Nuo 1835 m. Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.
S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Drauge jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjoms argumentuoti S. Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija. Romantizmas S. Daukanto darbuose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.
Kūrybinis palikimas
S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:
Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).
Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. „Būdas“ daugiau priskirtinas kultūros istorijos žanrui.
Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukioslapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų aušrininkų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lenkų kalba ištraukos iš „Būdo“, išverstos R. Podbereskio, 1850 m. buvo paskelbtos Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“.
Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurio rankraštis 1919 m. atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929 m. Kaune, t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.
Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir daug populiarių knygelių: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ (1849 m.) ir kt., kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.
Lietuviški naujadarai
S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis,[2] dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).