Aoristas (lot. aoristus, iš sen. gr. ἀόριστος = a(h)óristos 'neapibrėžtas') – vienas iš gramatinių veiksmažodžio laikų, paprastai reiškiantis praeities arba bet kokius netęstinius įvykius.^[1]

Aoristas visų pirma siejamas su indoeuropiečių kalbomis. Aoristą manoma buvus vieną iš trijų indoeuropiečių prokalbės gramatinių laikų (drauge su esamuoju ir perfektu).

Aoristas plačiai naudotas senovės graikų kalboje: tiesioginis aoristas buvo naudojamas istorijų pasakojime ir žymėjo nedalomus įvykius, jų seką, apibūdino įvykius, nutikusius prieš pasakojamą istoriją, kartais – nekintančius įvykius, vykstančius bet kuriuo metu. Netiesioginės aoristo formos (subjunktyvas, imperatyvas, optatyvas, bendratis) naudoti specifiniuose kontekstuose, netiesioginėje kalboje, paliepimuose, galiojančiuose neribotam laikui.

Kita kalba, kurioje paplitęs aoristo naudojimas – sanskritas. Tiesa, įvairios aoristo formos plačiausiai sutinkamos Vedų kalboje, kur tebėra išsaugojusios savo prasmines funkcijas, o klasikiniame sanskrite aoristas gana retas, jo prasmė susiliejusi su perfekto arba imperfekto. Sanskrite naudojami 7 aoristo sudarymo būdai (sigmatiniai ir asigmatiniai), be tiesioginės nuosakos, dar sutinkami aoristo injunktyvas ir aoristo optatyvas. Aoristo injunktyvas išreiškia dažniausiai neribotą imperatyvų veiksmą (ypač su draudimais), arba tokį veiksmą, kurio neriboja laiko kategorijos.

Aoristas vartotas slavų kalbose, iki šių dienų išlikęs bulgarų, makedonų ir serbų-kroatų kalbose. Jo reikšmės susipina su paprastuoju būtuoju laiku, bet turi labiau baigtinę reikšmę.

Aoristas išskiriamas kai kuriose Kaukazo kalbose (gruzinų ir kt. kartvelų kalbose, chinalugų, udžių) ir reiškia baigtinį praeities veiksmą, o netiesioginėje nuosakoje – baigtiną veiksmą. Turkų kalboje aoristu vadinamas dažninis laikas.