Vilniaus berniukų gimnazijos (rus.Виленские мужские гимназии) – vidurinio mokymo įstaigos, gyvavusios Rusijos imperijos laikotarpiu Vilniuje.
Istorija
1-oji ir 2-oji gimnazijos įsikūrė panaikinto Vilniaus universiteto patalpose. 1803 m. balandžio 4 d. caras Aleksandras I pasirašė aktą, jog ši paruošiamoji mokykla prie Lietuvos Kunigaikštijos vyriausiosios mokyklos (buv. Vilniaus jėzuitų akademija) pertvarkoma į gimnaziją.
Pradžioje Aleksandro I vardu pavadintą 1-ąją berniukų gimnaziją, priešingai, nei kitose imperijos mokyklose, sudarė 6 klasės ir turėjo 6 (vietoje 4) vyresniuosius mokytojus: fizinių žinių, matematikos, etikos, literatūros ir lotynų kalbos. Pirmoms dviem klasėms – po vieną mokytoją lotynų ir lenkų kalbų gramatikos, aritmetikos, geografijos ir etikos pagrindų dėstymui. Be to, buvo 4 jaunesnieji mokytojai, dėstę piešimą, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas.
1880-aisiais metais 1-ojoje Vilniaus gimnazijoje mokėsi apie 600 moksleivių, tarp kurių valdininkų ir bajorų vaikų – apie 80%, stačiatikių ir katalikų – po 40%, judėjų – 10%.[1]
2-oji gimnazija pradžioje užėmė dalį pastato Domininkonų gatvėje. 1833 m. ji buvo perkelta į augustinų vienuolyno pastatus, 1838 m. – paversta Vilniaus bajorų institutu (Виленский дворянский институт). 1868 m. Vilniaus progimnazija buvo pertvarkyta į naują 2-ąją realinę gimnazijją.
Abi gimnazijos gyvavo viena šalia kitos, jas teskyrė tvora, ir turėjo bendrus maldos namus – Šv. Kirilo ir Metodijaus cerkvę su vietos akademiko Ivano Trutnevo tapytomis ikonomis.
1–oji gimnazija
Direktoriai
Piotras Besonovas (Пётр Алексеевич Бессонов), nuo 1865 m., filologas-slavistas
