Naudininkas (sen. gr. ἡ δοτικὴ πτῶσις, lot. casus dativus) – vienas iš netiesioginių linksnių, atsakantis į klausimą kam?[1] Vartojamas su veiksmažodžiais, reiškiančiais į objektą nukreiptą ir iš jo kylantį veiksmą, pvz., tiesioginis objektas perduodamas netiesioginiam − iš to ir kilo lotyniškas linksnio pavadinimas dativus 'duodamasis'. Naudininkas dažnai nurodo subjektą, kuris patiria kokią nors būklę, pvz., liet. man skauda, man patinka, vid. angl. me thinks, me likes. Kartais naudininkas gali reikšti subjektą (veikėją), pvz., Jam reikės važiuoti.[2] Nors čia veiksniu naudininkas nelaikomas, tačiau šiuo atveju savo reikšme tapatus pasakymui Jis turės važiuoti. Kai kuriose kalbose naudininkas su tam tikrais prielinksniais atlieka vietininko paskirtį, pvz., vokiškai im Deutschland 'Vokietijoje'. Naudininkas turėtas jau indoeuropiečių prokalbėje, būdingas baltų, beveik visoms slavų, senajai graikų, lotynų, vokiečių ir islandų kalboms, sanskritui. Uralo prokalbei nebuvo būdingas, iš jos kilusiose kai kuriose Uralo kalbose (pvz., lyvių) susidarė vėliau.
Lietuvių bendrinėje kalboje su prielinksniais nevartojamas, išlikęs tik sustabarėjusiuose posakiuose (pvz., po senovei, po teisybei, iki šiolei). Tačiau rytų Lietuvos tarmėse ir senuosiuose raštuose su naudininku ėjo prielinksniai prie, iki, ligi, po (pvz., prieg (iki, ligi) namui; iki vakarui; po vakarienei).[3] Bendrinėje latvių kalboje prielinksnis līdz 'ligi, iki' su naudininku pasitelkiamas ir šiomis dienomis.[4]
Išnašos
