Rumšiškės yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Rumša (ar Rumšas, Rumšys), pridėjus vietovardžiams būdingą priesagą -iškės.[5] XX a. tarpukariu vartota vienaskaitinė forma Rumšiškė arba Rumšiškis.
Geografija
Prie miestelio plyti sengirė, vakaruose į Kauno marias įteka Praviena, yra poilsiavietės prie marių kranto, neeksploatuojamas žvyro telkinys. Prie miestelio, Rumšiškių miške auga storiausia pušis rajone – Rumšiškių miško pušis (gamtos paminklas; 5 m apimties, 30 m aukščio, 1,6 m skersmuo, 300 metų amžiaus), Kauno marių pakrantėje – Rumšiškių miško ąžuolas. Stūkso Rumšiškių piliakalnis, aptiktas Rumšiškių kapinynas.
Istorija
Kadaise buvusi svarbus gynybos centras, vietovė minima nuo 1382 m. (kryžiuočių kelių aprašymuose, kuriuos parašė Vygandas Marburgietis, minimos kaip Rumsinker), tuo metu tai buvo žemės ar valsčiaus centras. 1385 m. kryžiuočiai grįždami iš Vilniaus ties šia gyvenviete susikovė su lietuviais, trukdančiais jiems persikelti per Nemuną. 1387 m. Ldk Jogailos rašte Skirgailai minima kaip kaimas. Manoma, kad gyvenvietė kūrėsi apatinėje Nemuno terasoje, į šiaurės vakarus nuo Pravienos upelio arba į šiaurę nuo Nedėjos upelio (Pravienos intako). Planas tikriausiai buvo linijinis, sodybos išsidėsčiusios pašlaitėje.[6] XV a. 1-ojoje pusėje jau ėmė formuotis radialinis planas.
1503 m. minimas Ldk Rumšiškių dvaras. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Rumšiškes užrašė Barborai Radvilaitei.[7]1557 m. minimas kaip miestelis. 1582 m. Steponas Batoras suteikė privilegiją, kuria Rumšiškių gyventojai atleidžiami nuo pastotės prievolių, pakeičiant ją piniginiu mokesčiu. 1600 m. privilegija leisti savaitiniai turgūs pirmadieniais. 1635 m. Zigmantas Vaza savo privilegija leido miestiečiams imti mišką statybai. XVII a. viduryje smarkiai nukentėjo nuo gaisrų.
1700 m. Rumšiškių rakto inventoriuje nurodomas 51 kiemas ir tiek pat sklypų. XVIII a. 2-ojoje pusėje veikė pradinė mokykla. 1775 m. Stanislovas Augustas sudarė valstybinę komisiją, kuri pavedė talentingam matematikui Pranciškui Norvaišai vadovauti Nemuno slenksčių ties Rumšiškėmis valymui nuo akmenų. Jo iškviesti narai iš Anglijos, iškėlę didžiausius akmenis, daug prisidėjo prie laivybos pagerinimo. 1791 m. gruodžio 12 d. LDKStanislovas Augustas suteikė laisvojo miesto teises ir herbą, bet jau 1792 m. viduryje savivalda buvo panaikinta pakitus politinei padėčiai.
Miestelio planas prieš II pasaulinį karą
XIX a. miestelis augo dėl pro jį einančių Vilniaus–Kauno ir Kauno–Gardino kelių. Tarp jų – XIX a. pradžioje nutiestas kelias, ėjęs per Kruonį ir Rumšiškes iš Alytaus į Kauną. Iki šių dienų išlikusi apie 1000 m ilgio senojo plento atkarpa Dovainonyse ir Kapitoniškėse.[8]
Rumšiškėse gyveno nemažai pirklių, prekiavusių geležimi, miško medžiaga, druska, silkėmis. 1832–1833 m. per gaisrus sudegė keletas parduotuvių ir gyvenamųjų namų. Grafas Tiškevičius įrengė pašto stotį (12 arklių ir 3 vežimai). XIX a. miestelyje veikė ligoninė, vandens malūnas, prieplauka su sandėliais prekėms, meteorologijos stotis, dvimetė valsčiaus raštininkų mokykla, valdiška pradinė mokykla (nuo 1866 m.), buvo bažnyčia, sinagoga, žydų mokykla. Prieš I pasaulinį karą Rumšiškėse buvo degtukų fabrikas, varomas garo mašinos. 1890 m. nemažai iš rėvų iškeltų akmenų buvo panaudota Kauno tvirtovės statybai. XIX a. Rumšiškės – Kauno apskrities miestelis, valsčiaus centras.[9]
1893 m. Rumšiškėse rastas monetų lobis, kuriame buvo apie 2 ar 1,5 svaro Rusijos Pavelo I rublių ir senų Lenkijos bei Lietuvos monetų.
I pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo XVII a. kilmingojo palaikai su brangaus metalo vainiku. Jo kaukolė ir kiti kaulai buvo priraišioti prie metalinių virbų ir užlakuoti lako antspaudais. Vėliau palaikai buvo užmiršti. Antrą kartą rasti 1958 m., kai bažnyčia buvo keliama į naująją miestelio vietą. Manoma, kad šie palaikai susiję su 1655-1661 m. carinės Rusijos invazija į Vilnių bei jo apylinkes. Tada kažkokio kilmingojo palaikai galėjo būti pervežti iš Vilniaus ir čia paslėpti. Šie palaikai bei kiti po bažnyčia rasti karstai perkelti į Rumšiškių kapines.
1907 m. sudarytas Rumšiškių planas (matininkas F. Sopkovskis), pagal jį miestelyje suplanuota 218 sklypų. XX a. tarpukariu miestelio plėtra prislopo, kadangi kelias Vilnius–Kaunas tapo beveik nenaudojamu (ėjo per demarkacinę liniją) nes ši siena buvo praktiškai uždaryta dėl nepalankių Lietuvos Lenkijos santykių. 1931 m. veikė 11 parduotuvių, 9 amatininkų dirbtuvės ir smulkios pramonės įmonės. 1944 m. miestelis sudegė, po gaisro teliko ~20 sodybų (iki 1949 m. senose vietose atstatyta ~30 sodybų). 1946–1947 m. miestelis perplanuotas (projekto autorius E. Konstantinavičius).
Sovietmečiu buvo Pravienos kolūkio centrinė gyvenvietė (ūkio specializacija – daržovių auginimas; turėjo laukų drėkinimo sistemą). Pastatyta vaistinė, alytnamių, prekybos centras (architektas V. Putinas) su dviem parduotuvėmis ir kavine.
1998 m. patvirtintas dabartinis Rumšiškių herbas, miestelis pripažintas gražiausia Lietuvos gyvenviete.[12]
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma
Žymūs žmonės
Rumšiškėse kurį laiką mokėsi poetas Antanas Baranauskas (1835–1902), kuriam čia pastatytas paminklas (1967 m., skulptorius Vladas Žuklys; pakeliui nuo bažnyčios link marių pakrantės; dailės ir istorijos paminklas).
Miestelio kapinėse, į dešinę nuo koplyčios palaidotas poetas Jonas Aistis (1904–1973; perlaidotas 2000 m.). Stovi paminklinis biustas jam atminti (skulptorius Vladas Žuklys, architektas S. Petrauskas), koplytstulpis.
1964–1975 m. Rumšiškių vidurinėje mokykloje mokėsi Audronė Bulbovaitė-Glosienė, profesorė, socialinių mokslų daktarė, docentė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės katedros vedėja, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė.
Iš Rumšiškių kilęs Vacys Sadauskas (1924–2019), habilituotas daktaras (biomedicinos mokslai), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, Kauno medicinos akademijos Akušerijos ir ginekologijos klinikos direktorius, Lietuvos nerūkančiųjų draugijos, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos prezidentas.
Rumšiškėse gimė rašytoja Eleonora Pabiržytė (1905 m. vasario 24 d. – 1970 m. lapkričio 21 d.), apsakymų rinkinio „Sidabrinės šalnos“ (1956) autorė.
1952 m. balandžio 16 d. Rumšiškėse gimė Albinas Grabnickas – Lietuvos buriuotojų sąjungos viceprezidentas, nusipelnęs treneris, sporto renginių organizatorius.
Rumšiškėse gyvena restauratorė, tautodailininkė Elena Kniukštaitė (gimusi 1950 m. birželio 12 d.). Tai viena žinomiausių Lietuvos tautodailininkių tapytojų, įrašyta į „Pasalinę naiviojo meno enciklopediją” (1984 m., Jugoslavija, Anglija).
Miestelyje gyveno ir pedagogas, rašytojas, memuaristas Jonas Laucė (gimęs 1917 m. spalio 18 d.). Už pirmąjį savo romaną „Negandų metai” , „Vagos” leidyklai pasiūlytą 1971 m., dvejus metus praleido Pravieniškių kolonijoje. Šis romanas buvo išleistas tos pačios leidyklos tik 1991 metais. 1995 m. išleistas J. Laucės istorinis romanas „Karūna ir kalavijas”. Karo metais J. Laucė tarnavo 5-ajame savisaugos batalione. Iš tų laikų parašė atsiminimus „Penktasis savisaugos batalionas”.
1944 m. spalio 1 d. senosiose Rumšiškėse gimė rašytojas Stanislovas Abromavčius. Parašęs 50 knygų , tarp kurių paminėtinos "Nuskendusio slėnio istorija" ir "Sugrįžimas į nuskendusį slėnį", kuriose aprašyti Kauno mariose pradingę kaimai, tarp jų ir Rumšiškių miestelis.
.jpg)
.jpg)
