Kamienas – morfologijos terminas, kuriuo vadinama žodžio dalis be kaitybos afikso (lietuvių kalboje – be galūnės), rodanti jo leksinę reikšmę.[1][2] Be šaknies, į kamieną gali įeiti priešdėliai, priesagos, intarpai ir kitokie darybos afiksai, pavyzdžiui: žodyje apsilankymas kamienas bus apsilankym-, kur turimas priešdėlis ap-, sangrąžos dalelytė -si-, šaknis lank-, priesaga -ym-.
Agliutinacinėse kalbose kamienu laikytina ne žodžio dalis be galūnės, o be kitokio kaitybos (linksniavimo, asmenavimo ir kt.) afikso: sakykime, Uralo ir Altajaus kalbose kaityba reiškiama priesagomis, bantų kalbose įvairios gramatinės klasės − priešdėliais.
Inkorporacinėse kalbose kaitybos afiksai gali būti įsiterpę iš daugybės šaknų sudarytame žodyje-sakinyje.
Analitinėse (pvz., anglų) ir izoliacinėse (pvz., kinų) kalbose kamieno sąvoka ne tokia aktuali, nes jose žodžiai kaitomi minimaliai arba iš viso nekaitomi (nėra arba beveik nėra kaitybos afiksų).
Fleksinėje lietuvių kalboje, jei be galūnės žodis neturi kitų afiksų, jo šaknis ir kamienas sutampa: žodyje saulė ir šaknis, ir kamienas bus saul-. Nelinksniuojamieji ir neasmenuojamieji žodžiai sudaryti vien iš kamieno (pvz., aplinkui, be, ir, kalbant, visur, žemyn).
Istoriškai žodžio kamieno ribos gali keistis: dabar lietuvių kalbos daiktavardžius akis, medus suvokiame kaip turinčius kamieną ir šaknį ak-, med-, tačiau indoeuropiečių prokalbėje galūnės balsiai (akis, medus) ir dvibalsiai (akies, medaus) įėjo į kamieną, kalbotyroje jie vadinami kamiengaliu. Pagal kamiengalį indoeuropeistikoje išskiriami o, ā, i, u, ī, ū, dvibalsiniai, priebalsiniai kamienai (žr. straipsnį „Indoeuropiečių prokalbė“).[3] Baltų kalbose vartojamas ē kamienas (katė).[4]
Išnašos
Literatūra
