Velbarko kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra šiaurės Lenkijoje, pietvakarių Baltarusijoje ir šiaurės vakarų Ukrainoje. Atsirado II a. pradžioje, išsirutuliojo iš Oksyvo kultūros. Gyvavo iki V a. Susijusi su Černiachovo kultūra, Velbarko kultūrą pakeitė Prahos kultūra. Velbarko kultūra siejama su gotais, gepidais ir skirais.
Aprėpė tą pačią teritoriją, kaip ir jos pirmtakė – Oksyvo kultūra: dabartinių Gdansko ir Kulmo miestų apylinkes. Šios kultūros atsiradimas siejamas su gotų migracija iš pietų Švedijos į Pomeraniją. Ilgainiui teritorija padidėjo ir pietuose pasiekė dabartinės Poznanės apylinkes. Maždaug 190 m., ir toliau migruodami į pietus, gotai apgyvendino Vyslos ir Vakarų Bugo baseinus, išstumdami (ir iš dalies įtraukdami į savo tarpą) vietines Pamario kultūros gentis (kurios neretai laikomos baltiškomis arba slaviškomis).[1] Raytuose Velbarko kultūra nepasistūmėjo toliau už Horynės upės.
Apie 250 m. Velbarko kultūros atstovai galutinai paliko Pomeraniją ir, judėdami pietų kryptimi, dabartinės Ukrainos teritorijoje pasiekė Dnieprą ir Pietų Bugą, kur su vietinėmis sarmatų gentimis sukūrė Černiachovo kultūrą.[2] Vėliausi Velbarko kultūros paminklai Baltarusijos teritorijoje priskiriami IV a., o Lenkijoje – V a.[3]
Išnašos
