektų tęsiniu sklido į šiaurės germanų tarmes, bet jas pasiekė po to, kai balsiai jau buvo sutrumpinti.

Balsis ē₂ kaip fonema yra abejotinas ir žinomas tik nedidelėje žodžių grupėje; jis nustatomas lyginamuoju metodu, nes visuose įmanomuose įrodyti pavyzdžiuose iš ide. paveldėtas *ē (germ. prok. *ē₁) gotų kalboje atspindėtas kaip ē, o kitose germanų kalbose – kaip *ā;^[48] visos germanų kalbos patvirtina kai kuriuos ē atvejus (pvz., got./sen. ang./sen. norv. hēr 'čia' ← vėlyvosios germ. prok. *hē₂r). Gotų kalboje nedaromas joks rašybos ir turbūt fonetinis ē₁ ir ē₂ skirtumas, tačiau dviejų germanų prokalbės ilgųjų e tipo balsių buvimą remia dvi e tipo senosios Futharko runos, vadinamos „ėvaz“ ir „eivaz“.

Krahė (Krahe) ē₂ (antrinį ē) vertina kaip tapatų balsiui ī. Turbūt jis tęsia ide. ēi, galbūt rodo germanų prokalbėje buvus pereinamąjį etapą iš dvibalsio į paprastą ilgąjį balsį. Lėmanas (Lehmann) vardija tokią ē₂ kilmę:^[49]

• ēi: senosios vokiečių aukštaičių k. fiara, fera 'kumpis', gotų k. fera 'šoninė' ← germ. prok. *fē₂rō ← *pēi-s-eh₂ ← ide. *(s)peh₁i-.
• ea: VII stipriųjų veiksmažodžių klasės būtasis laikas su ai, al ar an plius priebalsis arba ē₁, pvz., senosios vokiečių aukštaičių k. erien 'arti' ← *arjanan greta būtojo l. iar, ier ← *e-ar-^[50]
• iz iškritus -z: senosios anglų k. mēd, senosios vokiečių aukštaičių k. miata 'atlygis' (greta senosios anglų k. meord, gotų k. mizdō) ← germ. prok. *mē₂dō ← *mizdō ← ide. *misdʰ-eh₂.
• tam tikros įvardinės formos, pvz., senosios anglų k. hēr, senosios vokiečių aukštaičių k. hiar 'čia' ← germ. prok. *hiar, sudaryta iš *hi- 'šis' ← ide. *ḱi- 'šis'^[50]
• tam tikro laikotarpio skoliniai iš lotynų kalbos su ē arba e šaknyje (senesni skoliniai rodo ir ī).

Germanų prokalbės nosiniai balsiai kilę iš dviejų šaltinių. Senesnis ir dažnesnis šaltinis buvo žodžio galo -n (iš ide. -n arba -m) nekirčiuotuose skiemenyse, pradžioje davęs trumpuosius nosinius balsius -ą, -į, -ų, ilguosius -į̄, -ę̄, -ą̄ ir superilguosius -ę̂, -ą̂. Tada -ę̄ ir -ę̂ sutapo su -ą̄ ir -ą̂, kurie vėliau išsirutuliojo į -ǭ ir -ǫ̂. Kitas šaltinis, galiojęs tik vėlyvuoju germanų prokalbės laikotarpiu, buvo junginiai -inh-, -anh-, -unh-, kur nosinis priebalsis neteko savo uždarumos ir pailgino bei sunosino prieš jį einantį balsį, todėl atsirado -ą̄h-, -į̄h-, -ų̄h- (šiame straipsnyje teberašomi kaip -anh-, -inh-, -unh-).

Daugeliu atvejų nosinė tartis nebuvo skiriamoji ir reiškėsi tiesiog kaip papildoma, paviršinė artikuliacija. Nė viena germanų kalba, išsaugojusi žodžio galo balsius, neišlaikė jų nosinės tarties. Palyginti su nenosiniais balsiais, žodžio galo trumpieji nosiniai balsiai neduoda skirtingų atspindžių. Vis dėlto lyginamasis metodas reikalauja trejopos žodžio galo *-ō, *-ǭ ir *-ōn fonetinės skirties, visų šių balsių atspindžiai vėlesnėse germanų kalbose aiškiai skiriasi:

Skirtingi nosinio -ǭ ir nenosinio -ō atspindžiai atsirado dėl to, kad šiaurės vakarų germanų kalbose žodžio galo -ō /ɔː/ buvo paverstas /oː/, bet toks virsmas neturėjo įtakos balsiui -ǭ. Kai balsiai buvo sutrumpinti ir neteko nosinės tarties, šiųdviejų balsių artikuliavimo vieta jau skyrėsi ir jie nesusiliejo: -ō tapo /o/ (vėliau /u/), bet -ǭ pavirto /ɔ/ (vėliau /ɑ/). Dėl to susidarė skirtingi atspindžiai.

Žodžio viduryje balsių (iš -nh-) nosinė tartis buvo patvaresnė ir ankstyvuoju dialektų laikotarpiu išliko sveika.

Foneminiai nosiniai balsiai neabejotinai vartoti skandinavų prokalbėje ir senojoje norvegų kalboje. Senojoje islandų kalboje jie buvo išlaikyti bent iki 1125 m., iki anksčiausio tikėtino Pirmojo gramatinio traktato sukūrimo laiko, mat šiame traktate paliudyti nosiniai balsiai. Kaip rodo Pirmajame gramatiniame traktate sutinkami pavyzdžiai, germanų prokalbės nosiniai balsiai, kilę iš -nh- junginių, senojoje islandų kalboje buvo išlaikyti. Pavyzdžiui:

• há̇r 'ryklys' < *hą̄haz < germ. prok. *hanhaz
• ǿ̇ra 'jaunesnė' < *jų̄hizô < germ. prok. *junhizô (plg. gotų k. jūhiza)

Fonemiškumą įrodo minimaliosios poros, pavyzdžiui, ǿ̇ra 'jaunesnė' greta ǿra 'pykinti' < *wor-.^[51] Senojoje norvegų kalboje paveldėtieji germanų prokalbės nosiniai balsiai buvo prijungti prie kitokios kilmės nosinių balsių, pavyzdžiui, susidariusių netekus n prieš s. Šiuolaikinėje Švedijos elvdalų tarmėje vis dar vartojami nosiniai balsiai, paveldėti iš senosios norvegų kalbos, pvz., gą̊s 'žąsis' < sen. norv. k. gás (tikriausiai sunosinta, nors rašyboje neatspindėta); plg. vokiečių k. Gans su matomu pirminiu priebalsiu.

Panaši paviršinė (galbūt foneminė) nosinių ir nenosinių balsių priešprieša turima vakarų germanų kalbose, ji susidarė anglų-fryzų prokalbėje maždaug apie 400 m. Germanų prokalbės viduriniai nosiniai balsiai buvo paveldėti, tačiau prie jų prisidėjo dėl ingevonų nosinių pučiamųjų priebalsių dėsnio susidarę nauji nosiniai balsiai: veikiant šiam dėsniui, nosiniai priebalsiai išnyko (germanų prokalbėje tik prieš -h-) taip pat ir visose padėtyje prieš pučiamuosius priebalsius (neišskiriant ir -mf-, -nþ- bei -ns- atvejų). Nosinių ir nenosinių ilgųjų balsių skyrimą atspindi kitoks ilgojo nosinio *ą̄ pokytis, mat senojoje anglų ir senojoje fryzų kalbose jis buvo paaukštintas į ō, o nenosinis ilgasis *ā sutinkamas kaip supriešakėjęs ǣ. Iš to išplaukia:

• anglų k. goose 'žąsis', vakarų fryzų k. goes, šiaurės fryzų k. goos < sen. anglų k./fryzų k. gōs < anglų-fryzų k. *gą̄s < germ. prok.*gans
• anglų k. tooth 'dantis' < sen. anglų k. tōþ, sen. fryzų k. tōth < anglų-fryzų k. *tą̄þ < germ. prok. *tanþs
• anglų k. brought 'atneštas', vakarų fryzų k. brocht < sen. anglų k. brōhte, sen. fryzų k. brōchte < anglų-fryzų k. *brą̄htæ < germ. prok. *bringaną.

Germanų prokalbės žodžio pradžios ir žodžio vidurio padėtyse galėjo būti vartojami tokie junginiai:

• nedantinis trankusis + l: pl, kl, fl, hl, sl, bl, gl, wl
• trankusis + r: pr, tr, kr, fr, þr, hr, br, dr, gr, wr
• nelūpinis trankusis + w: tw, dw, kw, þw, hw, sw
• gomurinis + nosinis, s + nosinis: kn, hn, sm, sn

Tik žodžio vidurio padėtyje galėjo būti tokių junginių:

• tl
• sklandusis + w: lw, rw
• geminatos: pp, tt, kk, ss, bb, dd, gg, mm, nn, ll, rr, jj, ww
• priebalsis + j: pj, tj, kj, fj, þj, hj, zj, bj, dj, gj, mj, nj, lj, rj, wj

Tik žodžio vidurio ir žodžio galo padėtyse galėjo būti vartojami šie junginiai:

• pučiamasis + trankusis: ft, ht, fs, hs, zd
• nosinis + trankusis: mp, mf, ms, mb, nt, nk, nþ, nh, ns, nd, ng (vis dėlto nh buvo supaprastintas į h, vėlyvojoje germanų prokalbėje sunosinus ir pailginus prieš jį einantį balsį)
• l + priebalsis: lp, lt, lk, lf, lþ, lh, ls, lb, ld, lg, lm
• r + priebalsis: rp, rt, rk, rf, rþ, rh, rs, rb, rd, rg, rm, rn

Junginių s + duslusis sprogstamasis priebalsis (sp, st, sk) galėjo pasitaikyti bet kurioje žodžio padėtyje.

Dėl kirčio atitraukimo į žodžio pradžią nekirčiuotų skiemenų balsiai, pradedant vėlyvąja germanų prokalbe ir baigiant įvairių dialektų istorija, ilgainiui buvo redukuoti. Jau germanų prokalbėje buvo išnykę žodžio galo /e/ ir /ɑ/, o nekirčiuotuose skiemenyse /e/ sutapo su /i/. Iki pradedant skilti į dialektus, trečiajame skiemenyje dažniausiai ėmė iškritinėti balsiai, pavyzdžiui, kai kuriose esamojo laiko galūnėse galinis -i, taip pat – balsiai daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnėse -maz ir -miz bei esamojo laiko veiksmažodžių pirmojo daugiskaitos asmens galūnėje.

Trumpieji žodžio galo nosiniai balsiai vis dėlto išliko ilgiau, kaip leidžia spręsti skandinavų prokalbė, kur vis dar išlaikomas žodžio galo -ą (horna auksiniuose Galehuso raguose), tačiau daugiskaitos naudininke turima -mz (gestumz Stentofteno runų akmenyje). Šiek tiek žymesnis trumpinimas sutinkamas gotų kalboje, kurioje nukritę visi žodžio galo trumpieji balsiai, išskyrus u. Senojoje vokiečių aukštaičių ir senojoje anglų kalbose pradžioje nekirčiuoti i ir u buvo išsaugoti, tačiau vėliau ilguose žodžiuose iškrito, o tada senojoje vokiečių aukštaičių kalboje pagal analogiją buvo panaikinti ir trumpuose žodžiuose.

Senosios anglų kalbos netiesioginiai pavyzdžiai rodo, kad žodžio galo -ą šios kalbos istorijoje buvo išsaugotas. Tai matyti iš bendraties priesagos -an (< *aną) ir būtojo laiko stipriojo dalyvio galūnės -en (< *-anaz). Kadangi ankstyvojoje senojoje anglų kalboje balsis /a/ sunosintuose balsiuose arba prieš užpakalinius balsius į /æ/ nesupriešakėja, susidarė balsių kaita, nes užpakalinio balsio ą bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriešakėti prieš jį einančiam balsiui: *-aną > *-an, tačiau *-anaz > *-ænæ > *-en. Todėl anglų-fryzų kalboje ā [ɑː], jei tik po jo neidavo /n, m/ arba jeigu jis nebūdavo sunosintas, buvo supriešakėjęs į ǣ [æː]. Šis reiškinys, žinomas kaip anglų-fryzų paryškinimas, arba pirmasis supriešakėjimas, turėjo įvykti labai ankstyvame anglų-fryzų kalbų istorijos etape – iki netenkant žodžio galo -ą.

Žodžio galo balsių ir junginių refleksai dukterinėse kalbose:

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios germanų prokalbės galūnės visose paliudytose dukterinėse kalbose susiliejo, tačiau vis dar skiriamos skandinavų prokalbės runose, pavyzdžiui, *-īz greta *-ijaz (þrijōz dohtrīz 'trys dukterys' Tunės akmenyje greta vardo Holtijaz auksiniuose Galehuso raguose).

Rekonstrukcija yra apytikslė, esama keletas įvairiais laipsniais besiskiriančių rekonstravimo variantų. Visos rekonstruotos formos žymimos žvaigždute (*).

Dažnai teigiama, kad germanų kalbose labai supaprastinta kaitybos sistema, palyginti su graikų ir lotynų kalbomis ar sanskritu. Nors tam tikru mastu tai – tiesa, tikriausiai taip yra dėl vėlyvo germanų kalbų paliudijimo, o ne dėl kokio nors germanų kalboms būdingo „paprastumo“. Pavyzdžiui, 500 metų skiria 360-ųjų gotų Evangelijos ištraukas ir 830-ųjų senosios vokiečių aukštaičių Tacianą, bet senoji vokiečių aukštaičių kalba, nors iš vakarų germanų kalbų yra archajiškiausia, nebeturi daugybės gotų kalboje matomų senovinių ypatybių, tarp jų dviskaitos ir veiksmažodžių neveikiamosios rūšies žymenų, VII klasės būtojo l. stipriųjų veiksmažodžių reduplikacijos, šauksmininko ir antroje vietoje einančių klitikų (Vakernagelio dėsnis). Gali būti, jog dar daug archajiškų ypatybių buvo prarasta maždaug nuo dviejų šimtų metų pr. m. e. germanų prokalbės laikotarpio iki paliudytos gotų kalbos. Be to, IV a. liaudies lotynų kalba ir vidurinės indų kalbos, – gyvavo tuo pat metu, kaip gotų kalba, – buvo žymiai paprastesnės negu klasikinė lotynų kalba ir sanskritas, tad, labai tikėtina, nebuvo senoviškesnės už gotų kalbą. Pasakytina, kad kai kurie graikų ir lotynų kalbų bei sanskrito kaitybos sistemos elementai buvo naujoviški, indoeuropiečių prokalbėje dar nesutinkami.

Germanų prokalbėje buvo šeši linksniai, trys giminės, trys skaičiai, trys nuosakos (tiesioginė, subjunktyvas (ide. optatyvas), liepiamoji) ir dvi rūšys (veikiamoji ir neveikiamoji (ide. vidurinė)). Tokia sistema labai panaši į apie 200 metus turėtąsias lotynų, graikų ir vidurio indų kalbose.

Daiktavardžiai ir būdvardžiai buvo linksniuojami (mažiausiai) šešiais linksniais: vardininku, kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku, šauksmininku. Vietininkas sutapo su naudininku, o abliatyvas susiliejo su kilmininku, naudininku arba įnagininku. Tačiau keli seniau buvusio vietininko ir abliatyvo palaikai matomi kai kuriose įvardžių ir prieveiksmių formose: *innai < *in-n-ai 'viduje' su buvusio vietininko galūne *-ai < ide. *-oy; *gernô < *gern-ô 'noriai' su buvusio abliatyvo galūne *-ô < *-ôt < ide. *-eh₂d.^[52][53][54] Įvardžiai buvo linksniuojami panašiai, tik neturėjo atskiro šauksmininko linksnio. Įnagininkas išliko tik vakarų germanų kalbose, o šauksmininkas – tik gotų kalboje.

Veiksmažodžiai ir įvardžiai turėjo tris skaičius: vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą. Įvardžių dviskaita išliko visose senesnėse kalbose, o veiksmažodžių – tik gotų kalboje, manytina, kad (numanomos) daiktavardžių ir būdvardžių dviskaitos formos išnyko iki pasirodant seniausiems rašytiniams šaltiniams. Kaip ir italikų kalbose, dviskaita galėjo būti prarasta iki germanų prokalbei tampant atskira kalbų šaka.

Germanų prokalbės istorijoje įvyko keletas garsų pokyčių, kurie buvo būdingi tik tam tikrose padėtyse. Kai kurie pokyčiai buvo gramatizuoti, o kiti ir toliau reikšdavosi kaip fonetinės taisyklės ir iš dalies buvo alofoniški arba veikė kaip išorinis filtras.

Bene toliausiai siekianti kaita buvo tarp [*f, *þ, *s, *h, *hw] ir [*b, *d, *z, *g, *gw], tarp dusliųjų ir skardžiųjų pučiamųjų, žinoma kaip gramatinė kaita, kurią sukėlė ankstesnis Vernerio dėsnio poveikis. Ši kaita sutinkama įvairioje aplinkoje:

• Veiksmažodžių galūnėse, kurios silpnųjų veiksmažodžių būdavo dusliosios, o stipriųjų veiksmažodžių – skardžiosios.
• Įvairiose stipriųjų veiksmažodžių klasėse. Duslieji variantai vartoti tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo laikų vienaskaitoje, skardieji variantai – likusiose būtojo laiko formose.
• Stipriuosiuose veiksmažodžiuose (duslieji) ir iš jų padarytuose kauzatyviniuose veiksmažodžiuose (skardieji).
• Veiksmažodžiuose ir išvestuose daiktavardžiuose.
• Kai kurių daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos formose.

Kitą pokyčių rūšį sukėlė germanų pučiamųjų priebalsių dėsnis, kuris ir toliau galiojo atskirų dukterinių kalbų raidos istorijoje. Tokie pokyčiai pasitaiko prieš priesaginį -t, sakykime:

• Stipriųjų veiksmažodžių būtojo laiko vienaskaitos II asmens galūnėje *-t.
• Silpnųjų veiksmažodžių būtajame laike, kai jame nėra įterpto balsio.
• Su priesagomis *-tiz, *-tuz, *-taz iš veiksmažodžių sudarytuose daiktavardžiuose, kur taip pat turėti variantai su -þ- ir -d-, jei po jų neidavo trankusis priebalsis.

Dėl Zyverso dėsnio susidarė kaita, atsiradusi ne dėl garsų pokyčių: ją priesagose sukėlė -j- ir -ij- kaitaliojimasis, priklausantis nuo prieš priesagą einančios morfemos ilgumo. Jei ankstesnė morfema būdavo sudaryta iš vieno trumpojo balsio, po kurio eidavo vienas priebalsis, buvo vartojama -j- . Visais kitais atvejais, jei, pavyzdžiui, ankstesniame skiemenyje pasitaikydavo ilgasis balsis arba dvibalsis, du arba daugiau priebalsių arba jei eidavo daugiau negu vienas skiemuo, buvo vartojama -ij-. Svarbus morfemų ir žodžių skirtumas, nes variantas su -j- pasitaiko ir žodžiuose, turinčiuose kitokią negu antrojo skiemens su -j- priesagą. Ryškus pavyzdys – veiksmažodžių priesaga *-atjaną, kuri išlaiko -j-, nors, sudarius visą žodį, prieš -j- eina du skiemenys.

Į aukščiau aprašytą reiškinį panašus -j- ir -i-, taip pat – -ij- ir -ī- kaitaliojimasis. Tokia kaita atsirado netekus -j- prieš -i-, ir ji susidarydavo visada, kai galūnė būdavo jungiama prie veiksmažodžio arba daiktavardžio, turinčio priesagą -(i)j- (ši buvo dažna). Panaši, bet žymiai retesnė kaita vyko tarp -aV- ir -aiC-, kai -j- išnyko padėtyje tarp dviejų balsių; ši padėtis pasitaikydavo subjunktyvo esamajame laike: *-aų < *-ajų I asmenyje, *-ai- – kituose asmenyse. Toks dviejų atvejų derinys sudarė prielaidas III klasės silpnųjų veiksmažodžių -ā- ir -ai- kaitai, kur -ā- < -aja- < -əja-, o -ai- < -əi- < -əji-.

Pirmoji mutacija buvo svarbus balsių pokyčių šaltinis, ji ir toliau veikė atskirų dukterinių kalbų istorijoje (nors gotų kalboje jos arba nėra, arba ji negalioja). Germanų prokalbėje pokyčių patyrė tik balsis -e-, kurį paaukštino tolesnio skiemens -i- arba -j-. Pavyzdžių yra daug:

• Veiksmažodžių galūnės, prasidedančios -i-: esamojo laiko vienaskaitos II ir III asmenys, daugiskaitos III asmuo.
• Daiktavardžio galūnės, u kamiene prasidedančios -i-: vienaskaitos naudininkas, daugiskaitos vardininkas ir kilmininkas.
• Kauzatyvo veiksmažodžiai, sudaryti iš stipriųjų veiksmažodžių su priesaga -j-.
• Su priesaga -j- iš daiktavardžių sudaryti veiksmažodžiai.
• Su priesaga -j- iš daiktavardžių sudaryti daiktavardžiai.
• Daiktavardžiai ir būdvardžiai, sudaryti su daugybe priesagų, tarp jų su -il-, -iþō, -į̄, -iskaz, -ingaz.

Iš esmės linksniavimo sistema buvo paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės. Jei linksniuojant tarp šaknies ir galūnės yra jungiamasis balsis (kamiengalis), linksniavimo tipai skirstomi pagal šiuos balsius. Kai tarp šaknies ir galūnės eina ne balsis, o priebalsiais besibaigiančios priesagos, linksniavimo tipai skirstomi pagal jas ir vadinami priebalsiniais priesaginiais. Jei tarp šaknies ir galūnės nėra nei jungiamojo balsio, nei priesagos, galūnė dedama iš karto prie šaknies, toks linksniavimo tipas vadinamas priebalsiniu šakniniu. Daiktavardžių ir kitų linksniuojamųjų žodžių o kamienas vadinamas tematiniu, o visi kiti – atematiniais.

Pagrindines germanų prokalbės linksniuotes sudarė kamienai a < ide. o , ō < ā < ide. eh₂, n (priebalsinis priesaginis), i ir u. Pirmieji trys linksniavimo tipai buvo ypač svarbūs ir tarnavo kaip būdvardžių linksniuočių pamatas; visus kitus linksniavimo tipus buvo linkstama pervesti į juos. Pirmieji du tipai atitinkamai turėjo variantus ja, wa ir jō, wō; pradžioje jie buvo linksniuojami visiškai taip pat, kaip kiti tos klasės daiktavardžiai, bet vėliau dėl garsų pokyčių šie variantai išsiskyrė į atskirus poklasius. Priebalsiniai priesaginiai n kamieno daiktavardžiai pasižymėjo įvairiais poklasiais, tarp jų ōn (vyr. ir mot. g.), an (bev. g.) ir īn (mot. g., daugiausia abstraktūs daiktavardžiai). Taip pat turėta mažesnė šakninių daiktavardžių klasė (prieš galūnes besibaigianti įvairiais priebalsiais), giminystės ryšius nusakantis priebalsinis kamienas su priesaga er ir priebalsinis bev. g. kamienas su priesaga z < ide. s (ši klasė labai išsiplėtojo vokiečių kalboje). Esamojo laiko dalyviai ir keletas daiktavardžių baigėsi nd < ide. nt. Bevardės giminės daiktavardžiai nuo atitinkamo kamieno vyr. ir mot. g. daiktavardžių skyrėsi tik vardininku-galininku-šauksmininku, kur visi trys linksniai buvo sutapę.

Germanų prokalbės linksniavimo tipų galūnės:

Būdvardžiai su daiktavardžiais buvo derinami linksniu, skaičiumi ir gimine. Būdvardžiai išsirutuliojo į stipriąją ir silpnąją linksniuotes, pradžioje atitinkamai turėjusias neapibrėžtą ir apibrėžtą reikšmes. Dėl savo apibrėžtumo dukterinėse kalbose silpnosios formos pradėtos vartoti su parodomaisiais įvardžiais ir žymimaisiais artikeliais. Terminai „stiprioji“ ir „silpnoji“ grįsti tolesne šių linksniuočių raida dukterinėse kalbose, pavyzdžiui, vokiečių ir senojoje anglų, kuriose stiprioji linksniuotė pasižymi skirtingesnėmis galūnėmis. Prokalbėje, kaip ir gotų kalboje, tokie terminai nėra svarbūs. Stiprioji linksniuotė grįsta a ir ō kamienais, vartojant įvardines ide. galūnes; silpnoji linksniuotė grįsta daiktavardinėmis n kamieno galūnėmis. Yra išlikę u ir i kamienų būdvardžių pėdsakų, šių kamienų galūnių pasitaikydavo tik viename kitame linksnyje.^[55]

Būdvardžiai galėjo būti nelyginamojo (paprastas būdvardis), aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnių. Aukštesnysis laipsnis būdavo sudaromas su priesagomis -izô arba -ōzô ir visada būdavo linksniuojamas pagal an ir īn kamienus. Aukščiausiasis laipsnis būdavo sudaromas su priesagomis -istaz arba -ōstaz ir linksniuojamas kaip paprasti a kamieno būdvardžiai. Kuris aukštesniojo arba aukščiausiojo laipsnių priesagos variantas – su -i- ar su -ō- – pasirenkamas, priklausydavo nuo nelyginamojo laipsnio būdvardžio, tačiau kartais variantai būdavo atsitiktiniai ir nenuspėjami. ja, i ir u kamienų būdvardžiai visada įgydavo priesagą su -i-. Taisyklingieji a kamieno būdvardžiai galėdavo gauti ir vieną, ir kitą variantą, numatyti vartoseną sunku, todėl tenka kiekvieną atvejį įsiminti.^[55]

Taip pat buvo vartojama reta aukštesniojo laipsnio forma su -umô, kuri buvo linksniuojama kaip įprastos aukštesniojo laipsnio formos. Ji sutinkama liktiniuose vediniuose ir tikriausiai nebuvo labai dari. Šalia tokio aukštesniojo laipsnio buvo atitinkamas aukščiausiasis su priesaga -umistaz.^[55]

Kai kurie būdvardžiai buvo laipsniuojami netaisyklingai, jiems buvo būdingos supletyvios formos, pavyzdžiui: *ubilaz 'blogas', *wirsizô 'blogesnis', *wirsistaz 'blogiausias'.

Pirmojo ir antrojo asmenų įvardžių linksniavimas labai skyrėsi nuo kitų linksniuojamųjų žodžių, tokių linksnių formų vardažodžiai neturėjo. Linksnių sistema nebuvo tokia įvairi – buvo skiriami tik keturi linksniai: sutapo naudininkas ir įnagininkas, o šauksmininkas nesiskyrė nuo vardininko. Paradigma buvo supletyvinė, pasižymėjo skirtingomis gramatinių skaičių ir vardininko bei likusių linksnių šaknimis.

Ypatinga buvo tai, kad šie pirmojo ir antrojo asmenų įvardžiai išsaugojo dviskaitos formas, nusakančias būtent du dalykus. Veiksmažodžiai taip pat buvo išlaikę pirmojo ir antrojo asmenų dviskaitą, kuri buvo derinama su šiais įvardžiais. Kiti linksniuojamieji žodžiai neteko dviskaitos, todėl veiksmažodžių trečiasis dviskaitos asmuo išnyko, nes pasidarė neįmanoma derinti tarinio su veiksniu. Nors asmeninių įvardžių dviskaita išliko visose senesniosiose kalbose, veiksmažodžių dviskaita išlaikyta tik gotų kalboje. Kitų linksniuojamųjų žodžių dviskaita išnyko ikirašytiniu laikotarpiu.

¹ – Nekirčiuoti variantai

Kilmininko vietoje vartoti savybiniai įvardžiai: *mīnaz 'manas', *unkeraz 'mudviejų („mudviejas“)', *unseraz 'mūsiškis' ir t. t. Jie buvo linksniuojami kaip stiprieji būdvardžiai.

Germanų prokalbėje turėtas bendrasis anaforinis įvardis *iz 'jis', kilęs iš ide. parodomojo įvardžio *is 'anas'. Šis įvardis buvo vartojamas trečiajam asmeniui įvardyti. Jo linksniavimas:

Germanų prokalbėje pradžioje buvo vartojami du parodomieji įvardžiai (artimo rodymo *hi- 'šis', tolimojo rodymo *sa/sō/þat 'anas, tas'), jie galėjo būti pasitelkti tiek kaip būdvardžiai, tiek kaip įvardžiai, nors artimo rodymo įvardis gotų kalboje traukėsi iš vartosenos (pvz., gotų k. gal. hina, naud. himma, bev. g. hita) ir buvo pradėjęs nykti kitose kalbose. Artimojo rodymo įvardis *hiz ‘šis’ linksniuotas kaip *iz 'jis'. Galiausiai išliko tik tolimojo rodymo įvardis ir išsirutuliojo į žymimąjį artikelį, anglų kalboje davęs determinantus (pažymimuosius žodžius) the ir that. Šiaurės vakarų germanų kalbose (bet ne gotų k.) susidarė naujas artimojo rodymo įvardis (this 'šis' kaip priešprieša that 'anas'), prie tolimojo rodymo įvardžio pridėjus -si (pvz., norvegų k. runose vns. vard. sa-si, kilm. þes-si, naud. þeim-si), ir vėliau įvairiose dukterinėse kalbose tokie dariniai patyrė sudėtingą raidą. Naujieji parodomieji įvardžiai davė pagrindą anglų kalbos determinantams this 'šis', these 'šie' ir those 'anie'. (Pradžioje these ir those buvo tarminiai įvardžio this daugiskaitos variantai.)

Klausiamasi įvardis *hwaz 'kas' buvo linksniuojamas panašiai, bet neturėjo daugiskaitos. Moteriškoji giminė tikriausiai buvo vartojama retai, tik tada, kai daiktas ar žmogus, apie kurį klausiama, buvo žinomas kaip moteriškosios giminės.

Turėta keletas kitokių įvardžių ir determinantų, pavyzdžiui, *jainaz ‘anas’, *aljaz 'kitas' ir *allaz 'visas'. Jie buvo linksniuojami kaip stiprieji būdvardžiai, silpnųjų formų paprastai neturėdavo.

Skaitvardžiai 1-4 germanų prokalbėje buvo linksniuojami ir kaitomi giminėmis, iš esmės tęsdami indoeuropiečių prokalbės būklę:^[57]

• ide. *h₁oinos 'vienas > *ainaz;
• ide. *dwo- 'du' > *twa;
• ide. *treyes 'trys' > *þrijiz > *þrīz;
• ide. *kʷetwores 'keturi' > fiðwor.

Skaitvardžiai nuo 5 iki 10, kaip ir indoeuropiečių prokalbėje, nebuvo linksniuojami:^[57][58]

• *fimf 'penki';
• *sehs 'šeši';
• *sebun 'septyni';
• *ahtōu 'aštuoni';
• *ne(w)un 'devyni';
• *tehun 'dešimt'.

Skaitvardžiai 11 ir 12 buvo sudaromi su veiksmažodžio kamienu *likʷ- 'likti', ir tai yra baltų-germanų bendrybė:^[57]

• *ainlif 'vienuolika';
• *twalif 'dvylika'.

Skaitvardžiai 13-19 buvo dūriniai iš vienetų pavadinimų, prie kurių jungiamas skaitvardžio „dešimt“ pavadinimas.^[57]

Skaitvardis *hundą 'šimtas' iš ide. paveldėjo a < ide. o kamieno bevardę giminę, turėjo vienaskaitą bei daugiskaitą ir buvo linksniuojamas.^[59] Skaitvardis *þūsundī 'tūkstantis' priklausė moteriškajai jō < yā < ide. *yeh₂ kamieno giminei su ī galūne vardininke ir taip pat buvo kaitomas skaičiais bei linksniais.^[60]

Germanų prokalbėje buvo tik du laikai (esamasis ir būtasis), o, sakykime, senojoje graikų, lotynų, praslavų kalbose ir sanskrite – 5-7 laikai. Iš dalies toks skirtumas paaiškinamas galūnių netekimu, dėl kurio išnyko kai kurie indoeuropiečių prokalbės laikai. Pavyzdžiui, D. Rindžo (D. Ringe) manymu, germanų prokalbėje anksti išnyko imperfektas, nebaigtinis būtasis laikas (panašiai yra atsitikę daugumoje kitų kalbų), tada susiliejo esamasis laikas ir aoristas bei tiesioginė nuosaka ir subjunktyvas. (Ši prielaida jam leido nustatyti atvejus, kai germanų prokalbės tiesioginės nuosakos formos atrodo kaip aoristo subjunktyvas.)

Vis dėlto dauguma kitų kalbų laikų (pvz., būsimasis, būsimasis atliktinis, pliuskvamperfektas, lotynų k. imperfektas – nebaigtinis būtasis laikas) tarpusavyje nesusiję ir laikytini atskiromis tų kalbų naujovėmis. Pavyzdžiui, graikų kalboje vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su priesaga -s- akivaizdžiai išvestas iš desideratyvo, kuris ide. buvo darybinės morfologijos sistemos (ne kaitybinės sistemos) dalis; sanskrite būsimajam laikui vartojama priesaga -sy-, kilusi iš kitokios desideratyvo veiksmažodžio konstrukcijos, ir sanskrito būsimasis laikas dažnai turi kitokį negu graikų kalboje balsių kaitos laipsnį. Baltų kalbose taip pat vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su priesaga -sy-, turintis tematines galūnes. Lotynų kalbos būsimajam laikui būdingos arba ide. subjunktyvo, arba ide. veiksmažodžio */bʱuː/ 'būti' galūnės. Taip pat lotynų k. imperfektas (būtasis nebaigtinis laikas) ir pliuskvamperfektas yra italikų naujovės, nesusijusios su atitinkamomis graikų ir sanskrito formomis; nors graikų ir sanskrito pliuskvamperfektas atrodo susiję, tačiau jo paralelių kitose indoeuropiečių kalbose nėra, kas leidžia daryti išvadą, jog šis laikas yra arba bendra graikų ir sanskrito naujovė, arba atskira, atsitiktinai sutapusi šiųdviejų kalbų raida. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad germanų prokalbė pasižymėjo negebėjimu kurti naujų vientisinių laikų ir buvo linkusi netekti paveldėtųjų. Vėliau germanų kalbose buvo sudaryta naujoviškų sudėtinių laikų, o anglų kalba pasižymi bene labiausiai išplėtota tokių laikų sistema. Kita vertus, daugumoje vokiečių aukštaičių tarmių ir afrikanse vėliau buvo prarastas net ir būtasis laikas.

Pagal būtojo laiko darybą germanų prokalbės veiksmažodžiai skirstomi į dvi pagrindines grupes – į „stipriuosius“ ir „silpnuosius“. Stiprieji veiksmažodžiai pasižymėjo kamieno balsių kaita ir/arba reduplikacija (daugiausiai kilusia iš indoeuropiečių prokalbės perfekto), o silpnuosiuose veiksmažodžiuose buvo pasitelkiama dantinė priesaga (šiuo metu paprastai laikoma reduplikuoto ide. imperfekto *dheH₁-, pradžioje reiškusio 'dėti', germanų prokalbėje 'daryti', atspindžiu). Stiprieji veiksmažodžiai skirstomi į septynias pagrindines klases, o silpnieji veiksmažodžiai – į penkias (nors jokioje paliudytoje kalboje nėra daugiau kaip keturių silpnųjų veiksmažodžių klasių). Stiprieji veiksmažodžiai esamajame laike iš esmės neturėdavo priesagų, nors kai kuriems buvo būdinga priesaga -j-, tiesiogiai tęsianti ide. -y-, o keletas turėjo intarpą -n-, tęsiantį ide. intarpą -n-. Beveik visiems silpniesiems veiksmažodžiams buvo būdingos esamojo laiko priesagos, kurios atskirose klasėse skyrėsi. Dar vienos mažos, bet labai svarbios veiksmažodžių grupės esamasis laikas buvo sudarytas iš ide. perfekto (o būtasis laikas buvo kaip silpnųjų veiksmažodžių); dėl šios priežasties jie žinomi kaip esamojo-būtojo laikų veiksmažodžiai. Visos trys minėtos grupės – stiprieji, silpnieji ir esamojo-būtojo laikų veiksmažodžiai – sudarytos iš ide. tematinių veiksmažodžių; labai maža grupė kilusi iš ide. atematinių veiksmažodžių, o vieno veiksmažodžio (*wiljaną 'norėti') tiesioginės nuosakos esamasis laikas buvo sudaromas iš ide. optatyvo.

Germanų prokalbės veiksmažodis turėjo tris nuosakas: tiesioginę, subjunktyvą ir liepiamąją. Subjunktyvas išvestas iš ide. optatyvo. Tiesioginė nuosaka ir subjunktyvas galėjo turėti esamąjį ir būtąjį laikus, o liepiamoji nuosaka galėjo reikšti tik esamąjį laiką ir neturėjo pirmojo asmens (nebuvo liepimo sau pačiam). Germanų prokalbės veiksmažodžiui buvo būdingos dvi rūšys – veikiamoji ir neveikiamoji, o ši išvesta iš ide. vidurinės. Germanų prokalbės neveikiamoji rūšis buvo vartojama tik esamajame laike (ide. perfektas taip pat nevartotas su vidurine). Sprendžiant iš gotų kalbos – vienintelės germanų kalbos, atspindinčios germanų prokalbės neveikiamąją rūšį – neveikiamosios rūšies asmenavimo sistema buvo žymiai supaprastinta, kai viena forma vartojama visiems dviskaitos ir daugiskaitos asmenims. Pažymėtina, kad, nors senojoje norvegų kalboje (kaip šiuolaikinėse Farerų ir islandų kalbose) vartota asmenuojamoji vidurinė rūšis, ji ne paveldėta iš germanų prokalbės, o yra naujadaras, sudarytas prie veikiamosios rūšies jungiant sangrąžinį įvardį.

Nors dauguma germanų prokalbės stipriųjų veiksmažodžių sudaryti tiesiogiai iš veiksmažodinių šaknų, silpnieji veiksmažodžiai iš esmės išvesti iš turimų daiktavardžių, veiksmažodžių arba būdvardžių (vadinamieji denominaliniai, deverbaliniai ir deadjektyviniai veiksmažodžiai). Pavyzdžiui, žymi I klasės silpnųjų veiksmažodžių dalis yra (deverbaliniai) kauzatyvo veiksmažodžiai, jie sudaromi būdu, tiesiogiai atspindinčiu iš ide. paveldėtą kauzatyvo veiksmažodžių klasę. Indoeuropiečių prokalbėje (ide.) kauzatyvo veiksmažodžiai sudaromi prie o laipsnio neišvestinių veiksmažodžių pridedant kirčiuotą priesagą -éye/-éyo. Germanų prokalbėje kauzatyvo veiksmažodžiai buvo sudaromi prie stipriojo veiksmažodžio (atspindinčio ide. neišvestinį veiksmažodį) būtojo laiko balsių kaitos (daugiausia reflektuojančios ide. o laipsnį) pridedant priesagą -j/ij- (tęsiančią ide. -éye/éyo), kuomet galioja Vernerio dėsnio suskardinimas (ide. kirčiuotosios priesagos -éye/éyo atspindys). Pavyzdžiai:

• *bītaną (I klasė) 'įkąsti' → *baitijaną 'sulaikyti'
• *rīsaną (I klasė) 'kilti' → *raizijaną 'kelti'
• *beuganą (II klasė) 'linkti' → *baugijaną 'lenkti'
• *brinnaną (III klasė) 'degti' → *brannijaną 'deginti'
• *frawerþaną (III klasė) 'pražūti' → *frawardijaną 'pražudyti'
• *nesaną (V klasė) 'išlikti' → *nazjaną 'išlaikyti'
• *ligjaną (V klasė) 'gulėti' → *lagjaną 'guldyti'
• *faraną (VI klasė) 'važiuoti' → *fōrijaną 'vežti', *farjaną 'perkelti', t. y. 'versti važiuoti' (archajiškas balsių kaitos o laipsnio pavyzdys, kai vartojama nepaisant kitokios būtojo laiko balsių kaitos)
• *grētaną (VII klasė) 'verkti' → *grōtijaną 'virkdyti'
• *lais (I klasė, esamojo-būtojo l. veiksm.) '(jis) žino' → *laizijaną 'mokyti', t. y. 'padaryti žinantį'

Kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, germanų prokalbėje veiksmažodžiai galėjo įgyti keičiančių reikšmę prijungiamų priešdėlių (pvz., *fra-werþaną 'pražūti', išvestas iš *werþaną 'darytis, tapti'). Germanų prokalbėje priešdėlis tebebuvo klitikas, kurį galima nuo veiksmažodžio atskirti (taip yra gotų kalboje, kaip matyti iš antroje vietoje esančių klitikų elgesio, pvz., diz-uh-þan-sat 'ir tada jis užėmė', kur vartojami klitikai uh 'ir' bei þan 'tada', įsprausti į dis-sat 'jis užėmė'), jis nebuvo nesavarankiškoji, pastoviai prie veiksmažodžio prijungta, morfema. Bent gotų kalboje priešdėliai galėjo būti jungiami vieni prie kitų (panašiai kaip sanskrite ir kitaip negu lotynų kalboje), pvz., ga-ga-waírþjan 'sutaikyti'.

Dviskaitos vartoti tik I ir II asmenys, III asmuo buvo išnykęs. Toliau pateikiamos IV klasės stipriojo veiksmažodžio *nemaną 'imti' kaityba ir formos:

Rekonstruojami tokie prielinksniai:^[61]

• *frama 'nuo' > got. fram, sen. saksų fram, sen. vok. a. fram, s. angl. from;
• *með(i) 'su' > got. miþ, sen. skand. með, s. angl. mid, sen vok. a. mit(i);
• *under 'po' > got. undar, sen. saksų undar, s. angl. under, sen. fryzų under, sen. vok. a. unter;
• *to, *ta 'į, link' > sen. saksų tō, s. angl. tō, sen. fryzų tō, sen. vok. a. zuo;
• *ūt 'iš' > got. ūt, sen. skand. ūt, s. angl. ūt, fryzų ūt, sen. vok. a. ūz.

Germanų prokalbei rekonstruojami tokie jungtukai:^[62]

• *endi / *undi 'ir' > angl. and, vok. und, ol. en;
• *auk 'taip pat, ir' > dan. og, angl. eke, vok. auch, ol. ook;
• *þauh 'bet' > angl. though 'nors', vok. doch, dan. dog, šved. dock;
• *iba / *uba 'jei' > isl. ef, angl. if, ol. of, vok. ob 'ar'.

Palyginti su indoeuropiečių prokalbės būkle, germanų prokalbės sintakse pasikeitė mažai. Kaip ir anksčiau pagrindinė žodžių tvarka sakinyje buvo SOV (veiksnys – papildinys – tarinys), būdvardžiai eidavo prieš daiktavardžius, ir toliau galiojo Vakernagelio dėsnis.^[63][64]

A. Šleicheris (A. Schleicher) rekonstruota indoeuropiečių prokalbe parašė pasakėčią, kuri ne kartą kitų autorių buvo perkurta, tačiau vis viena tebevadinama jo vardu.

Pirmasis variantas rodo tik fonetinę teksto raidą iš ide. į germanų prokalbę, jame neatsižvelgiama į įvairius idiomatinius ir gramatinius ilgainiui atsiradusius pokyčius. Pavyzdžiui, pradiniame tekste vartojamas imperfektas (būtasis nebaigtinis laikas), kuris germanų prokalbėje išnykęs. Antrajame variante į tokius neatitikimus atsižvelgta, todėl jis artimesnis kalbai, kuria būtų kalbėję germanų protėviai.

Germanų prokalbe tik su fonetiniais skirtumais nuo ide. sistemos

Awiz ehwōz-uh: awiz, hwisi wullō ne est, spihi ehwanz, ainą kurų wagą wegandų, ainą-uh mekǭ burą, ainą-uh gumanų ahu berandų. Awiz nu ehwamaz wiuhi: hert agnutai mek, witandī ehwanz akandų gumanų. Ehwōz weuhą: hludi, awi! hert agnutai uns witundumaz: gumô, fadiz, wullǭ awją hwurniudi sibi warmą westrą. Awją-uh wullō ne isti. Þat hehluwaz awiz akrą buki.

Germanų prokalbe su tuometine jos gramatika ir žodynu

Awiz ehwōz-uh: awiz, sō wullǭ ne habdē, sahw ehwanz, ainanǭ kurjanǭ wagną teuhandų, ainanǭ-uh mikilǭ kuriþǭ, ainanǭ-uh gumanų sneumundô berandų. Awiz nu ehwamaz sagdē: hertô sairīþi mek, sehwandē ehwanz akandų gumanų. Ehwōz sagdēdun: gahauzī, awi! hertô sairīþi uns sehwandumiz: gumô, fadiz, uz awīz wullō wurkīþi siz warmą wastijǭ. Awiz-uh wullǭ ne habaiþi. Þat hauzidaz awiz akrą flauh.

Lietuviškai

Avis ir arkliai: avis, kuri neturėjo vilnų, pamatė arklius, vieną – sunkų vežimą vežantį, vieną – sunkų nešulį, vieną – žmogų greitai nešantį. Avis tarė arkliams: širdis dega mano matant žmogų arklius išnaudojantį. Arkliai tarė: klausyk, avie, širdis dega mums matant: žmogus, ponas, iš avies vilnos pasidaro sau naują šiltą drabužį; avims nebėra vilnų. Tai išgirdusi, avis nubėgo į laukus.

• Bennett, William Holmes (1980), An Introduction to the Gothic Language, New York: Modern Language Association of America 
• Campbell, A. (1959), Old English Grammar, London: Oxford University Press 
• Cercignani, Fausto (1972). „Indo-European ē in Germanic“. Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung. 86 (1): 104–110.
• Cercignani, Fausto (1973). „Indo-European eu in Germanic“. Indogermanische Forschungen. 78: 106–112.
• Cercignani, Fausto (1979), "Proto-Germanic */i/ and */e/ Revisited", Journal of English and Germanic Philology 78(1): 72–82 
• Krahe, Hans and Wolfgang Meid. Germanische Sprachwissenschaft, 2 vols. Berlin: de Gruyter, 1969.
• Orel, Vladimir (2003), A Handbook of Germanic Etymology, Leiden; Boston; Internet: Brill; Internet Archive 
• Plotkin, Vulf (2008), The Evolution of Germanic Phonological Systems: Proto-Germanic, Gothic, West Germanic, and Scandinavian, Lewiston: Edwin Mellen 
• Ramat, Anna Giacalone and Paolo Ramat, eds. The Indo-European Languages. Routledge, 1998. ISBN 0-415-06449-X.
• Ringe, Donald A. (2006), From Proto-Indo-European to Proto-Germanic, Linguistic history of English, v. 1, Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19-955229-0 
• Voyles, Joseph B. (1992), Early Germanic Grammar, San Diego: Academic Press, ISBN 0-12-728270-X 
• Kroonen, Guus (2013), Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 11, Brill Academic Publishers, ISBN 978-90-04-18340-7 

• W.P. Lehmann & J. Slocum (eds.) Germanų prokalbės gramatika (anglų k.)
• Germanų prokalbės vardažodžių ir įvardžių paradigmos (anglų k.)
• Germanų prokalbės žodynas (vokiečių k.)
• Kitoks germanų prokalbės žodynas (anglų k.)
• Charles Prescott. „Germanų prokalbė ir ruki dialektai“ Archyvuota kopija 2012-02-22 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
• Lentelė: germanų prokalbės ir ide. -ia bei -ja kamienų palyginimas (anglų k.)

Error: No name provided Germanų kalbos ir tarmės Germanų prokalbė* Šiaurės germanų skandinavų prokalbė · senovės skandinavų (rytų · vakarų · gutnų kalba) · Grenlandijos nordinė · nornų · farerų · islandų (aukštutinė islandų) · norvegų (senoji norvegų · rytų · vakarų · šiaurės · Triondelago · Jemtlando · niunorskas) · danų (pietų Jutlandijos · rytų Jutlandijos · vakarų Jutlandijos · salų · bokmolas) · švedų (senoji švedų · pietų · Jotalando · Svealando · Norlando · Ostlando) Vakarų germanų Vokiečių žemaičių frankų · saksų · vidurinė vokiečių žemaičių · rytų fryzų · žemutinės Saksonijos · Meklenburgo-vakarų Pomeranijos · žemutinės Frankonijos (olandų · limburgiečių · afrikansas · flamandų · Brabanto) · Vestfalijos · Ostfalijos · Brandenburgo · rytų Pomeranijos · žemutinė Prūsijos (Plautdietsch) Vokiečių aukštaičių (vidurio) vidurio Frankonijos (ripuarų · Mozelio frankų · liuksemburgiečių · Heseno · Pfalco · Lotaringijos) · Tiuringijos · Aukštutinės Saksonijos · Silezijos · Berlyno Brandenburgo · Ercgebirgo · aukštutinė Prūsijos · vimisojerių · bendrinė vokiečių Vokiečių aukštaičių (aukštutinė) langobardų · senoji vokiečių aukštaičių · rytų Frankonijos · pietų Frankonijos · alemanų (švabų · Elzaso · žemutinė alemanų · aukštutinė alemanų) · bavarų (šiaurės · vidurio · pietų) · jidiš Anglų-fryzų anglų (senoji · pietryčių · pietvakarių · vidurio · šiaurės · škotų · Velso anglų · airių anglų · bendrinė anglų) · fryzų (senoji · vakarų · šiaurės · rytų) Rytų germanų gotų · burgundų · vandalų · Krymo gotų Pasvirusiu šriftu pažymėtos nykstančios arba mirusios kalbos, paryškintu šriftu pažymėtos bendrinę formą turinčios kalbos. *Germanų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės germanų kalbos ir tarmės.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.