Lietuvos kultūra – Lietuvos teritorijos gyventojų dvasinės veiklos ir bendravimo produktų bei priemonių (mokslas, menas, filosofija, religija, pasaulėžiūra, kalba), socialinių santykių ir juos atitinkančių institucijų (moralė, teisė, politika), gyvensenos (papročiai, tradicijos), visuomenės sukuriamų žmogaus poreikiams būtinų materialiųjų gėrybių ir jų gaminimo priemonių, visų gėrybių ir socialinių institucijų panaudojimo žmogaus fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui, jo laisvės realizavimui būdų ir procesų visuma. [1]
VI a. – VII a. baltų užimtos teritorijos vėliau mažai kito, tik vienos gentys (sėliai) silpo, kitos (lietuviai) – stiprėjo; stipresnės gentys silpnesniųjų sąskaita plėtė savo teritoriją. Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais, kuriuos vienijo bendra kalba, teritorija ir gyvensena; tai rodo deginimo papročio plitimas. Laikotarpio pradžioje beveik visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys mirusiuosius laidojo nedegintus, o XII a. – XIII a. deginimo paprotys buvo įsigalėjęs visur. Genčių junginius vieną nuo kito skyrė neapgyventi ir žemdirbystei netinkami žemės plotai, dažnai apaugę miškais. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, todėl svarbus bendruomenių gyvenime buvo žirgas; jis ar jo dalys laidota su mirusiuoju. Kasdienis gyvenimas vyko mažuose kaimuose. Gerai įtvirtinti piliakalniai su šalia esančiomis didelėmis papėdžių gyvenvietėmis tapo besiformuojančių kunigaikščių rezidencijų vietomis; tai IX a. pabaigoje pabrėžia anglosaksų pirklys Vulfstanas. Pasak jo, aisčių žemėje (Eastland) yra daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius.
1 tūkstantmečio antroje pusėje stulpinės konstrukcijos būstus su atviru židiniu viduryje pamažu keitė iš sienojų suręstos pirkios su iš akmenų sukrauta ar iš molio plūkta krosnimi. Dėvėti vilnoniai ir lininiai drabužiai, kailiniai. Vyrai ir moterys nešiojo daug žalvarinių, kartais sidabrinių ir sidabru ar alavu dengtų papuošalų. Prekiauta kailiais, vašku, arkliais, pirkta Vakarų Europos, Skandinavijos, Rusios meistrų kaltų kalavijų, nuo XI a. – XII a. naudoti šalmai, grandijai (grandininiai šarvai), atsirado pirmieji pinigai (sidabro lydiniai, ilgieji). Mainai, iš kitų šalių į Lietuvą patenkantys ginklai, papuošalai, kiti dirbiniai skatino plėtoti ir vietinius amatus, ypač kalvystę, auksakalystę, o nuo X a. – XI a. ir puodininkystę.
IX a. – XII a. – vėlyvajame geležies amžiuje – ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo IX a. - XI a. pirmoje pusėje Europoje vykusi vikingų ekspansija, kuri veikė prūsus, kuršius ir šiek tiek žiemgalius, o vėliau – ir susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983 m.) ir lietuvių (1040 m.), Lenkijos valstybė – prūsų (1018 m.) žemes. Rytų Baltijos pakrantėje gyvavusios gentys IX a. – X a., po nesėkmingo 853 m. Apuolės puolimo, pateko į vikingų prekybos su arabų valstybėmis sferą – dėl įvežamų arabiškų monetų dirhemų krašte pagausėjo sidabro. Nuo X a. vyko kuršių ekspansija į krašto gilumą. XII a. antroje pusėje, veikiausiai dėl Danijos įsigalėjimo Baltijos jūros regione, kuršių galybė sumenko.
Rygoje1202 m. įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes. 1208 m. užėmęs prie Dauguvos upės Sėlpilio pilį ir nukariavęs šiaurinius sėlius, 1219 m. ordinas pradėjo karo veiksmus prieš žiemgalius. 1229-1231 m. Vokiečių ordinas, užkariavęs kuršius, 1230-1249 m. – prūsus, nuo XIII a. vidurio pradėjo ekspansiją į gretimas skalvių, nadruvių ir jotvingių žemes; jį pristabdė Didysis prūsų sukilimas. 1274 m. užkariauti nadruviai, 1276 m. – skalviai, 1283 m. – jotvingiai.
Spaudžiamos iš išorės baltų gentys – lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai – ėmė vienytis, sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį. XIII a. vidurio susikūrė Lietuvos valstybė (1253 m. Mindaugas vainikuotas Lietuvos karaliumi) [2], [3]
Lietuvos valstybė buvo sukurta XIII a. viduryje etninėse lietuvių ir dalies senrusių, dar vadinamų rusėnais, rusinais, rutėnais, žemėse. Nuo seniausiųjų laikų Lietuva buvo kultūros ryšių tarp įvairių civilizacijos centrų pakraštys, ilgą laiką istoriniuose šaltiniuose nepastebėta net kaimynų lenkų ir senrusių. Lietuvos (Litua) vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo analuose.
XIII a. pradžioje Baltijos jūros rytinėje pakrantėje susiklostė nauja politinė padėtis. Lietuvos kaimynystėje – Prūsoje ir dab. Latvijoje – įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas; susidarė nauji valdžios ir valstybės junginiai, tarp kurių išsiskyrė prūsų ir kitas baltų gentis užkariavęs Vokiečių ordinas. Šis staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas iš esmės pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje. [4][5]
Lietuvos christianizacija buvo ne tik religinis, bet ir kultūrinis reiškinys. Ji iš esmės pakeitė lietuvių pasaulėžiūrą ir gyvenseną. Imta užrašinėti iki tol praktikuotą išimtinai žodinę teisinę reglamentaciją (valdovų privilegijos, Lietuvos Statutas), valstybėje plito rašytiniai dokumentai (Lietuvos Metrika), kūrėsi vietinė Lietuvos istoriografija (Lietuvos metraščiai), įkurtos pirmosios mokyklos, 1579 m. – Vilniaus universitetas, klostėsi miestų savivalda. Lietuvoje vėlyvųjų viduramžių pabaigoje susidarė katalikiškai Europai įprasta kultūra: lotynų raštija, gotikinė architektūra ir dailė, septynių laisvųjų menų mokymo sistema, krikščioniška istorinė savimonė, šventųjų kultas, riterių ideologija. Lietuvos didieji kunigaikščiai laiškais lotynų, vokiečių, rutėnų ir čekų kalbomis bendravo su visų Europos kraštų valdovais, vėliau šį bendravimą piligriminėmis, riterystės ir studijų kelionėmis plėtojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai. Nuo XVI a. vidurio imta daugiau spausdinti knygų – pirmoji Rytų Europoje Pranciškaus Skorinos spaustuvė Vilniuje veikė 1522-1525 m. Įkurtos protestantų spaustuvė Brastoje, katalikų – Vilniaus akademijos spaustuvė ir kitos.
Vienas svarbiausių kultūros sklaidos veiksnių buvo rašto kultūros perėmimas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje (kanceliarijoje) sutelkti išsilavinę tarėjai ir sekretoriai padėjo valdovui ir diduomenei apmąstyti ir įgyvendinti valdymo reformas. Raštinėje subrendo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinės minties kūrėjai Vaclovas Mikalojaitis, arba Mykolas Lietuvis, Vaclovas Agripa ir kt. XVI a. pradžioje sukurtas pirmasis ištisinis Lietuvos istorijos pasakojimas – plačioji Lietuvos metraščių redakcija – Bychovco kronika, kurioje čia pateikta lietuvių kilmės iš romėnų teorija. [6]
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisės surašymas buvo dalis vėlyvaisiais viduramžiais vykstančios bendros rašto sklaidos. LDK teisės kodifikacija prasidėjo kur kas vėliau nei kitose Europos šalyse, XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūrinė, politinė, socialinė ir teisinė raida apibendrinta I (1529 m.), II (1566 m.) ir III (1588 m.) Lietuvos statutuose. Pasinaudota kitų kraštų patirtimi: statutuose akivaizdi lenkų, rusų, vokiečių ir romėnų teisės įtaka, bet jų formuluotės, palyginti su daugeliu ankstesnių Europos teisynų, yra labiau išbaigtos. I Statutas parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kancleriui ir to meto diduomenės lyderiui didikui Albertui Goštautui vadovaujant. Antrojo autoriai – Lietuvoje apsigyvenę lotynų kultūros propaguotojai svetimtaučiai: lenkas Augustinas Rotundas, ispanų kilmės kunigas, teisininkas ir poetas Petras Roizijus. Trečiojo rengimui vadovavo iš stačiatikybės per kalvinizmą į katalikybę perėjęs rutėnų kilmės didikas Leonas Sapiega.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo daugiatautė valstybė, jos sritys ir gyventojų etnosocialinės grupės – lietuviai, lenkai, gudai, ukrainiečiai, rusai, žydai, totoriai, karaimai ir kitos tautos išsaugojo politinį ir kultūrinį savarankiškumą, autonomiją, policentrizmas netrukdė įvairių tautų ir kultūrų tarpusavio sąveikai. Dėl jos susidarė išskirtinių istorinių reiškinių: rutėnų kalba buvo surašyta ir įvairioms etnokonfesinėms grupėms perduota Romos teisė ir lotyniška istorijos samprata, pastatyta gotikinių bruožų turinčių stačiatikių cerkvių. Lietuvos totoriai savo religinius tekstus (fatabus) rašė ne arabiškais rašmenimis, bet iš pradžių rutėnų, vėliau lenkų kalba. Vytauto rezidenciniame mieste Trakuose apgyvendinti tiurkų kilmės karaimai, išpažįstantys karaizmą, savo gyvenamai miesto teritorijai įgijo paprastai tik krikščionių miestams teikiamą Magdeburgo teisės savivaldą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija susidarymas suformavo politinę lietuvių bajorų tautą, į kurią ilgainiui įsiliejo ir rutėnų žemių bajorija. XIII a. –XVI a. LDK iš esmės paveikė moderniųjų rytų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – genezę, darė įtaką Lenkijos istorinei raidai. Tvirtėjanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos unija XVI a. buvo svarbus veiksnys ir viso Vidurio Rytų Europos regiono raidai. [7]; [8], [9]
Kultūros raida XVI a. – XVIII a.
XVI a. pabaigoje – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūriniame gyvenime reiškėsi 3 epochos – Renesansas, Barokas ir Šviečiamasis amžius, paveikusios architektūros, dailės, literatūros, muzikos raidą. Išryškėjo visuomenės poreikis turėti aukštąją mokyklą. 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas, kuris tapo svarbiausiu šalies švietimo, kultūros ir mokslo, katalikybės stiprinimo centru. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje reformatų ir katalikų kovos skatino raštijos raidą. Nuo XVIII a. trečio dešimtmečio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ėmė plisti su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos, kuriose buvo daugiau dėstoma gamtos ir visuomenės mokslų dalykų, mokiniai ugdomi pilietiškumo dvasia. 1751 m. pertvarkydami mokymo sistemą, Vilniuje jėzuitai įkūrė bajorų mokyklą Collegium Nobilium. XVIII a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje pradėjo kurtis žinių skleidimo sistema. Vilniaus universiteto spaustuvė pradėjo kasmet spausdinti kalendorių – skaitinių knygas. 1760 m. Vilniuje buvo išspausdinti pirmieji laikraščiai lenkų kalba. Populiarėjo istorinė ir politinė literatūra. Pradėta sudaryti ir spausdinti dokumentų rinkinius. Motiejus Dogelis parengė ir išleido pirmąjį mokslinį leidinį, skirtą teisės studijoms – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos aktų kodeksą.[10]
1773 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu buvo įkurta pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerijos pobūdžio ir pirmoji Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bendra administracijos institucija – Edukacinė komisija. Jai buvo perduotos visos Abiejų Tautų Respublikos mokyklos, pavesta rūpintis mokslu. Švietimui ir mokslui finansuoti pajamos buvo skirtos iš buvusių jėzuitų turtų, kurie siekė 40 mln. auksinų. Sukurta 3 pakopų mokyklų sistema: parapinės pradinės, vidurinės ir aukštosios mokyklos. 1775 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos švietimo Provincija buvo suskirstyta į 2 departamentus: Lietuvos ir Baltarusijos. 1781 m. Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos švietimo Provincijos buvo suskirstytos į švietimo apygardas: Lenkijos – 6, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – 4 (Lietuvos, Naugarduko, Palenkės ir Žemaitijos). Kiekviena Provincija turėjo po vieną aukštąją arba vyriausiąją mokyklą: Lenkija – Krokuvos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – Vilniaus. 1781 m. Vilniaus universitetas buvo pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla ir kontroliavo 32 vidurines mokyklas, kurios buvo apygardinės (6 klasių septynmetė) ir paapygardinės (3 klasių šešiametės) mokyklos. Apygardinės mokyklos buvo įkurtos Lietuvos Brastoje, Gardine, Kražiuose ir Naugarduke. Daugiau, kaip 25 žemesnės pakopos vidurinės mokyklos veikė įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vietose. Mokytojus rengė prie universiteto įkurtos mokytojų seminarijos – Vilniuje 1775 m. buvo įkurta pradžios mokyklų, 1783-1797 m. veikė trimetė vidurinių mokyklų mokytojų seminarija.
Įgyvendinant nacionalinės mokyklos idėją ir siekiant, kad mokykla padėtų kultūriškai integruoti visą valstybę, padaryti ją nacionaliniu atžvilgiu vienalytę, nebuvo atsižvelgta į Abiejų Tautų Respublikos politinį dvilypumą bei kultūros įvairovę. XVIII a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vidurinių mokyklų mokiniai buvo ugdomi unitarinės, lenkiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietiškumo ir patriotizmo sekėjais. Lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbos buvo laikomos prastuomenės kalbomis. Vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vyravo lenkų kalba. Lietuvių kalba išliko tik pradžios mokyklose. [11], [12]
Lietuvą okupavus Rusijos imperijai, XIX a. Lietuvos kaime plėtojosi universalioji ir liaudies kultūros, kurios ilgainiui susiliejo į vieną. Dauguma bajorų laikė save lietuvių kilmės, bet lenkų tautybės (gente lituanus, natione polonus) asmenimis. Dvaro ir kaimo dvasinis gyvenimas buvo artesnis nei dvaro ir miesto. Plėtojantis tautiniam sąjūdžiui kaimo kultūrai ugdyti skirta daugiausia dėmesio, nes liaudis geriausiai išsaugojo savo senąją kalbą ir papročius.
Miestų kultūra nebuvo vienalytė – lenkai, žydai, lietuviai, rusai, totoriai, karaimai dėl kalbinių ir konfesinių skirtumų buvo iš dalies atsiriboję. XIX a. Vilniaus universitetas buvo svarbiausias kultūros ir švietimo centras Lietuvoje, savo mokslo darbais, pažangiomis studentų draugijomis jis pagarsėjo visoje Europoje. Iš pradžių vyravo lotynų, nuo XIX a. antro dešimtmečio – lenkų kalba. Studentų daugėjo (1824 m. imatrikuliuota 900, 1830 m. – 1321), mokėsi ir lietuvių, daugiausia žemaičių bajorai. Universiteto profesūros pastangomis Vilniuje įsikūrė mokslo ir kultūros draugijų: 1805 m. Medicinos draugija, 1808 m. Labdarybės draugija, 1818 m. Spaudos draugija (vad. Tipografijos draugija) ir kitų. Vilnius tapo svarbiu lenkų kultūros židiniu, šia kalba buvo leidžiama daug spaudos. Po 1803-1804 m. švietimo reformos veikė parapinės mokyklos (pradinės), apskrities mokyklos ir gimnazijos. Po 1830-1831 m. sukilimo kai kurios dviejų pastarųjų tipų mokyklos buvo uždaromos: 1809 m. Vilniaus gubernijoje jų buvo 15, 1839 m. – 10, 1858 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose – 13. Parapinių mokyklų 1804 m. Vilniaus gubernijoje buvo 153, 1839 m. – 67, 1856 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose – 94. Žemaičių vyskupijos parapinėse ir kaimo daraktorinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai.
„Виленский вестник-Kurier Wileński“
Po 1831 m. sukilimo Vilniuje lenkų kalba leista nedaug leidinių. 1841-1915 m. ėjo dvikalbis pusiau oficialus laikraštis „Виленский вестник-Kurier Wileński“, 1841-1851 m. unijinės krypties žurnalas „Athenaeum“, keletas kitų. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, vėliau ir kitas aukštąsias mokyklas, krašto kultūros ir mokslinį gyvenimą telkė Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, veikusi 1855-1864 m. ir Senienų muziejus.
XIX a. literatūroje ir dailėje vyravo (kaip ir Vakarų Europoje) romantizmas, jį skatino ir nepriklausomybės siekis, kūrė talentingas poetas Adomas Mickevičius. XIX a. pirmoje pusėje atsirado demokratinės lietuvių tautinės kultūros židinių: XIX a. trečiame dešimtmetyje Vilniaus universitete susibūrė lituanistinis studentų būrelis, Sankt Peterburge penktame dešimtmetyje veikė lietuvių būrelis – dalyvavo Simonas Daukantas, Jonas Krizostomas Gintila, Motiejus Valančius ir kiti. 1845-1864 m. Varniuose Motiejus Valančius telkė apie save lietuvių intelektualus, išrūpindavo jiems valstybės ir bažnytines tarnybas; Svirlaukio (Kuršo gubernija) dvarininkas P. Smuglevičius priglausdavo lietuvių intelektualus, buvo jų mecenatas.
Gausėjo lietuviškos spaudos: 1801-1850 m. išleisti 227, 1851-1861 m. – 205 spaudiniai lietuvių kalba. Po 1863 m. sukilimo vykusios represijos neigiamai paveikė Lietuvos kultūrą ir švietimą. Parapinės mokyklos uždarytos, jų vietoje buvo steigiamos rusiškos pradinės (liaudies) mokyklos, į jas skiriami tik mokytojai rusai, mokoma, išskyrus Užnemunę tik rusų kalba. Lietuviai savo vaikus mokė juos slaptose mokyklose. Buvo pertvarkytas vidurinių mokyklų tinklas: XIX a. pabaigoje Kauno gubernijoje teveikė 4, Vilniaus gubernijos lietuviškose apskrityse – 4 (ir 1 realinė mokykla), Suvalkų gubernijoje – 3 gimnazijos. Įvedus spaudos draudimą lietuvių liaudis boikotavo graždanka spausdintą spaudą, jos išleista nedaug. Mažojoje Lietuvoje susitelkė necenzūruojamos lietuviškos, nuo 1886 m. – ir periodinės spaudos leidyba. Atsiskleidė rašytojų ir poetų V. Kudirkos, Maironio, Žemaitės ir kitų talentai.
Gausėjant iš Rusijos atvykusių valdininkų plėtojosi rusų kultūra – buvo leidžiama oficiali spauda, vadovėliai, religinė literatūra. 1864-1915 m. veikė Vilniaus archeografijos komisija, kuri išleido 391 aktų, skirtų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijai, daugiausia jos stačiatikių gyvenimui. 1867 m. įkurtas Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius.
1904-1906 m. Rusijos valdžios padarytos nuolaidos atvėrė kelią lietuvių ir lenkų kultūros plėtotei. Daugėjo lietuvių draugijoms priklausančių mokyklų: 1907-1914 m. „Saulės draugija“ (neoficialiais duomenimis) įsteigė 62 pradžios mokyklas ir kursus suaugusiesiems, 1907 m. – pedagoginius kursus; 1907-1914 m. „Žiburio draugija“ apie 20 pradžios mokyklų, 1907 m. – mergaičių progimnaziją. Pagausėjo lietuviškos spaudos, 1905-1915 m. išleistos 3632 lietuviškos knygos. 1907-1914 m. Vilniuje veikusi Lietuvių dailės draugija surengė 8 dailės parodas. 1907 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija tyrė lietuvių kalbą, rinko tautosaką, plėtojo antropologinius, archeologinius, archeografinius ir istorinius tyrinėjimus. 1907 m. įsteigta lenkiška, artima krajovcams – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorų palikuonims, istorinę Lietuvą laikiusiems vientisu kraštu, Vilniaus mokslo bičiulių draugija atliko panašias funkcijas. 1905 m. įsteigta Vilniaus kanklių draugija propagavo muzikos ir dramos kūrinius, tokį tikslą turėjo ir 1905 m. Kaune legalizuota „Dainos draugija“, įkurta 1899 m., kitos draugijos; prie jų veikė chorai, bibliotekos-skaityklos ir kitos kultūros įstaigos. Lietuvių kultūros plėtotė glaudžiai siejosi su lietuvių tautiniu judėjimu. [13]
Jau 1919 m. veikė 1036 pradinės ir 38 vidurinės mokyklos, vėliau jų daugėjo. Pirmaisiais metais iškilo mokytojų kvalifikacijos problema: trūko žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, mokytojų kursus baigusieji stokojo pedagoginio darbo patirties. Rytų Lietuvos praradimas neleido lietuviams atkurti istorinio Vilniaus universiteto. 1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštieji kursai, 1922 m. jie pertvarkyti į Lietuvos universitetą, kurio personalą sudarė Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių aukštąsias mokyklas baigę ir mokslo laipsnį įgiję asmenys. Aukštąjį mokslą plėtoti padėjo mokslininkai iš Vokietijos, Šveicarijos, taip pat kitose Europos šalyse gyvenantys rusų emigrantai. Ketvirto dešimtmečio pradžioje pradėjo dirbti universiteto auklėtinių kartos, turėjusios galimybę tobulintis užsienio aukštosiose mokyklose ir taikančios vakarietiškus studijų modelius, atstovai, tačiau dauguma jų po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vakarus.
1940 m. birželio 15 d. TSRS kariuomenė pradėjo Lietuvos okupaciją. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai: 1940 m. prieš pat rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą suimta apie 400 ministrų, politinių partijų ir kitų visuomenės veikėjų, karininkų, o jų šeimos ištremtos į Sibirą. 1941 m. birželį iš Lietuvos buvo ištremta 40 000 žmonių, daugiausia inteligentų ir ūkininkų. 1939-1941 m. Lietuva neteko 161 000 žmonių. 1941 m. į Vokietiją repatrijavo 52 600 žmonių, 1942-1944 m. priverstiniams darbams buvo išvežta dar 30 000, daugiausia jaunų, sveikų, darbingų vyrų. Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo žydų teroras. 1942-1944 m. buvo sunaikinti beveik visi (apie 200 000) Lietuvos žydai (litvakai). Buvo sunaikinta ir dvasinė bei materialioji Lietuvos žydų kultūra. Po karo Lietuvoje liko apie 25 000 žydų. Karui baigiantis ir TSRS kariuomenei artėjant prie Lietuvos, iš jos į Vakarus pasitraukė dar 230 000 žmonių, iš jų 150 000 – iš Klaipėdos krašto. 1944-1958 m. į atšiaurius TSRS rajonus prievarta išvežta 260 000 Lietuvos gyventojų. [14]
1944-1945 m. TSRS kariuomenei vėl okupavus Lietuvą imtasi vykdyti vadinamąją kultūrinę revoliuciją. Jos uždavinys – slopinti žmonių tautinę, religinę sąmonę – piršti proletarinį internacionalizmą. Iš esmės tai reiškė visko, kas rusiška, liaupsinimą ir lietuvių tautinio menkavertiškumo ugdymą, praeities meno, literatūros atmetimą. Kultūros sovietinimui kontroliuoti TSRS pavyzdžiu įkurtos komunistų partijos politiką vykdančios Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos teatro draugija ir kitos organizacijos. Buvo kuriamas ideologinių institucijų tinklas.
Tęstas 1940 m. pradėtas bibliotekų valymas. 1944-1951 m. iš jų fondų buvo išimta apie 600 000 egz. religinio turinio, nemarksistinės filosofijos, užsienio autorių, taip pat kitų nepriklausomą Lietuvą ir jos kultūros laimėjimus primenančių knygų. Dauguma jų sunaikinta, tik kai kurios pateko į bibliotekų specialiuosius fondus. Viešosios informacijos priemonėse, literatūroje uždrausta minėti į Vakarus pasitraukusių rašytojų, mokslininkų ir kt. asmenų pavardes. LKP(b) iniciatyva buvo naikinami kultūros paminklai, buvo uždaromos ir sandėliais verčiamos bažnyčios. Iki šešto dešimtmečio pradžios sunaikinti, išniekinti arba suniokoti 526 istoriniai paminklai. Vengdami represijų į Vakarus pasitraukė apie 60 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų apie 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų, daugiau, kaip 1000 mokytojų, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų, 2000 studentų ir gimnazijų vyresniųjų klasių moksleivių. Tarp pasitraukusiųjų buvo pusė Lietuvos rašytojų draugijos narių. 1944-1953 m. suimtas 1651 kūrybinės ir mokslo inteligentijos atstovas, dauguma ištremti arba kalinti, kai kurie nužudyti. [15]
Po J. Stalino mirties prasidėjusio atšilimo laikotarpiu lietuvių kultūra plėtojosi idėjinių ir dorovinių kompromisų pagrindu. Kultūroje, kuri buvo bene vienintelis tautos saviraiškos būdas, pynėsi laisvėjimo iliuzijos, savarankiškumo siekiai, tautiškumas ir lojalumas valdžiai, kartu kultūra buvo svarbi okupacinio režimo dekoracija. Didesni kultūros pokyčiai prasidėjo šešto dešimtmečio viduryje, kai imta palankiau vertinti kūrybinį palikimą. Lietuvoje daugėjo pareigūnų lietuvių, ėmė rastis patriotizmo tendencijų, bet buvo išsaugota kultūros administracinės priežiūros sistema. Kūrybines organizacijas prižiūrėjo KGB, visi leidiniai buvo cenzūruojami. Bandymai siekti kultūrinės autonomijos valdžiai kėlė nerimą, todėl po 1956 m. Vengrijos revoliucijos ir 1956 m. Poznanės darbininkų sukilimo LKP vadovybė leido suprasti, kad kultūros kontrolės sistema iš esmės nesikeis.
Lietuvos visuomenę ir jos kultūros gyvenimą labai veikė teatras. Nuolat susidurdamas su valdžios diktatu režisierių ir aktorių dėka novatoriškas Lietuvos teatras tapo žinomas ir vertinamas TSRS. Atšilimo laikotarpiu įsteigtas Liaudies buities muziejusRumšiškėse, įkurtos liaudies meno ir kraštotyros draugijos, legalizuoti etnografiniai tyrimai, leista kurti folkloro ansamblius. Slapta plito naujasis folkloras – partizanų ir tremtinių dainos. Po 1968 m. TSRS intervencijos į Čekoslovakiją, ypač po 1972 m. neramumų Kaune per R. Kalantos laidotuves, imta varžyti kultūrinį gyvenimą, menininkams buvo priekaištaujama dėl kūriniuose vyraujančio pesimizmo, pakeisti leidyklų ir periodinių kultūros leidinių redaktoriai, kai kurie šios srities valdininkai. Ypač atkakliai buvo persekiojama nelegali spauda, griežtai baudžiami jos leidėjai.
Septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje LKP CK ir kitose ideologinės priežiūros institucijose pradėjus dirbti kvalifikuotesniems žmonėms formos modernizmas lietuvių literatūroje ir mene buvo faktiškai oficialiai pripažintas. Nors Maskvos diktatas visą laiką vertė ieškoti kompromisų, vienais geriausių lietuvių tautos savasties, identiteto reiškėjų tapo režisierių M. Giedrio, V. Žalakevičiaus, A. Žebriūno ir kitų sukurti kino filmai. Kaip sudėtinė lietuvių tautos kultūros dalis, nors nuo tautos daugumos atskirta Geležine uždanga, plėtojosi į Vakarus pasitraukusių lietuvių menininkų kūryba.
Septinto dešimtmečio viduryje pasibaigus N. Chruščiovo inspiruotam moderniojo meno puolimui Lietuvos kūrėjai aktyviau ėmė perimti Vakarų šalių kultūros ir meno metodus bei formas, į Lietuvą skverbėsi Vakarų masinė kultūra. Lietuvos menininkai turėjo palyginti daugiau laisvių negu kitų TSRS respublikų kūrėjai. Partinė nomenklatūra vadovavo kūrybinių organizacijų veiklai, kišosi į kūrybą, bet Lietuvos mokslininkai, ypač lituanistai, rašytojai, menininkai, kompozitoriai, architektai ir kiti kultūros kūrėjai, neperžengdami sovietinės sistemos nustatomų ribų, siekė turtinti tautinę kultūrą, puoselėti ir ginti lietuvių kalbą.
1988 m. birželio 3 d. Vilniuje 35 žymūs kultūros ir mokslo žmonės (tarp jų 17 LKP narių) įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę (Sąjūdis). Netrukus Sąjūdžio grupių įsisteigė visoje šalyje. [16]
Lietuvių tradicinę tautosaką kūrė daugiausia valstiečiai. Jai įtaką darė dažniausiai per dvarus ir miestus atėję reiškiniai. Sukurta gausi pasakojamoji ir dainuojamoji tautosaka, dainoms būdingas lyrizmas. Formų įvairumu, gausia puošyba ir sąsajomis su istoriniais meno stiliais pasižymi smulkiosios liaudies architektūros kūriniai (koplytėlės, kryžiai ir kt.) su medžio skulptūra ir geležinėmis ornamentuotomis viršūnėmis. Lietuvos Respublikoje veikia Etninės kultūros globos taryba, kuri rūpinasi lietuvių etninės kultūros globa, paveldo apsauga, meninių kultūros formų tęstinumu ir etnografinių sričių savitumo palaikymu. [17], [18], [19], [20]
Lietuvių liaudies medicina yra liaudies kultūros dalis: daug lietuvių liaudies medicinos žinių atsispindi papročiuose, patarlėse, priežodžiuose, sakmėse, pasakose. Žinių apie lietuvių liaudies mediciną randama nuo XVII a. – istorikų, rašytojų, etnografų, farmacininkų, gydytojų, mokslininkų darbuose. Apie liaudies mediciną rašė Matas Pretorijus, Teodoras Lepneris, Motiejus Strijkovskis, Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas, Laurynas Ivinskis, Adalbertas Becenbergeris (Vokietija).
Lietuvių liaudies medicinos raida ir bruožai panašūs į kitų tautų liaudies medicinos, bet lietuvių archajiškesnė, palyginti geriau išlikusi ir daug gausesnė negu kitų Europos tautų. Gydymui naudota daugiau, kaip 200 mineralinių, 500 gyvūninių, 150 žemesniųjų ir 2000 aukštesniųjų augalinių žaliavų, todėl naudotų priemonių gausumu ją galima lyginti su senąja indų, kinų, Tibeto, arabų liaudies medicina.[21]
Nuo seniausių laikų vienas svarbiausių lietuvių valstiečių maisto produktų buvo grūdai (rugiai, miežiai, kviečiai, avižos). Iš rugių kepdavo paprastą ir plikytą juodą duoną. Juodai duonai miltus įmaišydavo šiltame vandenyje su ankstesnio kepimo raugu, tešlą per naktį paraugdavo duonkubilyje, plikytai – dalį miltų užplikydavo, tešlą raugindavo apie tris dienas, duona buvo saldžiarūgštė, ne taip greit sendavo. Į duoną dėdavo kmynų.
Iš mėsos daugiausia valgė kiaulieną. Kiaules skersdavo prieš Kalėdas ir Velykas, laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių buvo vadinamas mėsėdžiu. Mėsą sūdė skobtiniuose loviuose ar kubiluose 2-4 savaites. Kumpius, dešras, lašinius rūkydavo: Žemaitijoje – didžiajame kamine, Aukštaitijoje – pirtyje, Suvalkijoje – iš lentų sukaltoje rūkykloje. Rūkė alksninių malkų, kadagių šakelių dūmais. Šiaurės Lietuvoje valgė sūdytus lašinius, Dzūkijoje – vytintą kumpį. Paukštieną valstiečiai valgydavo retai – per šventes ar susirgę. Miškingų vietovių gyventojai medžiojo laukinius paukščius (žąsis, antis, varnas, tetervinus), kilpomis gaudė kiškius. Žuvų daugiausia valgė pamario, pajūrio ir ežeringų Lietuvos rajonų gyventojai.
Vasarą dažniausiai vartojo pieną, bulves, daržoves ir kiaušinius. Nuo seno lietuviai labiau mėgo saldų, mažiau – rūgusį karvių pieną. Iš grietinės mušė sviestą. Aukštaitijoje labiau mėgo varškę, Žemaitijoje – sūrius.
Kiekviena etnografinė sritis turėjo mėgstamus valgius. Žemaičiai kasdien valgydavo košę su mirkalu (makalu), dažnas pietų valgis – rūgšti bulvienė su mėsa ar bulvių šutienė su užtrinu. Vidurio Lietuvoje per pusryčius valgydavo virtinių su varške, mėsos ar spirgučių įdaru, burokų arba kopūstų sriubos su mėsa, pietums pašildydavo nuo pusryčių likusių valgių. Suvalkiečiai per pusryčius valgydavo mėsą su duona ir raugintais kopūstais, kiaušinienę, per pietus – sausienę (sausai virtas ar troškintas bulves) arba bulvių plokštainį, saldžią vaisių sriubą su vyšniomis. Rytų Lietuvoje kasdien kepdavo didelius sklindžius, juos valgė su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, vasarą darė šaltibarščius su duonos tešlos ar burokų rūgštimi.
Senovėje lietuviai gėrė midų (puotų gėrimas). Pavasarį prisileisdavo beržų ir klevų sulos, vartojo šviežią ir raugintą – supildavo į kubiliukus, įdėdavo juodųjų serbentų lapų ar ąžuolo šakelių. Lietuvoje nuo XI a. daromas alus. [22]
Lietuvoje Europos viduramžių kultūros pavidalai ar jos kūrimo ir sklaidos kultūros raiškos panašios formos aptinkamos nuo XIII a. vidurio, kai buvo sukurta lietuvių genčių valstybė. Epochos pabaigoje buvo sukurti reikšmingiausi viduramžių raštijos paminklai – Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai, XVI a. pirmoje pusėje pasirodė pirmieji reikšmingi Renesanso kūriniai. Seniausi viduramžių Lietuvos raštijos paminklai – pirmieji žinomi valdovų raštai (Mindaugo privilegija lotynų kalba Livonijos gyventojams 1253-1254 m. ir kt.), vėliausi – daugiausia rutėnų (rusėnų) kalba (slavų kanceliarinė kalba) rašyti Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai, kurti ir perrašinėti XVI a. 3-6 dešimtmečiais. Viduramžių Lietuvoje buvo rašoma lotynų, senosios graikų, vokiečių, bažnytine slavų kalba ir kai kuriomis regione vartotomis anksčiau už lietuvius apsikrikštijusių kaimynų kalbomis (rutėnų, lenkų, čekų); jų įvairovę lėmė politinio, konfesinio, karinio valstybės gyvenimo poreikiai. Žinomi keli lietuvių raštijos paminklai – žodžiai ir glosos, 1501 m. užrašyti lotyniškame mišiole, ir poteriai, 1503 m. įrašyti leidinio „Traktatas kunigams“ (Tractatus sacerdotalis) pabaigoje („Viešpaties malda“, „Angelo pasveikinimas“ ir „Tikėjimo išpažinimas“).[23]
Renesanso raštiją sudaro įvairūs pasaulietiniai ir religiniai kūriniai lotynų, rutėnų, lenkų kalbomis ir religiniai raštai lietuvių kalba, ėję Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (M. Daukšos, M. Petkevičiaus, J. Morkūno) ir Prūsijoje (M. Mažvydo, J. Bretkūno), kurią kultūrinis ir etninis bendrumas siejo su Lenkija, Livonija ir Lietuva. Epochos pabaigos raštija pasižymėjo vaizduojamo pasaulio įvairove – rašyta jau nebe apie Lietuvai reikšmingą dinastiją, bet apie pagrindinius visuomenės sluoksnius, svarbias gimines, daugiausia Lietuvai nusipelniusius asmenis, krašto gamtą, turtus, išteklius, kita.
Baroko literatūra Lietuvoje apima apie 150 m. tarpsnį, laikotarpio pabaiga siejama su reikšmingais XVIII a. vidurio įvykiais, kai nyko ankstesnės kultūros ir valstybės gyvenimo formos, kai valdant Augustui III, sumenko valstybės valdžia, į konfliktus įtrauktos užsienio valstybės, ir atsirado naujų modernių kūrybinės veiklos pavidalų.
Šviečiamasis amžius Lietuvoje prasidėjo XVIII a. viduryje, baigėsi XIX a. ketvirtame dešimtmetyje: 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas ir valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, 1839 m. likviduota unitų bažnyčia, 1840 m. panaikintas III Lietuvos Statutas. Laikotarpio specifiką lėmusios valstybinės, politinės ir visuomeninio gyvenimo aplinkybės – savarankiškos Prūsijos karalystės sukūrimas 1701 m., Abiejų Tautų Respublikos padalijimai1772 m., 1793 m., 1795 m. paveikė ir diferencijavo raštiją bei literatūrą Prūsijoje ir Lietuvoje. Sukurta įvairių žanrų religinių ir pasaulietinių raštų vokiečių, lotynų kalba, parašyta reikšmingų grožinės literatūros kūrinių lietuvių kalba. Lietuvoje pasirodė visų žanrų lenkiškų ir lotyniškų mokslinių veikalų. J. Kvandto mokinys Kristijonas Donelaitis – vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros rašytojų. Jis sukūrė originalų, analogų pasaulio literatūroje neturintį metrotoninį hegzametrą, pagrįstą antikinės metrinės ir lietuviškosios toninės eilėdaros principais, ir juo parašė 6 pasakėčias ir 4 giesmių poemą „Metai“.
XIX a. literatūra atspindi kalbinio, istorinio, kultūrinio, estetinio ir socialinio identiteto įvairovę ir jo kaitą, nulemtą sudėtingo literatūros proceso ir politinių sąlygų. Greta XIX a. Lietuvos klasicistinės ir romantinės poetinės tradicijos plėtojosi didaktinė proza lietuvių kalba, veikiama homiletinės retorikos. A. Baranausko romantinė kūryba, tęsianti dvikalbę literatūrinę tradiciją, atspindi tautinių aspiracijų ir istorijos, aukštojo ir žemojo stiliaus darną, kurioje ryškios ir individualios savivokos pradmenys. Moderniąją tautinės savimonės programą, skelbtą žurnaluose Aušra ir Varpas, ryškiausiai atspindi V. Kudirkos klasicistinės retorikos kūryba. [24]
XX a. pradžioje buvo rašoma romantinė dualistinės egzistencijos poezija, vėliau pereita prie monistinio pasaulio suvokimo. Poetai derino įvairius stilius – realistinį, romantinį, impresionistinį, simbolistinį, avangardistinį, siekdami bendrą europinio modernizmo modelį papildyti tautiniais motyvais. Formavosi romantiško modernisto poetinis tipas, išreiškiantis tradicijos ir naujovės, organinio vientisumo ir savirefleksijos siekį. Ryškiausia ir įtakingiausia XX a. ketvirto dešimtmečio literatūrinė mokykla – vėlyvasis neoromantizmas, lietuvių poezijoje įtvirtinęs romantinės tradicijos ir modernumo sąsajas su katalikybe.
1945-1953 m. Lietuvoje nyko klasikinės literatūros tradicija. Iš bibliotekų išimta trečiojo-ketvirtojo dešimtmečio periodika, dauguma lietuvių literatūros klasikos kūrinių. Kūryba buvo cenzūruojama, rašytojai turėjo atsiskaityti apie privalomą marksizmo ir leninizmo studijavimą ir atsižvelgti į partinėje spaudoje reiškiamą kritiką. Tuo metu daugiausia versta socialistinio realizmo rašytojų, taip pat rusų klasikų raštų rinkinių, kurie labiau aukštinti negu lietuvių klasikų kūriniai. Dėl 1968-1988 m. TSRS ekonominio sąstingio lėtėjo kultūros raida, bet padaugėjo temų ir raiškos formų. Septintame-aštuntame dešimtmetyje atgaivinta žmogiškųjų vertybių hierarchija, padaugėjo Vakarų literatūros vertimų. Išleista moderniosios pasaulinės poezijos rinkinių.
Svarbiausias ir didžiausias ikigotikinės mūro architektūros statinys – Žemutinė pilis Vilniuje. XIII a. antroje pusėje ant Pilies kalno vakarinės papėdės kyšulio buvo suformuota daugiakampio plano aptvarinė pilis, kurios 220 m ilgio aptvaro šiaurės vakarų kampe buvo apvalus iki 10 m skersmens bokštas, vėliau perstatytas į masyvesnį aštuonsienį donžoną. Pilies aikštelė buvo 0,32 ha dydžio, joje stovėjo du mūriniai gyvenamieji, manoma, reprezentacinės paskirties keturkampio plano pastatai, prie pietinės sienos, manoma, buvo mūriniai kazematai. XIV a. pradžioje Vilniaus Žemutinės pilies teritorija pertvarkyta, išplėsta, iš visų pusių apjuosta naujai suformuotos Vilnios vagos.
Po 1385 m. Krėvos sutarties ir 1410 m. Žalgirio mūšio užsimezgė pastovūs Lietuvos ek., prek., kultūros ryšiai su Vidurio Europos valstybėmis. Tai spartino miestų plėtrą, amatų klestėjimą, gotikos – pirmojo architektūros stiliaus Lietuvoje – plitimą. Suintensyvėjo mūrinių pastatų statyba. Savivaldos teises įgijusiuose miestuose statytos rotušės, pirklių kiemai, cechų, gildijų pastatai, gyvenamieji namai. Atsiradę šaunamieji ginklai vertė rekonstruoti ir statyti pilis. Įvedus 1387 m. krikščionybę miestuose ir periferijoje imta statyti daugiau bažnyčių.[25]
XIII a. Lietuvos meninės kultūros reliktų išlikę labai nedaug. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gotikos laikotarpio skulptūra daugiausia medinė, polichromuota; jos išliko nedaug. Lietuvoje renesanso stilistiniai bruožai derinti su vietine tradicija. Renesansą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailėje plėtojo atvykę dailininkai ir amatininkai, dirbantys didžiojo kunigaikščio dvare arba pagal užsakymus kuriantys vyskupams, didikams, kurie gerėjant ekonominėms sąlygoms ėmė kaupti kolekcijas, bibliotekas. Dailininkų ir amatininkų kūryba rėmėsi Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose susiformavusia stilistika. [26]
Daugiau kaip per 70 klasicizmo gyvavimo metų grynojo klasicizmo stiliaus vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių sukurta palyginti nedaug. Jiems dažnai taikomas neoklasicizmo terminas. Vilniaus meno mokykla išplėtė žanrų spektrą. Daugiausia plėtota istorinė tematika, vaizduoti ne tik Abiejų Tautų Respublikos praeities, bet ir to meto politiniai įvykiai, žmonės. Suklestėjo portretas, greta pasaulietinio ir istorinio, plito mitologinio portreto žanras. Pradėta vaizduoti ne tik diduomenės, aukštas valstybės pareigas užimančius žmones, bet ir mokslo, meno, taip pat miestiečių ir valstiečių luomo atstovus.[27]
Muzika sudarė svarbią pagoniškųjų apeigų dalį, Antrojo tūkstantmečio pradžios baltų gentys (jotvingiai, prūsai) turėjo mirusiųjų laidojimo ritualą ir jo atlikėjus (šventikai ligašonys, tulisonys), specialų žanrinį repertuarą – apie žuvusiųjų žygius buvo dainuojama arba rečituojama. Ritualinį rečitavimą turėjo praktikuoti ir lietuvių kriviai, žinčiai – tokias pareigybes mini Algirdo laikų dokumento nuorašas ir XV a. istorikas Janas Dlugošas. Būta ir ritualinių dainų apie karus ir didvyrius – dainą, kurioje apraudamas 1362 m. Kauno pilies išgriovimas, taip pat Vytauto laikų dainą apie Giedraičių kunigaikštį Daumantą mini ir cituoja XVI a. istorikas M. Strijkovskis. Bardų tipo atlikėjų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdovų ir didikų dvaruose. Dar 1546 m. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo citrininkas (kanklininkas?) Andrius apdovanotas už vadinamos kaimiškos raudos giedojimą.
Lietuvos muzikos raidai reikšminga Vilniaus universiteto veikla – dėstyta muzika, veikė studentų vokalinė instrumentinė kapela, buvo atlikami motetai, simfonijos, kanconos. 1667 m. universiteto prof. Žygimantas Liauksminas išleido pirmąjį Lietuvoje natų rašto ir giedojimo vadovėlį lotynų kalba „Muzikos teorija ir praktika“ (Ars et praxis musica). Operos ir baletai buvo statomi Radvilų (Nesvyžiuje, Slucke), Tyzenhauzų (Gardine), Oginskių (Slanime), kitų didikų dvaruose. Šiuose teatruose pradėjo ryškėti ir kai kurios Šviečiamojo amžiaus tendencijos – vaizduoti valstiečiai, operose dainuota ne italų kalba, buvo rengiami atlikėjai.
XIX a. pabaigos Lietuvos politiniai ir visuomeniniai gyvenimo pokyčiai – nacionalinis judėjimas, lotynų raidyno spaudos draudimas turėjo įtakos mėgėjų teatro sąjūdžiui. Iš tautinio judėjimo dalyvių slaptų susiėjimų, kuriuose vyko skaitymai, deklamacijos, buvo dainuojama ir šokama, susiklostė lietuviškieji vakarai. Šio laikotarpio skiriami du teatro raidos etapai: iki 1904 m., kai rengti slaptieji vakarai, ir po 1904 m., kai panaikinus spaudos draudimą kultūros draugijos pradėjo rengti viešuosius vakarus. [28]; [29]
↑Kultūra. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 244 psl.
↑Gintautas Zabiela. Baltų genčių telkimasis. Gyvensenos panašėjimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 494 psl.
↑Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo XIII a. iki Liublino unijos 1569 m.. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 495 psl.
↑Mindaugo knyga:Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių Vilnius 2005.
↑Lietuvos metraštis: Bychovco kronika. Vilnius, 1971
↑Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo XIII a. iki Liublino unijos 1569 m. Kultūros permainos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 507 psl.
↑Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001
↑R Petrauskas Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis-struktūra–valdžia. Vilnius, 2003
↑Codex diplomaticus regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae t.1 1758 m., t.5 1759 m., t. 4 1764 m.
↑Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Kultūros raida. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 515 psl.
↑Juozas Jurginis, Ingė Lukšaitė. Lietuvių kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki XVIII amžiaus. Vilnius, 1981
↑Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Kultūra ir švietimas XIX a.. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 520–521 psl.
↑ TSRS (1940-1941 m.) ir Vokietijos (1941-1944 m.) okupacijų metai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 111 psl.
↑Kultūros raida. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 546 psl.
↑Kultūros raida (1953-1987 m.). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 546 psl.
↑Istorinė apžvalga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 122 psl.
↑Liaudies medicina. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 287 psl.
↑Valgiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 288 psl.
↑Literatūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 292 psl.
↑Eglė Klimaitė-Keturakienė. Literatūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 300 psl.
↑Klemensas Čerbulėnas, Kazys Napoleonas Kitkauskas, Birutė Rūta Vitkauskienė. Architektūra . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 330-335 psl.
↑Rūta Janonienė, Birutė Rūta Vitkauskienė. Dailė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 368 psl.
Barangsiapa tidak bekerja, maka dia tidak akan mendapatkan makanan – poster Soviet di Uzbekistan keluaran tahun 1920 Etos kerja (Inggris: Work ethiccode: en is deprecated , Belanda: arbeidsethos) adalah sebuah nilai yang didasarkan pada kerja keras dan ketekunan. Kaum kapitalis percaya dengan kebutuhan terhadap kerja keras dan kemampuannya untuk meningkatkan karakter moral. Dalam konteks perjuangan kelas, Marxis memandang kelemahan nilai budaya ini sebagai bentuk untuk menipu kaum buruh dal...
Dallachy's Banksia Status konservasi Langka (NCA) Klasifikasi ilmiah Kerajaan: Plantae (tanpa takson): Angiospermae (tanpa takson): Eudikotil Ordo: Proteales Famili: Proteaceae Genus: Banksia Spesies: B. plagiocarpa Nama binomial Banksia plagiocarpaA.S.George Banksia plagiocarpa (Inggris: Dallachy's banksia, blue banksiacode: en is deprecated ) adalah spesies semak atau pohon dalam genus tumbuhan Banksia. Itu hidup hanya di Pulau Hinchinbrook, Queensland dan daratan utama tepat di ...
Irwandi Yusuf Gubernur Aceh ke-16Masa jabatan5 Juli 2017 – 5 Juli 2018WakilNova Iriansyah PendahuluZaini AbdullahPenggantiNova Iriansyah[1]Masa jabatan8 Februari 2007 – 8 Februari 2012WakilMuhammad Nazar PendahuluAbdullah PutehAzwar Abubakar (Pj.)Mustafa Abubakar (Plh.)PenggantiTarmizi Abdul Karim (Pj.)Zaini Abdullah Informasi pribadiLahir2 Agustus 1960 (umur 63)Bireuen, Aceh, IndonesiaPartai politikPartai Aceh (2007–2012)Partai Nanggroe Aceh (2012–2...
Sayat-NovaLahirHarutyun Sayatyan(1712-06-14)14 Juni 1712Tbilisi, Safavid Iran (sekarang Georgia)Meninggal22 September 1795(1795-09-22) (umur 83)Haghpat, Qajar Iran (sekarang Armenia)PekerjaanPenyairKebangsaanArmeniaPasanganMarmar Sayat-Nova (Armenian: Սայեաթ-Նովայcode: hy is deprecated ; lahir Harutyun Sayatyan; 14 Juni 1712 – 22 September 1795) adalah seorang penyair, musisi, dan ashugh Armenia kelahiran Georgia, yang memiliki komposisi dalam sejumlah bahasa. ...
Peta Bailiwck Guernsey. Alderney terletak di bagian timur laut. Alderney (bahasa Prancis: Aurigny, Auregnais: Aoeur'gny) adalah pulau terbesar ketiga di Kepulauan Channel yang terletak di Selat Inggris. Pulau ini merupakan bagian dari bailiwick Guernsey, sebuah dependensi mahkota Britania Raya. Panjang pulau ini 5 km dan lebarnya 3 km. Jarak Pulau Alderney sekitar 16 km dari Cap de la Hague di Semenanjung Cotentin, Normandia, Prancis; 32 km dari Guernsey; dan 97 km da...
Russian tennis player In this name that follows Eastern Slavic naming customs, the patronymic is Kazbekovich and the family name is Karatsev. Aslan KaratsevАслан КарацевKaratsev at the 2022 Monte-Carlo MastersCountry (sports) RussiaResidenceMoscow, RussiaBorn (1993-09-04) 4 September 1993 (age 30)Vladikavkaz, RussiaHeight1.85 m (6 ft 1 in)Turned pro2011PlaysRight-handed (two-handed backhand)CoachYahor YatsykPrize moneyUS $4,872,201SinglesCare...
Sports season1937–38 AHL seasonLeagueAmerican Hockey LeagueSportIce hockeyRegular seasonF. G. Teddy Oke TrophyCleveland BaronsPlayoffsChampionsProvidence Reds Runners-upSyracuse StarsAHL seasons← 1936–371938–39 → The 1937–38 AHL season was the second season of the International-American Hockey League, known in the present day as the American Hockey League. It was the second season in which the International Hockey League and Canadian-American Hockey League pl...
Baruch Samuel BlumbergBaruch Samuel BlumbergLahir28 Juli, 1925Meninggal5 April, 2011KebangsaanAmerika SerikatDikenal atasVirus Hepatitis BPenghargaan1976 Penghargaan Nobel dalam Fisiologi atau Kedokteran dr. Baruch Samuel Blumberg (28 Juli 1925- – 5 April 2011[[Kategori:Meninggal usia Kesalahan ekspresi: Operand tak ditemukan untuk -]]) adalah ilmuwan Amerika Serikat yang memenangkan Hadiah Nobel Fisiologi atau Kedokteran tahun 1976 karena keberhasilannya menemukan vaksin Hep...
Adam Joseph MaidaKardinal, Uskup Agung Emeritus DetroitCardinal Maida (kiri) di luar Katedral Sakramen Paling DiberkatiTakhtaDetroit (emeritus)Penunjukan28 April 1990Awal masa jabatan12 Juni 1990Masa jabatan berakhir5 Januari 2009PendahuluEdmund SzokaPenerusAllen Henry VigneronJabatan lainKardinal-Imam Santi Vitale, Valeria, Gervasio e ProtasioImamatTahbisan imam26 Mei 1956oleh John Francis DeardenTahbisan uskup25 Januari 1984oleh Pio LaghiPelantikan kardinal26 November 1994oleh Yoh...
Denis ManturovДенис Валентинович Мантуров Menteri Industri dan PerdaganganPetahanaMulai menjabat 21 Mei 2012 Pelaksana tugas: 2 Februari – 21 Mei 2012Perdana MenteriVladimir PutinViktor Zubkov (Pelaksana tugas)Dmitry MedvedevMikhail MishustinPendahuluViktor KhristenkoPenggantiPetahana Informasi pribadiLahirDenis Valentinovich Manturov23 Februari 1969 (umur 55)Murmansk, SFSR Rusia, USSRPartai politikIndependenAlma materUniversitas Negeri Moskwa (1994)Sunting...
Imitation of the operation of a real-world process or system over time For other uses, see Simulation (disambiguation). Not to be confused with Stimulation or Emulation (computing). Simulator redirects here. For other uses, see Simulator (disambiguation). Simulate redirects here. For the food technology company also known as NUGGS, see Simulate (company). Part of a series onResearch Research design Research proposal Research question Writing Argument Referencing Research strategy Interdiscipl...
Conspiracy theories in United States politics are beliefs that a major political situation is the result of secretive collusion by powerful people striving to harm a rival group or undermine society in general. Such theories draw from actual conspiracies, in which individuals work together covertly in order to unravel a larger system.[1][2][3] Often, the struggle between a real conspiracy theory and a misconception of one leads to conflict, polarization in elections, ...
Artikel ini membutuhkan rujukan tambahan agar kualitasnya dapat dipastikan. Mohon bantu kami mengembangkan artikel ini dengan cara menambahkan rujukan ke sumber tepercaya. Pernyataan tak bersumber bisa saja dipertentangkan dan dihapus.Cari sumber: Peperangan era Napoleon – berita · surat kabar · buku · cendekiawan · JSTOR (Maret 2018) Peperangan era NapoleonicAtas: Pertempuran AusterlitzBawah: Pertempuran WaterlooTanggal1803–1815LokasiEropa, Samudra ...
Sungai PutriKelurahanKantor Lurah Sungai PutriNegara IndonesiaProvinsiJambiKotaJambiKecamatanDanau SipinKode Kemendagri15.71.10.1001 Kode BPS1571051002 Luas... Km2Jumlah penduduk... JiwaKepadatan... Jiwa/Km2 Sungai Putri adalah salah satu kelurahan di Kecamatan Danau Sipin, Kota Jambi, Provinsi Jambi, Indonesia. Pranala luar (Indonesia) Keputusan Menteri Dalam Negeri Nomor 050-145 Tahun 2022 tentang Pemberian dan Pemutakhiran Kode, Data Wilayah Administrasi Pemerintahan, dan Pulau tahun ...
هذه المقالة عن المجموعة العرقية الأتراك وليس عن من يحملون جنسية الجمهورية التركية أتراكTürkler (بالتركية) التعداد الكليالتعداد 70~83 مليون نسمةمناطق الوجود المميزةالبلد القائمة ... تركياألمانياسورياالعراقبلغارياالولايات المتحدةفرنساالمملكة المتحدةهولنداالنمساأسترالي�...
烏克蘭總理Прем'єр-міністр України烏克蘭國徽現任杰尼斯·什米加尔自2020年3月4日任命者烏克蘭總統任期總統任命首任維托爾德·福金设立1991年11月后继职位無网站www.kmu.gov.ua/control/en/（英文） 乌克兰 乌克兰政府与政治系列条目 宪法 政府 总统 弗拉基米尔·泽连斯基 總統辦公室 国家安全与国防事务委员会 总统代表（英语：Representatives of the President of Ukraine） 总...
48th quadrennial U.S. presidential election This article needs additional citations for verification. Please help improve this article by adding citations to reliable sources. Unsourced material may be challenged and removed.Find sources: 1976 United States presidential election – news · newspapers · books · scholar · JSTOR (September 2023) (Learn how and when to remove this message) 1976 United States presidential election ← 1972 November 2...
1985 single by Giorgio Moroder and Philip OakeyGood-Bye Bad TimesSingle by Giorgio Moroder and Philip Oakeyfrom the album Philip Oakey & Giorgio Moroder Released10 June 1985[1]Recorded1985Length3:42LabelVirgin RecordsSongwriter(s)Oakey and MoroderProducer(s)Giorgio MoroderGiorgio Moroder singles chronology Shannon's Eyes (1985) Good-Bye Bad Times (1985) Be My Lover Now (1985) Philip Oakey singles chronology Together in Electric Dreams(1984) Good-Bye Bad Times(1985) Be My ...
Scottish politician (born 1951) Sandra WhiteDeputy Convener of the Public Petitions CommitteeIn office14 June 2011 – 25 March 2021Preceded byJohn Farquhar MunroSucceeded byDavid TorranceMember of the Scottish Parliamentfor Glasgow KelvinIn office5 May 2011 – 25 March 2021Preceded byPauline McNeillSucceeded byKaukab StewartMember of the Scottish Parliamentfor Glasgow(1 of 7 Regional MSPs)In office6 May 1999 – 5 May 2011 Personal detailsBornSandra Harl...
