PROFILPELAJAR.COM

Baltai, aisčiai – šiaurės rytų Europos gentys, kalbėjusios indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.^[1]

„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“^[2] ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

Istorija

Baltų susiformavimas

Kaip ir daugelio kitų genčių ir tautų baltų kilmė nėra visiškai aiški. Pagal plačiausiai priimtą teoriją, būsimieji baltai susiformavo iš indoeuropiečių genčių, siejamų su III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje – II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Europon atkeliavusiais virvelinės keramikos kultūros nešėjais, kaip manoma, asimiliavusiais anksčiau čia gyvenusius neindoeuropiečius.^[3] Trys giminiškos, su baltais (ar baltoslavais) siejamos kultūros – Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo – buvo paplitusios tose srityse, kuriose nuo jų gyvavimo laikų iki šiol išliko baltiškų upėvardžių bei vietovardžių.^[4]

Baltų prokalbė gyvavo maždaug tarp III tūkstantmečio ir V a. pr. m. e. Kaip manoma, ji anksčiau sudariusi bendrą prokalbę su slavų kalbomis.^[5]^[6]

Baltų protėvyne laikomas Dniepro aukštupio baseinas (centrinė Baltarusija ir vakarų Rusija), nes čia esantys seniausi baltų hidronimai. Į šias vietas baltų protėviai galimai atsikėlę nuo Dunojaus. Į dabartines žemes prie Baltijos jūros, kur jau buvo ~3000 m. pr. m. e. įsikūrę finougrai, jie atsikėlė santykinai vėlai (2000–1500 m. pr. m. e.).^[7]^[8] Vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo Mozūrų link ir Baltijos jūros pakrantė Semboje ir Notangoje baltizuota tik Didžiojo tautų kraustymosi pradžioje. Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžios V a. pr.m.e., o Lietuvoje ir Latvijoje – nuo maždaug mūsų eros pradžios. Gyventojai į šias teritorijas atsikėlę iš hipotetinės baltų protėvynės Dniepro aukštupyje.

Į Volgos–Okos baseiną, kuriame iš seniau vyravo finougrai, baltai (galindai) atsikėlę apie 200–600 m. mūsų eroje.^[9]

Baltiškos archeologinės kultūros

Maždaug 1300 m. pr. m. e. (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (I–IV a. kelios jos atmainos, vėliau archeologų siejamos su kuršių, žemgalių, vad. (vakarinių) „žemaičių“, sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros^[10]^[11]^[12]. Pastarosioms archeologai priskiria X a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, vėliau vienalaikę Dniepro-Dauguvos kultūrą, Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią vėlyvają Djakovo kultūrą, nuo VIII a. pr. m. e. Pripetės baseine ir Kijevo srityje gyvavusią Milogrado kultūrą, V a. pr. m. e. Seimo ir Desnos žemupio bei vidupio upyne Sosnicos kultūros įtakoje susiformavusią Juchnovo kultūrą. „Hibridinėmis“, arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. m. e. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ Zarubincų ir Kijevo kultūros, rytinių galindų palikta Moščino kultūra, Kijevo kultūros pagrindu susiformavusi Koločino kultūra. II a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje formuojasi Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Vadinamų rytinių latgalių (= krivių) protėviams skirtina Ilgųjų pilkapių kultūra, taip pat rusėnų metraščiuose minimi dregovičiai siejami su Bancerovo kultūra.

Iki Didžiojo tautų kraustymosi baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos prie Maskvos rytuose ir Pripetės bei Seimo pietuose.

Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui sulėtėjo. II–III a. Vyslos žemupio gotams ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų pilkapių, o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų (ir galimai baltų) konsoliduoto „alaniškai-sarmatiško“ etnoso palikta Černiachovo kultūra. IV a. II pusėje šios kultūros nešėjui buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš rytų atklydusių hunų. Vėliau kitų tiurkakalbių – avarų gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai chazarams pavergus, iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir iki VIII–X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. Chazarų nusiaubtose paseimės ir padesnės žemėse VIII a. išplitę slavai iki X–XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltus, kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Kaip vyko ši ekspansija nėra žinoma, tačiau spėjama, kad ji buvo santykinai taiki, nes iš to laikotarpio nėra randama aiškių karinių susidūrimų įrodymų ar neramiems laikams būdingų lobių.

Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Ankstyviausi rašytiniai baltų paminėjimai

Ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacito veikale „Germanija“ pateiktas vad. estijų aprašymas; vis dėlto pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų linksta daryti išvadą, kad seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia dar 325 m. pr. m. e., kuomet Pitėjas paminėjo aisčių gentį vardu Ostiaioi.^{[reikalingas šaltinis]} O V a. pr. m. e. Herodoto aprašytos jo laikais į šiaurę nuo skitų gyvenusias budinų ir neurų gentis (kai kurių tyrinėtojų nuomone laikomos baltiškomis), greičiausiai bus tik jų dalies vėlesnė migracija I–IV a. į dalį baltų gyvenamos teritorijos.

Grupė mokslininkų atliko tyrimą lokalizuojant Ptolemėjo „Geografijoje“ paminėtas gentis, kurios siejamos su baltais, „Aisčiai: Raida“ E.Jovaiša 2014.

Vakarų ir rytų baltai:
- Boruskai – Juchnovo kultūra
- Galindai – Galindų kultūra
- Pagiritai – Dniepro-Dauguvos kultūra
- Salai – Pilkapių kultūra
- Savarai – Kijevo kultūra
- Sudinai – Sudūvių-Jotvingių kultūra
- Stavanai – Brūkšniuotosios keramikos kultūra
- Veltai – Lietuvos ir Latvijos pajūrio plokštinių kapinynų kultūra
- Venedai – Vielbarko rytinė dalis, Sembos-Notangos, Lietuvos pajūrio pietinė dalis

Vėliau baltai įvairiais vardais aprašomi ostrogotų istoriko Kasiodoro (523 m.), gotų istoriko Jordano, anglosaksų keliautojo Vulfstano, šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupo Adomo Brėmeniečio.

Baltų genetinis ir antropologinis tipas

Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią. Pabaltijo vidurinio neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus (tai matyti ir iš prabaltiškų (?) archeologinių kultūrų kaimynystėje bei „pramaišiui“ su jomis egzistavusios protofiniškos šukinės duobelinės keramikos kultūros (V–II tūkstm. pr. m. e.) plitimo dinamikos); šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.

Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.

Antropologiniu požiūriu dab. baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai; kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei.

Dabartinės baltų tautos

Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai. Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, jotvingių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys. Latvių tautybės susidarymą lėmė latgalių, žiemgalių, sėlių, kuršių ir finougrų lyvių genčių konsolidacija.

Baltų gentys:

Rytų baltai

Vakarų baltai
- Kuršiai
- Prūsai
  - Skalviai
  - Nadruviai
  - Sembai
  - Notangai
  - Varmiai
  - Bartai
  - Galindai
  - Pagudėnai
  - Pamedėnai
- Jotvingiai
Pomeranijos baltai
Dniepro baltai
- Rytų galindai (Dniepro – Okos baltai)

Baltų kultūra

Išnašos

↑ Rimutė Rimantienė. Baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2014. ISBN 978-5-420-01724-1. P.10.
↑ Karlene Jones-Bley, Martin E. Huld. The Indo-Europeanization of Northern Europe. Institute for the Study of Man, 1996. p. 55.
↑ baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
↑ Relationship between Baltic and Slavic. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
↑ J. P. Mallory, D. Q. Adams, The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. Oxford University Press, 2006. p. 26.
↑ Carl Waldman, Catherine Mason. Encyclopedia of European Peoples. Facts on File, 2006. p. 56.
↑ Jan Jaskanis u. a.: Die Balten, Die nördlichen Nachbarn der Slawen. Karl Schillinger, Freiburg 1987, P. 12–13.
↑ The Linguistic Roots of Europe, ed. R. Mailhammer, T. Vennemann, B. A. Olsen. Museum Tusculanum Press. 2015.
↑ Lietuvos archeologija II tomas. Ankstyvasis metalų laikotarpis. A. Girininkas 2013
↑ Aisčiai. Raida E.Jovaiša 2014
↑ Lietuvos istorija. Geležies amžius. II tomas. Lietuvos istorijos institutas 2007

Papildomam skaitymui

Eugenijus Jovaiša. „Aisčiai. Kilmė. I knyga“ 2012 m. Vilnius. Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.
Eugenijus Jovaiša. „Aisčiai. Raida. II knyga“ 2014 m. Vilnius. Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.
Eugenijus Jovaiša. „Aisčių pasaulio matmenys“. „Liaudies kultūra“ 2015 Nr. 3