Slavų prokalbė, arba praslavų kalba, – prokalbė, iš kurios kilo slavų kalbos.^[1][2] Nėra išlikę jokių rašytinių slavų prokalbės paminklų, todėl ji atkuriama, remiantis slavų ir kitų paliudytų indoeuropiečių kalbų duomenimis.^{[3][4][5][6][7]}

Slavų prokalbė nebuvo statinė kalba, ilgainiui ji kito, ir šios prokalbės formas galima rekonstruoti įvairiai, žiūrint, koks chronologinis pjūvis pasirenkamas.^[8]

Slavų prokalbė kilusi iš indoeuropiečių prokalbės. Esama hipotezės, kad baltų ir slavų kalbos išgyveno kalbinės vienovės laikotarpį ir baltų-slavų kalbos neva vėliau skilusios į slavų prokalbę ir baltų prokalbę.

Terminas „praslavų kalba“ (rus. праславянский язык) buvo sudarytas su priešdėliu pra- iš žodžio „slavų“^[2], ir kadangi buvo sukurtas sekant vokiečių komparatyvistikos mokykla, sietinas su atitinkamu vokišku terminu vok. Urslavisch.^[9] Terminas „praslavų kalba“ panašiai vartojamas daugumoje slavų kalbų: bltr. праславянскі, ukr. праслов’янський, lenk. prasłowiański, ček. praslovanský, svk. praslovanský, bulg. праславянски, maked. прасловенски, kroat. praslavenski, serb. прасловенски, slovėn. рraslovanski.^[10]

Kai kurie tyrėjai kaip sinonimišką slavų prokalbei įvardinti terminą vartoja „bendroji slavų kalba“ (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski, rus. общеславянский)^[11][12] arba „pradinė slavų kalba“^[13]; pastarasis pavadinimas, be kita ko, laikomas nepatogiu ir gremėzdišku, nes iš jo negalima sudaryti būdvardžio.^[9]

Pirmą kartą slavai paminėti kaip „sklavinai“ (sen. gr. Σκλάβηνοι, sen. gr. Σκλαύηνοι, sen. gr. Σκλάβινοι ir lot. SCLAVENI, lot. SCLAVINIAE), mokslininkų manymu, VI a. (Pseudocezario (angl. Pseudo-Caesarius)^[14], Prokopijaus iš Cezarėjos ir Jordano darbuose^[15][16]).

Daug tyrėjų (M. Lomonosovas^[17], P. Šafarikas (svk. P. Šafárik)^[18], I. Zabelinas^[19][20], D. Mačinskis^[21], M. Tichanova^[22]) išsakė nuomonę, kad Ptolemėjaus „Geografijos vadove“ minima gentis „stavanai“ gr. Σταυανοί^[23] tapatintina su slavais, be to, O. Trubačiovo manymu, terminas „stavanai“ – slavų savivardžio vertinys (indoiranėnų *stavana- reiškia 'giriamas'), o tai pirmąjį slavų paminėjimą nukelia į II a.^[20][24][25]

Dėl slavų savivardžio etimologijos (vns. *slověninъ, dgs. *slověne) mokslininkai diskutuoja. Esama keleto pagrindinių kilmės hipotezių:^[26][27][28]

• iš daiktavardžio *slovo 'žodis' arba veiksmažodžio *sluti (I vns. asmuo *slovǫ) 'kalbėti suprantamai';
• iš hipotetinio vandenvardžio *Slovo, *Slova arba *Slovje,^[28] kuris kildinamas iš ide. *ḱleṷ- / *ḱloṷ- 'būti švariam, skaidriam' (K. Mošinskis (lenk. K. Moszyński) manė, kad tai Dnepras, kurio slaviškas folklorinis epitetas Kijevo Rusios laikotarpiu žinomas iš „Sakmės apie Igorio žygį“ – sen. rus. Слову́тичь (Slovutič), turintis reikšmę 'šlovingas, žinomas, įžymus', pradžioje galbūt reiškęs 'vandeningas, pilnas vandens'^[29]); pastaruoju metu: iš vandenvardžių Славута, Славка ir kitų su šaknimi Слав-^[30].
• iš ide. *(s)-lau̯-os 'liaudis' (su indoeuropietiškuoju judriuoju s).^[31]

Pirmoji hipotezė buvo kritikuojama dėl to, kad formantas *-ěninъ paprastai sutinkamas žodžiuose, sudarytuose iš vietovių pavadinimų. Hipotezės šalininkai pažymi, kad esama sietinų su veiksmažodžiais darinių: sen rus. бҍглянинъ, бҍжанинъ 'bėglys', кличанинъ 'varovas', ловьчанинъ 'medžiotojas', люжанинъ 'pasaulietis', пирѧнинъ 'puotautojas', пълчанинъ 'karys', сҍмиꙖнинъ 'tarnas', тържанинъ 'prekiautojas'.^[32]

Mokslo pasaulyje baltų-slavų kalbų santykiai ilgą laiką yra diskusijų objektas. Baltų ir slavų kalbos turi daug panašumų visuose kalbos lygiuose. A. Šleicherį (vok. A. Schleicher) tai vertė teigti buvus bendrą baltų-slavų prokalbę, skilusią į baltų ir slavų prokalbes. Tos pačios nuomonės laikėsi ir K. Brugmanas (vok. K. Brugmann), F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, J. Kurylovičius, A. Vaijanas (pranc. A. Vaillant), J. Otrembskis (lenk. J. Otrębski), V. Georgijevas ir kiti.^[33] А. Mejė (pranc. A. Meillet), priešingai, manė, kad baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl nepriklausomos lygiagrečios raidos, o bendros baltų ir slavų prokalbės nebuvo. Tokios pačios nuomonės laikėsi J. Boduenas de Kurtenė (lenk. J. Baudouin de Courtenay) ir Ch. Stangas (norv. Ch. Stang). J. Rozvadovskis (lenk. J. Rozwadowski) pasiūlė schemą, pagal kurią po baltų ir slavų kalbinės vienovės (III tūkst. pr. m. e.) ėjo nepriklausomos raidos laikotarpis (II–I tūkst. pr. m. e.), o tada kalbos vėl ėmusios artėti (nuo mūsų eros pradžios iki šių dienų). J. Endzelynas (latv. J. Endzelīns) teigė, kad skilus indoeuropiečių prokalbei slavų prokalbė ir baltų prokalbė rutuliojosi nepriklausomai, o vėliau išgyveno suartėjimo laikotarpį.^[34] Pasak V. Toporovo ir V. Ivanovo, slavų prokalbė išsivystė iš baltų prokalbės paribio dialektų.^[35][36] Vėliau V. Toporovas išsakė teiginį, kad „slavų prokalbė – tai vėlyvoji tąsa ne šiaip baltų, o būtent prūsų dialektų“.^[37] Vis dėlto, nagrinėjant baltų-slavų problemos hipotezes, matyti tam tikras atsietumas nuo lyginamojo metodo ir polinkis į labiau asmenines teorines atramas.^[38].

Yra keletas teorijų, kur galėjusi būti slavų protėvynė:^[39][40]

• Rytų Europa (J. Rozwadowski^[41][42][43], A. Šachmatov^[44], F. Sławski^[45])
• centro hipotezė (Pripetės–Vidurio Europos teorija) (L. Niederle^[46], J. Rostafiński^[47], M. Fasmer^[48][49], F. Filip^[50][51], S. Bernštein^[52])
• „autochtoninė“ vakarų hipotezė (Vyslos–Oderio teorija), ypač populiari tarp lenkų mokslininkų, pasak kurios slavai tapatinami su lužitėnų kultūra (J. Kostrzewski^[53][54], L. Коzlowski^[55], T. Lehr-Spławiński^[56], J. Сzekanowski^[57][58][59], M. Rudnicki^[60], J. Nalepa^[61], V. Martynov^[62][63])
• Azijos hipotezė (ankstyvieji K. Mošinskio (lenk. K. Moszyński) darbai^[64][65])

Vėliau K. Mošinskis (lenk. K. Moszyński) teigė, kad maždaug 500 m. pr. m. e. slavų prokalbės arealas turėjęs būti vakarų-centrinėje Padniestrėje. Iš čia, mokslininko manymu, slavai plito į šiaurę ir vakarus.^[66]

Leksikos duomenys rodo, kad praslavai negyveno jūros pakrantėje, nes slavų prokalbėje iš esmės nėra terminologijos, susijusios su jūreivyste, laivų statyba, jūrine žvejyba ir jūrine prekyba. Praslavai taip pat negalėjo gyventi Gintaro kelio teritorijoje, mat žodis „gintaras“ visose slavų kalbose yra skolinys (iš lietuvių k.^{[67][68][69][70][71][72][73]}, vokiečių k.^[74][75][76] arba turkų k.^[77]). Visi šie duomenys byloja ne „autochtoninės“ hipotezės naudai.^[78]

F. Slavskis (lenk. F. Sławski) ir L. Mošinskis (lenk. L. Moszyński) baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį mano buvus 2000–1500 m. pr. m. e. Po 1500 m. pr. m. e. prasideda atskira slavų prokalbės istorija. V. Toporovo ir V. Ivanovo teigimu, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. e. m. vidurio slavų prokalbė tebuvo baltų prokalbės šnektų tąsa.^[79] F. Slavskis slavų prokalbės dialektinį skaidymąsi sieja su V a. prasidėjusia didele slavų migracija. L. Mošinskio teigimu, slavų veržimasis į Balkanus ir vakarų, pietų bei rytų slavų kalbų grupių susidarymas žymi slavų prokalbės egzistavimo pabaigą.^[80][81]

I m. e. tūkstantmečio viduryje masinę slavų migraciją paskatino Europos žemes niokoję klajokliai hunai, bulgarai ir avarai, taip pat žlunganti Hunų imperija.^[82][83]

V. Smočynskio (lenk. W. Smoczyński) teigimu, iki slavų išplitimo baltų ir slavų siena ėjusi palei Pripetės upę.^[84]

VI a. slavai iš šiaurės kirto Karpatus bei Sudetus ir apgyvendino rytų Alpes, pasistūmėjo į Balkanų pusiasalį, o jo slavinimas truko ir VII a.^[81][85]

Daug mokslininkų (G. Holzer, R. Matasović) veda skirtumą tarp sąvokų slavų prokalbė (angl. Proto-Slavic, vok. Urslavisch, kroat. praslavenski) ir bendroji slavų kalba (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski). Pirmąja sąvoka nusakoma kalba, kuria slavai kalbėjo iki ekspansijos, jos metu ir po jos, o antroji sąvoka žymi slavų kalbų istorijos laikotarpį, kai slavų prokalbė jau skilo, tačiau tarp idiomų, į kuriuos ji skilo, ir toliau išliko glaudūs ryšiai ir vyko bendros inovacijos.^[86][87] N. Trubeckojaus ir N. Durnovo teigimu, vėlyvasis slavų prokalbės laikotarpis truko iki XII a. (iki redukuotųjų balsių išnykimo), ir būsimųjų slavų kalbų skirtumai tuo metu nebuvo didesni negu tarp dialektų. Šią teoriją kritikavo S. Bernšteinas.

Slavų prokalbės vartotojai rašto neturėjo.^[2][5][6][7] Moksle užrašant istoriniu lyginamuoju metodu rekonstruojamas praslaviškas formas (prieš jas, žymint hipotetiškumą, tradiciškai rašoma žvaigždutė (*)^[88][89]), pasitelkiama speciali fonomorfologinė^[90] lotynų abėcėle grįsta transkripcija su keletu papildomų diakritinių ženklų.^[91][92][93] Be lietuvių skaitytojui įprastų raidžių su diakritiniais ženklais (š, č, ž), atkreiptinas dėmesys į šiuos specialius slavų prokalbės garsams užrašyti skirtus rašmenis:

• ě – tiksliai nežinomos kokybės balsis, senojoje bažnytinėje slavų kalboje tartas kaip ilgasis balsis e, o vėlesnėse slavų kalbose virtęs nuo [ӓ] iki [i];^[94]
• ę – nosinis balsis e;
• ǫ – nosinis balsis o;
• y – kietasis balsis i (= rus. ы, lenk. y);
• ь – redukuotas i tipo balsis;
• ъ – redukuotas u tipo balsis;
• x – priebalsis ch.

Apostrofas (') naudojamas priebalsių minkštumui žymėti.

Vėlyvuoju indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu turėta tokia priebalsių sistema:^[95]

Jau seniausiuoju slavų prokalbės laikotarpiu ši sistema patyrė tokių pokyčių:

• Ide. trys sprogstamųjų priebalsių eilės (duslieji – skardieji – skardieji aspiruotieji) buvo pertvarkyta į dvi eiles (duslieji – skardieji). J. Ševeliovas tai laikė seniausiu slavų fonetiniu pokyčiu.^[96]
• Išnyko skiemeniniai sonantai. J. Ševeliovo manymu, šis pokytis įvyko maždaug tuo pat metu, kai buvo netekta skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių.^[97]
• Lūpų gomuriniai priebalsiai sutapo su paprastaisiais gomuriniais.
• Satemizacija. Palatalizuoti liežuvio užpakaliniai priebalsiai (k', g') per tarpinį liežuvio vidurinių laipsnį (t', d') ir afrikatas (ts, ds) virto pučiamaisiais priebalsiais (s, z). Neabejotina, kad šis procesas bus prasidėjęs dar iki indoeuropiečių prokalbės skilimo, bet baigėsi vėliau, nes jo padariniai įvairiose sateminėse kalbose skiriasi.
• Pederseno dėsnis. Vyko drauge su satemizacija, tačiau baigėsi anksčiau. Tai matyti iš pavyzdžių пьсати 'rašyti' ir вьсь 'kaimas'. Abiem atvejais s yra tinkamose virsti x padėtyse. Vis dėlto šios padėtys susiformavo po to, kai k' jau nebevirto s, ir todėl šiais atvejais x nesusidarė. Būtent po satemizacijos pabaigos х slavų prokalbėje virto savarankiška fonema. A. Mejė (pranc. A. Meillet), remdamasis duomenimis kitų sateminių kalbų, kuriose s virto š, yra iškėlęs prielaidą, kad slavų prokalbėje s virto š, o vėliau, pirmosios palatalizacijos metu, š išliko prieš priešakinės eilės balsius, o prieš užpakalinės virto x (pagal analogiją su k/č pasiskirstymu).
• Garsas m žodžio gale tapo nebeleistinas ir virto n. Toks pokytis matyti visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus italikų ir indoiranėnų, taip pat ir anatolų. S. Bernšteinas teigė, kad šis pokytis turėjęs įvykti baltų-slavų kalbų bendrystės laikotarpiu,^[98] ką patvirtina prūsų kalbos duomenys (galūnė -an -a < *-o kamieno vyriškosios ir bevardės giminės galininke ir bevardės giminės vardininke).

• Slavų prokalbėje įvyko kiekybinis balsių išlyginimas, dvibalsių suvienbalsinimas ir atsirado du nosiniai garsai. Po šių pokyčių balsių sistema sumažėjo iki 11 fonemų (*e, *ě, *ь, *ъ, *i, *y, *a, *o, *u, *ę, *ǫ). Panašūs (bet ne tapatūs!) procesai vyko indoiranėnų ir germanų kalbose.

Iki palatalizacijos ir jotacijos slavų prokalbės priebalsių sistema atrodė taip:^[99]

Dvi svarbiausios slavų prokalbės fonetinės tendencijos – tai polinkis į intensyvėjantį skambumą ir skiemens vidaus harmoniją.^[100][101]

Polinkis į intensyvėjantį skambumą buvo šių procesų priežastis:

• Žodžio gale išnyko trankieji priebalsiai;
• Suvienbalsėjo dvibalsiai – dvibalsis [eɪ̯] virto [i], [oɪ̯] – [ě] ir, tikėtina, [i]; dvibalsiai [oṷ] ir [eṷ] prieš priebalsius ir žodžio gale virto [u];
• Atsirado du nosiniai garsai;
• Įvyko sonantų metatezė.

Polinkis į skiemens vidaus harmoniją sukėlė šiuos procesus:

• Balsių akomodaciją po *j;
• Priebalsių sąveiką su *j;
• Pirmąją palatalizaciją – gomuriniai [k], [g], [x] prieš priešakinės eilės balsius ir j atitinkamai virto [č́] (tʃʲ), [dž'] (dʒʲ), [š́] (ʃʲ). Jei prieš gomurinius priebalsius atsidurdavo švilpiamieji priebalsiai s arba z, susidaręs šnypščiamasis priebalsis juos asimiliuodavo: sk > šč́ (ʃtʃʲ), zg > ždž́ (ʒdʒʲ);
• Antrąją palatalizaciją. Ją sukėlė dvibalsių suvienbalsinimas. Šios palatalizacijos esmė buvo ta, kad gomuriniai k, g, x atitinkamai virto ć, dź, ś pietų bei rytų slavų kalbose ir c, dź, š́ vakarų slavų kalbose. Vėliau visose slavų kalbose, išskyrus lenkų, polabų ir bažnytinę slavų, afrikata dź supaprastėjo ir virto ź;
• Trečiąją palatalizaciją.

Ankstyvojo slavų prokalbės laikotarpio priebalsių sistema:^[102]

Bendrosios slavų epochos pokyčiai:

• Vakarų dialektuose junginiai kt', gt' virto c', rytų dialektuose – č', pietų – š't'.
• Pietų ir rytų dialektuose junginiai tl, dl buvo supaprastinti, vakarų dialektuose išlaikyti, o Pskovo dialekte paversti kl, gl.

Rekonstruojama slavų prokalbės kirčiavimo sistema genetiškai artima baltų prokalbės sistemai, o tai neretai pasitelkiama kaip argumentas baltų ir slavų kalbinės vienovės naudai teigiant, kad ši vienovė turėjusi siekti laringalų egzistavimo laikus.

Ypač vertingi serbų-kroatų kalbos duomenys, joje yra keturi kirčio tipai: trumpasis krentantysis кра̏ва, ilgasis krentantysis гра̂д, trumpasis kylantysis òтац, ilgasis kylantysis ре́ка. Vis dėlto serbų-kroatų kalba patyrė sisteminį kirčio į vieną skiemenį arčiau žodžio pradžios perkėlimą, todėl pagal tokį kirčiavimą neišeina nustatyti senosios kirčio vietos.

Rytų slavų kalbose, kaip ir bulgarų kalboje, išsaugotas laisvas kirtis, tačiau muzikinį kirtį pakeitė dinaminis.

Čekų kalboje kirtis tapo fiksuotas pirmajame skiemenyje, iš senosios kirčiavimo sistemos likę tik pėdsakai – akūtą atspindi balsio ilgumas.

Slavų prokalbėje buvo išsaugoti 7 indoeuropiečių prokalbės linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas), buvo prarastas tik abliatyvas, susiliejęs su kilmininku (ir savo galūnę davęs *-o- kamieno vienaskaitos kilmininkui, kituose kamienuose jau indoeuropiečių prokalbėje abliatyvas neturėjo atskiros formos).^[103]

Slavų prokalbėje buvo tokie linksniavimo tipai (priklausomai nuo tematinio elemento): *-ā-, *-o-, *-i-, *-u-, taip pat priebalsiniai kamienai. Be to, *-ā- ir *-o- kamienai turėjo kietąjį ir minkštąjį potipius (*-jā- ir *-jo-). Priebalsiniai kamienai taip pat turėjo keletą potipių.^[104] Indoeuropiečių prokalbės *-ī- kamienas išnyko ir susiliejo su *-jā- kamienu, palikdamas pėdsakų daiktavardžių vardininke, turinčiame priesagas *-yni ir *-ьji (*oldьji 'eldija, valtis').^[105]

Indoeuropiečių prokalbės šakniniai atematiniai daiktavardžiai arba išnyko, arba perėjo į kitus linksniavimo tipus (pavyzdžiui, ide. *snoɪ̯gʷʰs 'sniegas' > *snoɪ̯gʷʰos > *sněgъ, ide. *nokʷts 'naktis' > *noktis). Pagal atematinį (priebalsinį) linksniavimo tipą slavų prokalbėje buvo kaitomi daiktavardžiai su priesagomis *-en-, *-es-, *-ter-, *-ū-, *-men-, *-nt-, tačiau šis tipas jau nebebuvo produktyvus. Be to, priebalsinės galūnės vartotos daiktavardžių su priesagomis *-tel'-, *-an- ir *-ar'- daugiskaitoje, taip pat vienaskaitos ir daugiskaitos veikiamųjų vyriškosios giminės dalyvių vardininke.^[106][107]

Slavų prokalbės žodžių *vьlkъ 'vilkas', *kon’ь 'arklys', *synъ 'sūnus', *gostь 'svečias', *kamy 'akmuo', *lěto 'vasara; metai', *pol’e 'laukas', *jьmę 'vardas', *telę 'veršelis', *slovo 'žodis', *žena 'moteris, žmona', *duša 'dvasia', *kostь 'kaulas', *svekry 'anyta', *mati 'motina' linksniavimas:^[108]

Slavų prokalbėje būta dviejų tipų būdvardžių – paprastieji, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, ir įvardžiuotiniai, susidarę suaugus paprastiesiems būdvardžiams su įvardžio *jь formomis.^[109] Kadangi panaši padėtis turima ir baltų kalbose, kai kurie mokslininkai mano, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarė hipotetinėje bendroje baltų-slavų prokalbėje.^[107]

Slavų prokalbėje paprastieji būdvardžiai linksniuoti kaip daiktavardžiai: vyriškosios ir bevardės giminių kaip *-o- kamieno (kietasis ir minkštasis potipiai), moteriškosios giminės – kaip *-ā- (kietasis ir minkštais potipiai). Išlikę pėdsakų, kad kai kurie būdvardžiai anksčiau buvo linksniuoti pagal *-i- ir *-u- kamienus. *-u- kamieno būdvardžiai perėjo į *-o- kamieną, pasitelkiant priesagą *-kъ.^{[107][110][111]}

Įvardžiuotinių būdvardžių (šauksmininkas sutapo su vardininku) *dobrъjь 'geras' ir *pěšьjь 'pėsčias' linksniavimas:^[112][113]

Buvo skiriami trys laipsniai: nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis. Aukštesnysis laipsnis iš nelyginamojo buvo sudaromas dviem būdais: 1) atematiniu (prie vyriškosios ir bevardės giminių būdvardžių vardininko kamieno pridedama priesaga *-jь, visose kitose formose – *-jьš-), 2) tematiniu (atitinkamai priesagos *-ějь ir *-ějьš-). Aukščiausiasis laipsnis buvo sudaromas prie aukštesniojo laipsnio jungiant priešdėlį *najь-.^[114][115]

Skaitvardžiai 'vienas' ir 'du' linksniuoti kaip įvardžiai, 'keturi' – kaip priebalsinio kamieno daiktavardis, 'trys' ir visi likusieji skaitvardžiai linksniuoti pagal *-i- kamieną.^[116] Skaitvardis *desętь 'dešimt' buvo išlaikęs priebalsinio linksniavimo bruožų.^[117] Skaitvardžiai 5–10 ne tęsia atitinkamus ide. kiekinius skaitvardžius, o yra sudaryti iš kelintinių ir pradžioje buvo moteriškosios giminės.^{[107][118][119]}

Kiekinių skaitvardžių linksniavimas:^[116][120]

Skaitvardžiai 11–19 buvo sudaromi iš vienetų su junginiu *na desęte 'ant dešimt' , kur *desęte – skaitvardžio *desętь 'dešimt' vietininkas (pavyzdžiui, *jedinъ na desęte 'vienuolika („vienas ant dešimt“)', *dъva na desęte 'dvylika („du ant dešimt“)' ir t. t.)^[117][118] Linksniuotas tik pirmasis šių junginių dėmuo (vieneto pavadinimas).^[121]

Skaitvardžiai 20–90 taip pat buvo žodžių junginiai, sudaryti iš vienetų pavadinimų ir skaitvardžio *desętь 'dešimt' formų: *dъva desęti 'dvidešimt', *trьje desęte 'trisdešimt', *pętь desętъ 'penkiasdešimt'.^[118][121]

Skaitvardis *sъto 'šimtas' linksniuotas pagal *-o- kamieną.^{[118][119][122]}

Šimtų pavadinimai, panašiai, kaip ir dešimčių, buvo žodžių junginiai, sudaryti iš vienetų pavadinimų ir skaitvardžio *sъto 'šimtas' formų: *dъvě sъtě 'du šimtai', *tri sъta 'trys šimtai', *pętь sъtъ 'penki šimtai'.^[118][121]

Tūkstančiui pavadinti turėtos dvi formos: *tysęťa ir *tysǫťa.^[123]

Kelintiniai skaitvardžiai (*pьrvъ 'I', *vъtorъ 'II', *trьtьjь 'III', *četvьrtъ 'IV', *pętъ 'V', *šestъ 'VI', *sedmъ 'VII', *osmъ 'VIII', *devętъ 'IX', *desętъ 'X') buvo linksniuojami kaip būdvardžiai.^[121][123]

Asmeniniai ir sangrąžinis įvardžiai:

Savybiniams priklausė šie slavų prokalbės įvardžiai: *mojь 'mano', *tvojь 'tavo', *svojь 'savo', *našь 'mūsų', *vašь 'jūsų'.

Slavų prokalbės veiksmažodžiui būdingos tokios kategorijos: skaičius (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), asmuo (pirmasis, antrasis, trečiasis), nuosaka (tiesioginė, liepiamoji, tariamoji), laikas (esamasis, aoristas, imperfektas (nebaigtinis būtasis laikas), perfektas, pliuskvamperfektas). Laikai buvo būdingi tik tiesioginei nuosakai.^[124][125]

Išskiriami du veiksmažodžio kamienai: bendraties ir esamojo laiko.^[126]

Kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko kamienai įgydavo nosinį intarpą, kurio bendratyje nėra: *sędǫ (< *sendām) 'sėdžiu', *lęgǫ (< *lengām) 'guliu', *bǫdǫ (< *bundām) 'būnu'.^[127]

Indoeuropiečių prokalbėje būta dvejeto veiksmažodžio galūnių serijų, tradiciškai vadinamų pirminėmis ir antrinėmis. Slavų prokalbėje buvo išlaikytas šis senovinis skirtumas: pirminės galūnės vartotos esamajame laike, o antrinės – istoriniuose laikuose.

Vokiečių kalbininkas A. Leskynas (vok. A. Leskien) slavų prokalbės veiksmažodžius pagal jų tematinį elementą suskirstė į penkias klases. Pirmajai klasei priklauso veiksmažodžiai su teminiais balsiais *-o- ir *-e-, antrajai – su teminiu elementu *-no-/*-ne-, trečiajai – su *-jo-/*-je-, ketvirtajai – su *-i-, o į penktąją klasę įeina atematiniai veiksmažodžiai. Iš viso buvo tik keturi atematiniai veiksmažodžiai: *byti 'būti', *jěsti 'ėsti, valgyti', *věděti 'žinoti', *dati 'duoti'.^[118][128] Tačiau likę tų laikų atgarsių, kai atematinių veiksmažodžių būta daugiau (pavyzdžiui, kažkada veiksmažodžiai *viděti 'veizdėti', *gorěti 'degti' ir kiti buvo atematiniai).^[129]

Veiksmažodžių *nesti 'nešti', *dvignǫti 'judinti', *znati 'žinoti', *nositi 'nešioti', *dati 'duoti', *věděti 'žinoti', *(j)ěsti 'ėsti, valgyti', *byti 'būti' asmenavimas esamajame laike.^{[130][131][132]}

Aoristas reiškė veiksmą kaip faktą, įvykusį praeityje ir kalbamuoju momentu jau pasibaigusį. Aoristas buvo sudaromas iš bendraties kamieno. Būta trijų aoristo darybos būdų: paprastasis, sigmatinis atematinis ir sigmatinis tematinis. Paprastasis aoristas buvo sudaromas prie bendraties kamieno tiesiogiai jungiant antrines asmenų galūnes. Sigmatinis atematinis aoristas buvo sudaromas prie kamieno jungiant priesagą -s-. Asmenų galūnės buvo jungiamos jau po priesagos. Sigmatinis tematinis aoristas buvo sudaromas beveik taip pat, tik tiek, kad priesaga -s- buvo jungiama ne tiesiogiai prie kamieno, o prie tematinio balsio, einančio po kamieno. Sigmatinis tematinis aoristas yra pačioje slavų prokalbėje susidariusi naujovė, o paprastasis ir sigmatinis atematinis aoristai paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės.^[133][134]

Imperfektas reiškė tebetrunkantį arba pasikartojantį būtąjį laiką. Šio laiko formos buvo sudaromos iš bendraties kamieno, pasitelkiant priesagą *-ěax- (po minkštųjų priebalsių *-aax-, po balsių *-ах-), jungiamąjį balsį ir asmenų galūnes.^[135] Imperfektas nėra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, jis yra grynai slavų naujadaras.^[136]

Perfektas reiškė įvykusį veiksmą, kurio rezultatas trunka iki šiol. Buvo sudaromas sudėtiniu būdu: su l dalyviu ir asmenuojamomis veiksmažodžio *byti 'būti' esamojo laiko formomis.^[137] Dalyvis perfekte nurodydavo ir gramatinę giminę.

Pliuskvamperfektas reiškė įvykusį veiksmą, ėjusį anksčiau kito praeityje nutikusio veiksmo, arba labai seniai įvykusį veiksmą. Buvo sudaromas sudėtiniu būdu kaip ir perfektas, tik tiek, kad veiksmažodžio *byti formos priklausė ne esamajam laikui, o imperfektui.

Kai kuriose indoeuropiečių kalbose vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su artimomis, bet ne tapačiomis formomis (-σ- (-s-) senovės graikų kalboje, -sya- sanskrite ir -si- lietuvių kalboje), tačiau slavų prokalbėje tokia būsimojo laiko daryba nežinoma. Dabartinėse slavų kalbose būsimasis laikas sudaromas analitiškai (rus. буду делать, lenk. będę robił, ček. budu dělat 'darysiu'), pasitelkiant įvykio veikslo veiksmažodžius (rus. сделаю, lenk. zrobię, ček. udělám '(pa-)darysiu') ir sintetiškai (ukr. робитиму, nors ši forma kilo iš ankstesnio analitinio varianto). Dėl to mokslui iškyla pagrįstas klausimas: ar slavų prokalbėje egzistavo sintetinė būsimojo laiko forma? V. Jagičiaus (kroat. V. Jagić) manymu, egzistavo, bet vėlesniuoju slavų prokalbės gyvavimo laikotarpiu buvo išstumta minėtųjų naujadarų. Kaip įrodymą I Jagičius pateikia senovės slavų dalyvinę formą slav. бышѧ, sudarytą, kaip jis mano, iš veiksmažodžio *byti nepaliudyto kamieno *byšǫ, atitinkančio liet. bū́siu. P. Kuznecovas manė, kad priesaga *-s- bendroje baltų-slavų prokalbėje buvo tiek aoristo, tiek būsimojo laiko žymuo, bet vėliau baltų prokalbėje įsitvirtino tik būsimajame laike, o slavų prokalbėje – tik aoriste ir imperfekte.^[138]

Nuosakos

Slavų prokalbės liepiamoji nuosaka kilusi iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, praindoeuropiečių liepiamosios nuosakos formos išnykusios.^{[139][140][141]} Liepiamosios nuosakos paradigma buvo trūkstama, defektinė.

Tariamoji nuosaka buvo sudaroma iš l dalyvio ir ypatingų veiksmažodžio *byti 'būti' formų, kurios yra senojo optatyvo palaikai:^[139][142]

Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos

Bendratis buvo sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga *-ti (< *-tei; pagal kilmę – praindoeuropietiškų veiksmažodinių daiktavardžių su baigmeniu *-tis naudininkas), kuri sudarydavo prielaidas įvairiems fonetiniams pokyčiams, jei kamienas baigdavosi priebalsiu: *vez-ti > *vesti 'vežti', *plet-ti > *plesti 'pinti', *živ-ti > *žiti 'gyventi'.^{[143][144][145]} I klasės veiksmažodžių bendratis galėjo būti sudaroma tiek atematiškai (*nesǫ – *nesti), tiek ir su tematiniu balsiu *-a- (*zovǫ – *zъvati).^[127][146]

Siekinys buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-tъ (< *-tum; pagal kilmę – praindoeuropietiškų veiksmažodinių daiktavardžių su baigmeniu *-tus galininkas).^{[144][147][148]}

Slavų prokalbės veiksmažodis turėjo keturis dalyvius: esamojo laiko veikiamosios rūšies, būtojo laiko veikiamosios rūšies, esamojo laiko neveikiamosios rūšies, būtojo laiko neveikiamosios rūšies. Be to, buvo vartojamas vadinamasis l dalyvis, kurio funkcijos buvo ribotos (buvo vartojamas tik sudėtinėse veiksmažodžio formose).^[149] Visi dalyviai buvo linksniuojami kaip būdvardžiai.^[150]

Esamojo laiko veikiamasis dalyvis buvo sudaromas su priesaga *-nt-, kuri junginiuose su teminiais balsiais *-o- ir *-i- po nosinių balsių susidarymo davė priesagas *-ǫt- ir *-ęt-. Šis dalyvis vienaskaitos vyriškosios ir bevardės giminių vardininke išlaikė priebalsinio linksniavimo galūnes (*nesonts > *nesy, *znajonts > *znaję, *nosints > *nosę). Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke buvo vartojama galūnė *-i. Kitose linksnių formose funkcionavo *-jo- (vyr. ir bev. g.) ir *-jā- (mot. g.) kamienų galūnės.^[151]

Būtojo laiko I ir IV klasių veikiamasis dalyvis buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-ъš-, taip pat ši priesaga buvo taikoma II klasės dalyviams, jeigu jų šaknis baigdavosi priebalsiu, o likusieji veiksmažodžiai turėjo priesagą *-vъš-. Be to, II klasės veiksmažodžiams iškrisdavo teminis formantas *-nǫ- (*dvignǫti — *dvigъš-), o IV klasės veiksmažodžių tematinis balsis *-i- virsdavo *-j-, po jo priesagos *-ъ- akomoduodavo į *-ь- (*nositi — *nosьš-). Šio dalyvio visų giminių vienaskaitos vardininkas ir vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas išsaugojo priebalsines galūnes. Vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitos vardininke galinis priesagos priebalsis nukrisdavo (*rekъ, *nošь, *znavъ), moteriškosios giminės galūnė buvo *-i (*rekъši, *nošьši, *znavъši). Kitose linksnių formose funkcionavo *-jo- (vyr. ir bev. g.) ir *-jā- (mot. g.) kamienų galūnės.^[152][153]

Vadinamasis l dalyvis (II būtojo laiko veikiamasis dalyvis) buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-l- (*peklъ, *vędlъ, *zьrělъ, *gorělъ).^[153][154]

Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš esamojo laiko kamieno su priesaga *-m- (*rekomъ, *dvignomъ, *znajemъ, *nosimъ). Atematiniai veiksmažodžiai įgydavo antrinį tematinį balsį (*vědomъ).^[155][156]

Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis *-t-, *-n-. Su priesaga *-t- buvo sudaroma iš I klasės veiksmažodžių, kurių kamienas baigiasi *-i (*piti — *pitъ), *-er (*terti — *tьrtъ), *-el (*melti — *mьltъ), *-em (*jęti — *jętъ), *-en (*pęti — *pętъ). Šiuo atveju šaknies balsis būdavo nulinio laipsnio. Su veiksmažodžiais, kurių bendraties kamienas baigdavosi *-ě- arba *-a-, buvo vartojama priesaga *-n- (*viděti — *viděnъ, *zъvati — *zъvanъ). Su likusiais veiksmažodžiais vartota priesaga *-en-, susidariusi iš minėtosios priesagos ir balsio junginio (*pekti — *pečenъ, *nesti — *nesenъ). II klasės veiksmažodžiai netekdavo tematinio formanto *-nǫ- arba jis įgydavo pavidalą *-nov- (*dvignǫti — *dviženъ, *dvignovenъ).^[154][157]

Prieveiksmiai slavų prokalbėje buvo kilę arba iš sustingusių vietininko formų (prieveiksmiai su *-ě < *-oi), arba iš bevardės giminės vardininko–galininko būdvardžių (prieveiksmiai su *-o).^[158]

Pirminius slavų prokalbės prielinksnius galima skirstyti į tris grupes, atsižvelgiant į tai, su kiek linksnių jie galėjo būti vartojami:^[159]

• su vienu linksniu:
  • su kilmininku: *bezъ, *do, *jьzъ, *otъ, *u
  • su naudininku: *kъ
  • su galininku: *obъ, *vъzъ
  • su vietininku: *pri
• su dviem linksniais:
  • su kilmininku ir įnagininku: *sъ
  • su galininku ir įnagininku: *nadъ, *podъ, *perdъ
  • su galininku ir vietininku: *na, *o, *vъ
• su trimis linksniais:
  • su kilmininku, galininku ir įnagininku: *za
  • su naudininku, galininku ir vietininku: *po

Vietininkas paprastai nurodydavo buvimo vietą, o galininkas – kryptį.^[107]

Slavų prokalbėje buvo du polinksniai: *radi ir *děľa.^[160]

Slavų prokalbėje ir toliau visiškai galiojo Vakernagelio dėsnis.

Pagrindinė žodžių tvarka buvo SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), būdvardžiai eidavo prieš pažymimąjį daiktavardį.^[161]

Daugumą slavų prokalbės žodyno sudarė veldiniai iš indoeuropiečių prokalbės. Vis dėlto ilgalaikė kaimynystė su neslaviškomis tautomis slavų prokalbėje paliko pėdsakų. Slavų prokalbėje yra skolinių iš iranėnų, keltų, germanų, tiurkų, lotynų ir graikų kalbų. Tikriausiai būta skolinių iš baltų kalbų (tačiau juos sunku nustatyti, nes baltiškus žodžius neretai sunku atskirti nuo giminingų) ir, matyt, iš trakų kalbos (sunku nustatyti, nes apie trakų kalbą žinoma itin mažai).^[162]

Nepriklausomai vieniems nuo kitų XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose idėja visiškai atkurti praslaviško žodyno fondą kilo trijų šalių slavistams: nuo 1974 m. TSRS (dabar Rusijoje) leidžiamas daugiatomis „Etimologinis slavų kalbų žodynas. Slavų prokalbės leksikos fondas“, jo leksinė apimtis, apytiksliai vertinant, turėtų siekti iki 20 tūkstančių žodžių^[163]; Lenkijoje nebaigtas analogiškas projektas – „Slavų prokalbės žodynas“ (lenk. Słownik Prasłowiański), leidžiamas taip pat nuo 1974 m. ir gerokai atsiliekantis nuo rusiškojo, o Čekoslovakijoje nuo 1973 iki 1980 m. buvo leidžiamas, bet taip ir nebaigtas „Etimologinis slavų kalbų žodynas. Gramatiniai žodžiai ir įvardžiai“ (ček. Etymologický slovník slovanských jazyků. Slova gramatická a zájmena).^[164] 2008 m. Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serijoje buvo išleistas R. Derkseno „Etimologinis paveldėtosios slavų kalbų leksikos žodynas“ (angl. Etymological dictionary of the Slavic Inherited Lexicon), jis iš esmės paremtas anksčiau išleistais slavų prokalbės žodynais, bet jų neatkartoja,^[165] be to, jame pateikiama tik scheminio pobūdžio informacija, gretinant slavų prokalbės leksemas su praindoeuropietiškomis šaknimis ir neskiriant dėmesio rekonstruojamojo fondo žodžių darybos procesams.^[166]

Žymią dabartinių slavų kalbų žodyno dalį sudaro praslaviškasis paveldas. Lenkų kalbininko T. Ler-Splavinskio (lenk. T. Lehr-Spławiński) apskaičiavimais, maždaug ketvirtadalis išsilavinusio lenko žodyno – slavų prokalbės kilmės.^[167]

Slavų prokalbės žodyno rekonstrukcija padeda daugiau sužinoti apie praslavų gyvenimą ir buitį, taip pat padeda nustatyti jų protėvynę. Pavyzdžiui, žinomi žemdirbystės terminai (*orati 'arti', *gumьno 'kluonas', *tokъ 'grendymas', *snopъ 'pėdas', *solma 'šiaudas', *zьrno 'grūdas', *mǫka 'miltai', *žьrny 'girnos'), žemdirbystės įrankių pavadinimai (*soxa 'žagrė', *borna 'akėčios', *motyka 'kaplys', *rydlo, *sьrpъ 'pjautuvas'), javai (*proso 'sora', *rъžь 'rugys', *ovьsъ 'aviža', *pьšenica 'kvietys', *(j)ęčьmy 'miežis'); gyvulininkystės terminai (*melko 'pienas', *syrъ 'sūris', *sъmetana 'grietinė', *maslo 'sviestas'), naminių gyvūnų pavadinimai (*govędo 'didelis raguotis', *korva 'karvė', *volъ 'jautis', *bykъ 'bulius', *telę 'veršelis', *ovьca 'avis', *(j)agnę 'ėriukas', *kon’ь 'arklys', *žerbę 'kumeliukas', *pьsъ 'šuo'); audimo terminai (*tъkati 'austi', *stavъ/*stanъ 'staklės', *krosno, *navojь, *ǫtъkъ 'ataudai', *čьlnъ 'šaudyklė', *bьrdo 'skietas', *verteno 'verpstė', *nitь 'nytys', *vьlna 'vilna', *lьnъ 'linas', *konopja 'kanapė', *kǫdělь 'kuodelis', *pręsti 'verpti', *sukno 'gelumbė', *poltьno 'drobė'), įrankių ir ginklų pavadinimai (*sekyra 'kirvis', *tesdlo 'vedega (didelis kirvis)', *nožь 'peilis', *pila 'pjūklas', *delbto 'kaltas', *moltъ 'kūjis', *šidlo 'yla', *jьgla 'adata', *kyjь 'vėzdas', *kopьje 'ietis', *lǫkъ 'lankas', *tętiva 'templė', *strěla 'strėlė', *porktja 'svaidyklė', *ščitъ 'skydas').^[168]

Nors slavistika atsirado jau XIX a. pradžioje (jos patriarchu laikomas^[169] J. Dobrovskis (ček. J. Dobrovský)), slavų prokalbės rekonstrukcijos mokslininkai gana ilgai nesiėmė. Pirmasis slavų prokalbės aprašas A. Šleicherio (vok. A. Schleicher) straipsnyje „Trumpa slavų kalbų istorijos apybraiža“ (vok. Kurzer Abriss der Geschichte der slavischen Sprache) pasirodė 1858 m.^[170] Didelį indėlį į slavų prokalbės tyrimus įnešė A. Leskynas (vok. A. Leskien), nagrinėjęs slavų prokalbės fonetiką ir morfologiją.^[171][172]

Kalbininkai, įnešę žymų indėlį į slavų prokalbės rekonstrukciją ir slavistiką

• 
  Josef Dobrovský
  (1753—1829)
• 
  August Schleicher
  (1821—1868)
• 
  August Leskien
  (1840—1916)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.