Tai seniausia raštiškai paliudyta indoeuropiečių kalba.
Hetitų kalba buvo užrašoma hetitų dantiraščiu, paremtu skiemeniniu užrašymu, todėl hetitų fonetiką atkurti sudėtinga. Svarbiausi hetitų rašytiniai šaltiniai yra Anitos tekstas (XVII a. pr. m. e., seniausias žinomas indoeuropietiškas įrašas), Hetitų karinis priesaikas, įstatymų rinkiniai, Ilujankos mitas, tai pat įvairūs laiškai, įstatymai iš Naujosios Hetitų karalystės. Hetitų įrašų randama egiptiečių, akadų tekstuose.
Hetitų kalba priskiriama Anatolijos kalbų grupei, į kurią taip pat patenka luvių, likų, lydų, karų ir kt. senovės Mažosios Azijos kalbos. Ji neturi kai kurių, indoeuropiečių prokalbei būdingų savybių – pvz., skirties tarp vyriškosios ir moteriškosios giminių. Pagal populiariausią hipotezę, Anatolijos kalbos labai anksti atsiskyrė nuo indoeuropiečių prokalbės ir nepatyrė kai kurių jos pokyčių. Yra ir priešinga teorija, kad hetitai atsiskyrę nuo likusių indoeuropiečių savo kalbą supaprastino. Pagal kitą versiją, Anatolijos ir indoeuropiečių kalbos vystėsi paraleliai, todėl kalbų šeima turėtų vadintis indohetitų. Hetitų kalboje gausu skolinių (ypač religinių) iš huritų ir hatų kalbų (abidvi neaiškios kilmės).