Keltų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kalbos, kilusios iš bendros keltų prokalbės. Jomis buvo kalbama didelėje vakarų Europos dalyje – nuo Biskajos įlankos ir Šiaurės jūros vakaruose iki Reino ir Dunojaus bei Juodosios jūros rytuose. Dalis keltų (galatai) buvo persikėlę į Mažają Aziją (dab. Turkijos teritorijoje). Dabar keltų kalbomis kalbama tik kai kuriose Didžiosios Britanijos vietovėse, Meno saloje, Airijoje ir Bretanėje (šiaurės vakarų Prancūzijoje).
Sistematika
Keltų prokalbė skilo į keturis pošeimius:
- galų, į kurį, be galų kalbos, įėjo jai artimos lepontų, norių, galatų kalbos. Jomis kalbėjo keltai, gyvenę teritorijoje nuo dabartinės Prancūzijos iki Turkijos ir nuo Belgijos iki šiaurinės Italijos.
- Keltiberų, kuria senovėje kalbėta Iberijos pusiasalyje, šiuolaikinės Portugalijos šiaurėje ir centre, dabartinėje Galisijoje, Astūrijoje, Kantabrijoje, Aragone ir Leone.
- Goidelų, į kurį įeina airių kalba, Škotų geilų kalba ir menksiečių (Meno Salos) kalba.
- Britų, į kurį įeina valų (velsiečių) kalba, bretonų kalba, kornų kalba, kambrų kalba ir galbūt piktų kalba.
Keltų kalbų sistematika sudėtinga dėl pirminių šaltinių trūkumo. Anksčiau keltai sieti su italikais, kuriems priklausė lotynų, umbrų, oskų kalbos. Buvo kalbama net apie bendrą šių kalbų grupių prokalbę. Šiuo metu ši hipotezė laikoma pasenusia ir mažai pagrįsta. Dalis mokslininkų keltų kalbas skirsto į žemyno keltų kalbas ir salų keltų kalbas, skirstymą argumentuodami tuo, kad skirtumai tarp goidelų ir britų kalbų atsirado, kai britų kalbos atsiskyrė nuo žemyno keltų kalbų. Kiti mokslininkai išskiria P-keltų ir Q-keltų grupes, į pirmąją priskirdami didžiąją dalį žemyno keltų kalbų (išskyrus keltiberų, kuri priskiriama Q-keltų kalboms).
Pagal dar kitą klasifikaciją, siūloma grupuoti britų kalbas kartu su galų kalba, atsisakant skirstymo į žemyno ir salų keltų kalbas. Pirmiausia, tradicinis pavadinimas yra netikslus – bretonų kalba yra žemyne (šiaurės Prancūzija), o antra, salų ir žemyno kalbų skirtumai (mutacijos salų keltų kalbose ir jų nebuvimas žemyno keltų kalbose) gali teatspindėti laikotarpių skirtumus. Dar Julijus Cezaris pastebėjo, kad Galijoje ir Britanijoje kalbama ta pačia kalba. Tokiu atveju suskirstymas atrodytų taip:
Keltų prokalbė
Keltų prokalbė yra priskiriama prie centum grupės kalbų, nes senieji minkštieji indoeuropiečių prokalbės priebalsiai [k'] ir [g'] sutapo su atitinkamais kietais garsais, o ne pavirto pučiamaisiais garsais, kaip, pavyzdžiui, lietuvių kalboje. Aspiruoti sprogstamieji garsai taip pat sutapo su neaspiruotais garsais. Išskirtinis keltų kalbų požymis yra paveldėto *p dingimas beveik visose pozicijose. Net ir ten, kur garsas neišnykęs, jis pakeistas kitais garsais. Sprogstamųjų evoliuciją keltų prokalbėje demonstruoja lentelė (* pažymi rekonstruojamą indoeuropiečių prokalbės formą):
| indoeuropiečių prokalbė
|
keltų prokalbė
|
pavyzdys
|
| b
|
b
|
(labai retas indoeurop. garsas)
|
| d
|
d
|
*dōnum > dānon „dovana“
|
| g`
|
g
|
*g`eim- >geim- „žiema“
|
| g
|
g
|
?
|
| gw
|
b
|
*gwow- > bou- „karvė“
|
| bh
|
b
|
*bhēr- > ber- „nešti“
|
| dh
|
d
|
*roudh- > roud- „raudonas“
|
| g`h
|
g
|
*g`hel- > gel- „geltona“
|
| gh
|
g
|
*bhrgh- > brig- „kalva“ (palyg. vok. Burg)
|
| gwh
|
gw
|
gwhr- > gwar- „karštas“
|
| p
|
-
|
*patēr > ater „tėvas“
|
| t
|
t
|
*treyes > trī „trys“
|
| k`
|
k
|
*k`rd- >krid- „širdis“
|
| k
|
k
|
*kreuy- > krauj- „kraujas“
|
| kw
|
kw
|
*kwetwor- > kwetir „keturi“
|
Padėtis
Keltų kalbos – nykstančios, Britų Salyne jas paveikė anglų kalba, o Bretanėje – prancūzų. Airių kalbą Airijoje gerai moka iki penktadalio gyventojų. Škotijoje škotų geilų kalbą vartoja apie 1,5 % regiono gyventojų, nors kalba ant išnykimo ribos, pastaruoju metu reikalai juda škotų geilų kalbos naudai. Meno saloje iki 2000 gyventojų teigia mokantys vietinę kalbą. Kornų (Kornvalio) kalba 1777 m. jau buvo mirusi, tačiau dabar atkurta ir ją moka keli tūkstančiai žmonių. Bretonų kalba sparčiai nyksta. Geriausia padėtis valų kalbos, ją Velse vartoja apie 25 % žmonių.
Nuorodos
Šaltiniai
