Seniausi huritų rašto paminklai yra iš III tūkst. pr. m. e. pab. – tai Urkešo karaliaus Tišatalo laikotarpio varinės lentelės, puoštos liūtais (lentelėse rašoma apie Tišatalo pastatytą šventyklą, skirtą Nergal). Vėliau įvairiose vietose (Hatušoje, Maryje, Tutule, Babilone, Ugarite) atsiranda įvairių užkeikimų, pranašysčių, pašlovinimų, laiškų, parašytų huritiškai. Vieni svarbiausių huritų kalbos šaltinių yra Amarnoje rastas karaliaus Tušratos laiškas Egipto faraonui Amenhotepui III bei žirgininko Kikulio tekstas apie žirgų dresavimą. Šiedu tekstai rodo huritų kalboje buvus nemažą indoeuropietiškų (indoarijiškų) skolinių sluoksnį. XIII a. pr. m. e. Mitanio karalystė buvo užpulta hetitų ir asirų, o vėliau – „jūrų tautų“, todėl huritų kalba išnyko.
Huritų kalba buvo agliutinacinė, ergatyvinė. Vardažodžiai turėję ~13 linksnių, vienaskaitos ir daugiskaitos lytis, buvo būdingas priesagų absorbavimas (kaip ir dalyje Kaukazo kalbų). Sintaksinė tvarka – veiksnys-papildinys-tarinys.
Kalbos pavyzdys: Untomān iyallēnīn tiwēna šūallamān šēniffuš katōšāššena ūriāššena, antillān ēmanāmḫa tānōšau („Tuos dalykus, apie kuriuos mano brolis išties sakė ir kurių norėjo, juos aš dabar išpildžiau dešimteriopai“).
