Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Straipsnių serija
Vedos
Tekstai Samhitos: Rigveda Samaveda Jadžurveda Atharvaveda Komentarai: Brahmanos Aranjakos Upanišados
Dievybės Brahmanas–Brihaspatis–Pradžapatis–Višvakarmanas Djausas Sūrja–Savitaras Mitra–Varuna Indra–Pardžanja Višnus Marutai Vajus Ušasė Agnis Rudra Pūšanas Arjamanas Bhaga Ašvinai Ap–Sarasvatė Prithivi Būriai: Aditjai Asurai Višvedevai
Mirtingieji, demonai Manus–Puruša Tvaštaras Jama Gandharvai ir Apsaros Vritra Demonai: rakšasai, atrinai, kimidinai, pišačai, dasjai ir kt.
Kosmologija Vedinė mitologija Triloka Hiranjagarbha Puruša sūkta Nasadyja sūkta Rita
Aukojimai Vedizmas Šrauta Agnihotra Soma Vedų žyniai Ašvamedha
Rišiai Gotama Bharadvadža Višvamitra Džamadagnis Vasištha Kašjapa Atris
Kalba Vedų kalba (sanskritas) Vedinis giedojimas Vediniai metrai Vedų kirtis Vač
Istorija Vedų civilizacija Indoarijų migracija Indoeuropiečių protėvynė Pandžabas Substratas Vedų sanskrite Hinduizmas
Ž • A • R

Vedų kalba arba Vedų sanskritas – indoarijų kalba, laikoma klasikinio sanskrito pirmtake bei viena ankstyviausių indoiranėnų prokalbės atšakų. Vedų kalba turi daug panašumų su seniausia iranėnų kalba – avestos kalba. Vedų sanskritas yra seniausia paliudyta indoeuropiečių kalba. Šia kalba sukurti ir žodinės perdavos būdu išsaugoti religiniai himnai – vedos. Jos sukurtos 1500-1000 m. pr. m. e. laikotarpyje. Pati archajiškiausia vedų kalbos forma sutinkama Rigvedoje.

Nuo indoiranėnų prokalbės vedų kalba skiriasi visų pirma tuo, jog prarado garsus [z] ir [ž], o juos pakeitė cerebraliniai garsai: plg., indoiranėnų nižda- („lizdas“) ir vedų nīḍa-. Kalbos fonetika ir leksika buvo paveikta vietinių Indijos tautų kalbų (dravidų, mundų).

Indoarijai nuo bendro indroiranėnų substrato atsiskyrė ~1800 m. pr. m. e., tuo metu pradėjo formuotis indoarijų prokalbė, virtusi vedų kalba. Nors vedų kalba (drauge ir sanskritas) tapo liturgine kalba, Rigvedos kūrimo laikotarpiu tai buvo šnekamoji Gandharos kalba.

Skiriami šie vedų kalbos tarpsniai:

• Rigvedos kalba – pats seniausias ir prokalbei artimiausias variantas, sutinkamas visose, išskyrus 1 ir 10, Rigvedos dalyse;
• Mantrų kalba – jai priklauso proziniai ir eiliuoti Atharvavedos kūriniai, Samaveda, Jadžurveda bei Rigvedos Khilani dalis. Ši kalbos variacija siejama su Kuru karalystės laikotarpiu;
• Samhitų prozos kalba – vedų kodifikavimo kalba. Aoriste nustotas naudoti injunktyvas bei nuosakos. Šiam tarpsniui priskiriami Juodosios Jadžurvedos komentarai;
• Brahmanų prozos kalba – šia versija parašytos Brahmanos, Aranjakos ir seniausios Upanišados;
• Sūtrų kalba – jai priskiriama dalis vėlesnių Upanišadų, sūtros.

Maždaug nuo VI a. pr. m. e. vedų periodas baigėsi, kilo Vedantos judėjimas, iškilo budizmas, naudojęs pali kalbą. Dėl Darijaus I invazijos politinis indoarijų kultūros centras persikėlė iš Indo į Gangos slėnį. IV a. pr. m. e. Paninis sunormino klasikinį sanskritą.

Vedų kalba nuo klasikinio sanskrito fonologiškai skiriasi platesniu aspiruotųjų garsų naudojimu (ळ, ळ्ह) ir aiškesniu tarimu, kirčio naudojimu, ai ir au tarimu kaip hiatas, o ne dvibalsis. Vedų kalba turėjo subjunktyvą, 12 bendraties sudarymo būdų (vietoje 1 sanskrite), linksniuotės turėjo daugiau variacijų.

• Substratas Vedų sanskrite