Būdvardis – kalbos dalis, žyminti daikto ypatybę ir atsakanti į klausimus koks? kokia? kokie? kokios?

Indoeuropiečių kalbose būdvardis išsivystė iš daiktavardžio ir galutinai atsiskyrė nuo jo vėlyvuoju indoeuropiečių kalbų laikotarpiu, kuomet pradėtas kaityti giminėmis ir derinti gimine, skaičiumi bei linksniu su pažymimuoju žodžiu (daiktavardžiu). Būdvardžio kategorijos raida tęsėsi indoeuropiečių kalbų dialektuose. Seniausią būdvardžio kaitymo giminėmis raidos etapą rodo hetitų kalba, kurioje ši kalbos dalis turi 2 giminių formas – bendrąją ir bevardę.

Prūsų kalboje išlikus bevardės giminės daiktavardžiams buvo vartojami ir bevardės giminės būdvardžio pažyminio funkcija (stae neu-wenen Testamenten „tas naujasis Testamentas“). Latvių kalboje įvardžių galūnes perėmė ne tik būdvardžiai, bet ir daiktavardžiai (visoje vyriškos giminės vardažodžių sistemoje yra pronominalinis linksniavimas, plg.: vyr. g. vns. naud. liet. geram tėvui, latv. labam tēvam, vns. viet. liet. gerame tėve, dgs. vard. liet. geri tėvai, latv. labi tēvi, dgs. naud. liet. geriems tėvams, latv. labiem tēviem). Senovės indoeuropiečių kalbose (hetitų, sanskrite, senovės graikų, lotynų) išlikęs senovinis nominalinis linksniavimo tipas, būdingas tiek daiktavardžiams, tiek būdvardžiams^[1].

Dalyje kalbų, pavyzdžiui, japonų, sintaksine prasme būdvardžių nėra, juos atstoja modifikuotos kitos kalbos dalys.

Sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, pvz., Margos rudens dienos slinko pro didžiulį svetainės langą ir tariniu, pvz., Visur žalia.

Morfologiniai būdvardžio požymiai skirtingose kalbose yra nevienodi. Senovės indoeuropiečių kalbose (sanskrito, lotynų) buvo linksniuojami panašiai kaip daiktavardžiai, tačiau daugelis dabartinių kalbų (prancūzų, armėnų) jų nelinksniuoja. Baltų, germanų ir dalies slavų kalbų būdvardžiai tam tikruose linksniuose turi įvardines galūnes. Daugelyje kalbų yra laipsniuojami. Kai kuriose kalbose, taip pat ir lietuvių, derinami su daiktavardžiais. Lietuvių kalboje kaitomi giminėmis, skaičiais.

• Paprastasis būdvardis (naujas, tyras)
• Įvardžiuotinis būdvardis (naujasis, tyrasis)
  Įvardžiuotinių būdvardžių (taip pat skaitvardžių, įvardžių) vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke rašome po 2 nosines, pvz.: naująjį, naująją, aukštesnįjį, aukštesniąją, aukščiausiąjį, aukščiausiąją, naujųjų, aukštesniųjų, aukščiausiųjų. Įvardžiuotinių formų būdvardžiai neturi, jei yra priesaga -inis, -inė, pvz.: medinis, medinė. Įvardžiuotinių būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke priešpaskutinis balsis rašomas su nosine (ąja, ąsias), pvz.: naująja, geresniąja, geriausiąja, naująsias, geresniąsias, geriausiąsias. Tavąja pirmąja geriausiąja vyšnia, tavąsias pirmąsias geriausiąsias vyšnias. P.s. Geresnes, nes geresnė, bet – geresniąsias, geriausiąsias, nes geresnioji, geriausioji. Jokiame linksniuojamajame būdvardyje negali būti nosinių naudininko, vietininko bei šauksmininko linksniuose, pvz.: mažajai gerajai seseriai, jaunesniajai pusseserei ir vyriausiajai jų draugei didžiajame kambaryje teko žaisti.

Būdvardžiai linksniuojami septyniais linksniais:

Būdvardis kaitomas giminėmis (vyriškoji, moteriškoji, bevardė arba bendroji). Bevardė giminė nekaitoma ir nederinama su daiktavardžių linksniais, giminėmis, skaičiais, pvz.: maža, kas nauja, kas gera. Bevardės giminės būdvardžiai galūnėje neturi nosinių, pvz.: gera, šilta.

Būdvardžių formos, kurios rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį, vadinamos būdvardžių laipsniais. Yra trys pagrindiniai ir du nepagrindiniai laipsniai :

• Nelyginamasis (gražus, graži)
• Aukštėlesnysis su priesagomis ėl, esn (gražėlesnis, gražėlesnė).
• Aukštesnysis su priesaga esn (gražesnis, gražesnė).
• Aukščiausias su priesaga iaus (ramiausias, ramiausia).
• Visų aukščiausias su žodžiais visų, pačių, pats, pati, patys

Ne visi būdvardžiai yra laipsniuojami. Būdvardžiai, reiškiantys tokias ypatybes, kurių daiktai negali turėti didesnio ar mažesnio kiekio, laipsnių neturi: medinis, basas, pėsčias, batuotas, mėsiškas.

Su priesagomis: laimė – laimingas, ūsai – ūsuotas.

Jei būdvardžiai padaryti su priešdėliais apy-, po-, tai vardininko linksnyje yra galūnė ė, pvz.: apygerei – apygerė, pojautrei – pojautrė. Pvz., Apyjaunei moteriai ir jos jaunesnei (jaunesnė) dukteriai teko skubėti. Apypigei skarelei trūko pinigų. Bet Apypigiai (kaip?) nusipirkau apygražę skarelę. Jaunylei (jaunylė) seseriai teko pirkti apynaujes basutes.

Būdvardžiai paprastai vartojami su daiktavardžiais ir derinami su jais, t. y. vartojami tuo pačiu linksniu, skaičiumi ir gimine, kaip atitinkami daiktavardžiai.

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas būdvardis