Rusų kalba (русский язык) – kalba, priklausanti rytų slavų kalbų grupei, kuri įeina į indoeuropiečių kalbų šeimą. Tai labiausiai geografiškai išplitusi kalba Eurazijoje ir plačiausiai vartojama slavų kalba[1]. Rusų kalbai giminingiausios ukrainiečių ir baltarusių kalbos, tačiau ir kitos slavų kalbos (lenkų, čekų, bulgarų, serbų) yra gana panašios, nes slavų kalbos per laiką atitolo ne tiek daug nei, pavyzdžiui, germanų kalbos. Rusų kalbą ir literatūrą tiria rusų filologija (rusistika).
Rusų kalbos užrašymui naudojama modifikuota kirilicos versija. Rusų kalbos abėcėlę sudaro 33 raidės. Lentelėje pateiktos visos rusų kalbos raidės pagal abėcėlę (po jomis pateiktas IPA tarimas):
Senosios rusų kalbos abėcėlės raidės:<ѣ>, susiliejusi su <е> (/e/); <і> ir <ѵ>, abi susiliejusios su <и>(/i/); <ѳ>, susiliejusi su <ф> (/f/); ir <ѧ>, susiliejusi su <я> (/ja/ arba /ʲa/).
Šioje lentelėje pateiktos rusų abėcėlės raidės ir jų tarimą ar vartojimą atitinkančios lietuvių abėcėlės raidės:
Rusų abėcėlė turi daug simbolių kodavimo sistemų. KOI8-R buvo sukurtas vyriausybės kaip standartinė koduotė. Ši koduotė vis dar veikia į UNIX panašiose operacinėse sistemose. Tačiau populiarios MS-DOS ir Microsoft Windows naudoja kelias skirtingas koduotes.
Istorija
Tekstas, parašytas priešreformine rusų ortografija, 1914 m.
Rusų kalba susidarė iš senosios rusų (rytų slavų) kalbos. Ji buvo vartota Rusioje. Šiai valstybei buvo būdinga diglosija. Stačiatikių bažnyčioje buvo vartojama bažnytinė slavų kalba, kuri darė įtaka rytų slavų tarmėms. Liko nedaug senosios rusų kalbos paminklų, bet kai kurie jos bruožai pateko į rusų bažnytinės slavų kalbos versiją (rus. извод). Po mongolų invazijos ėmė formuotis atskiros rytų slavų kalbos: vakarų ir pietų žemėse – rusėnų kalba, šiaurės ir rytų – rusų kalba.
XIV–XVII a. vyko svarbi fonetikos, morfologijos ir sintaksės pokyčiai. Susiformavo dvi pagrindinės tarmių grupės: šiaurinė ir pietinė. Rašto kalbos normos atspindi svarbiausius šiaurinių tarmių bruožus: nekirčiuoto o tarimas [o] (arba okavimas). Kiti balsiai nekirčiuotuose skiemenyse taip pat nepatiria redukcijos, priebalsis г visada sprogstamasis [g]. Maskvos tarmės bruožai pastebėti oficialiuose dokumentuose ir kūriniuose. Pirmoji rusų tipografija buvo įkurta Maskvoje 1553 m. 1564 m. Ivanas Fiodorovas ir Petras Timofejevas iš Mstislavlio išspausdino primają rusišką knygą - „Apaštalas“.
XVII a. prasidėjo rusų bendrinės kalbos formavimas. Sumažėjo bažnytinės slavų kalba svarba. Rusų kalbos raidynas (kirilika) Petro I 1708 m. buvo reformuotas į graždanką. 1755 m. Michailas Lomonosovas išleido pirmąją kalbos gramatiką. Seniausias rusų kalbos žodynas buvo išleistas 1789 – 1794 m. Dabartinės rusų kalbos rašybos normos priėmė 1918 m. bolševikai.
Paplitimas
Rusų kalba yra labiausiai paplitusi Rytų Europoje ir Azijoje. Rusų kalba yra didžiausia iš slavų kalbų. Ją kaip gimtąją arba antrąją kalbą skirtingais skaičiavimais vartoja 300–320 milijonų žmonių. Rusijoje, kur ji yra oficiali kalba, rusų kaip gimtąją kalbą vartoja 120 milijonų žmonių. Rusų kalba taip pat yra viena iš 6 oficialių JTO kalbų.
Rusų kalboje yra šeši linksniai, jie panašūs kaip ir lietuvių kalboje. Linksniuojamosios kalbos dalys - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis.
Rusų veiksmažodžiai kaitomi laikais. Jų yra trys: esamasis, būtasis ir būsimasis.
Taip pat šioje kalboje yra ir trys giminės. Daiktavardžio giminę daugeliu atvejų galima nustatyti pagal galūnę: moteriškos giminės daiktavardžiai turi galūnę -a arba -я, niekatrosios -o, -ё arba -e. Dauguma kitų daiktavardžių yra vyriškosios giminės. Paprastai jie turi nulinę galūnę (t. y. jos neturi ir baigiasi priebalsiu arba minkštumo ženklu) ir labai retai, kaip ir moteriškosios giminės daiktavardžiai, baigiasi raide -a. Daiktavardžiai, kurie baigiasi minkštumo ženklu, gali būti ne tik vyriškosios, bet kartais ir moteriškosios giminės.
Žodynas
Daugumoje rusų kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika, pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (брат 'brolis'), bendruosius slaviškuosius (соловей 'lakštingala'), rytų slavų (белка 'voverė') ir grynai rusų kalbos (опыт 'patirtis').
Rusų kalboje nemažai skolinių iš senosios bažnytinės slavų, tiurkų, graikų ir kitų kalbų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai деньги 'pinigai', облако 'debesis', враг 'priešas', надежда 'viltis', плен 'nelaisvė', монастырь 'vienuolynas', ковёр 'kilimas' ir daug kitų. Nuo XX a. pabaigos rusų kalbai nemažą įtaką daro anglų kalba.
* Slavų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės slavų kalbos.
Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.
↑Lewis, M. Paul, Gary F. Simons, Charles D. Fennig: Slavic (англ.) (недоступная ссылка). Ethnologue: Languages of the World (18th Ed.). Dallas: SIL International (2015).
.jpg)
