Pardžanja (skr.पर्जन्य = IAST: Parjanya) – vedinė šventybė, liūties debesies, perkūnijos įasmeninimas. Nors Vedose už audras ir liūtį atsakingas vaizduojamas Indra, šis dievas akivaizdžiai įasmenintas, turi didvyrio savybių, tuo tarpu Pardžanja tiksliai atitinka gamtos reiškinį – perkūniją. Jam paskirti Rigvedos himnai 5.83, 7.101 ir 7.102, taip pat keletas Atharvavedos užkalbėjimų lietui iššaukti. Pardžanja, kaip ir lietuvių mitologijoje, lyginamas su baubiančiu jaučiu, vandens kapšu, jis laikomas Žemės apvaisintoju, žolynų atgaivintoju, galvijų maitintoju. Jis tranko medžius ir nelabuosius (rakšasus), jo bijosi kiekvienas. Gretinamas su Vajumi, Marutais.
Pavadinimas Pardžanja reiškia „lietaus debesis, griaustinis“. Šis pavadinimas vedamas iš šaknų pṛj, pṛc, reiškiančių „sotinti, maišyti“[1]. Nors žodis Pardžanja nėra tiesioginė ide.*perkwunos tąsa, iš kurios kilo baltų Perkūnas, slavų Perunas, hetitų Pirva, trakų Perkas, germanų Ferguna, bet galimai yra tos pačios šaknies *per- (atitinka lietuvių „perti“) atmaina.
