Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Teisė (reikšmės).

Teisė – teisingumo nustatymo ir užtikrinimo priemonės. Įgyvendina deramą elgesį atitinkančias bausmes bei paskatas.

Oficialiai pripažintų, įtvirtintų, formaliai apibrėžtų, organizacinėmis-prievartinėmis poveikio priemonėmis užtikrintų, sankcionuotų viešosios organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos, savivaldybės, religinės bendruomenės (Bažnyčios) ir kt.), privačių struktūrų (pvz., įmonės, asociacijos) taisyklių, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius; socialinių normų sistema, norminės-socialinės sistemos posistemė.

Formalusis teisės apibrėžtumas pasireiškia tuo, kad teisės normos dažniausiai yra konkrečiai apibrėžtos, objektyviai užfiksuotos (pvz., užrašytos, išspausdintos). „Objektyvus“ normų fiksavimas arba įtvirtinimas gali pasireikšti teisės normų formalizavimu, priimant, pavyzdžiui, specialius aktus (įstatymus, įsakymus), taip pat juos užrašant (žr. Teisės rinkiniai), jas išleidžiant. Teisės normos privalo būti visuotinai žinomos, prieinamos normų adresatui. Taigi, po priėmimo jos privalo būti paskelbiamos, siekiant su jomis supažindinti normų adresatus. Tam būtina jas publikuoti, viešinti. Senovėje įstatymai buvo skelbiami žodžiu viešose vietose (pvz., miestų turgaus, rotušės aikštėse; tuo metu mažai kas mokėjo skaityti, todėl su užrašytais tekstais, iškabintais, pvz., ant miesto sienų, negalėdavo susipažinti). Šiuolaikinėse valstybėse norminiai teisės aktai yra ne tik spausdinami, bet ir platinami per įvairias medijas (žiniasklaidą – spaudą, skelbiami žiniatinklyje ir kt.).

Sankcija teisėje – kaip ir bet kurios kitos socialinės normos atveju – reikalinga tam, kad už atitinkamą elgesį būtų baudžiama arba kaip nors atlyginama, apdovanojama, skatinamas teisėtas elgesys, siekiant motyvuoti normų adresatus elgtis tam tikru būdu, kaip įtvirtinta teisės normomis. Elgesio sankcionavimas pasireiškia neigiamai ir teigiamai: teigiama sankcija pritariama elgesio tipui, neigiama – baudžiama, traukiant pažeidėją (delinkventą) teisinėn atsakomybėn.

Prievarta už teisės (normų) nesilaikymą, įstatymų laužymą gali būti panaudojama kiekvieno teisės pažeidėjo atžvilgiu. Veiksmingas prievartos taikymas sąlygoja tai, kad turi būti specialus aparatas, kurio pagalba siekiama užtikrinti normų laikymąsi, bausti už pažeidimus (teisėsaugos institucijos). Šiuolaikinėje teisėje be valstybinio aparato vis labiau pasitelkiamas privatus, ypač teismo sprendimų vykdymo srityje (antstoliai: Prancūzija, Lietuva ir kt.).

Nuo senų laikų teisė buvo skirtingai aiškinta. Sampratos skirtingumą lėmė teisės sistemos ypatumai (paprotinė, valstybinė, religinė teisė), aiškintojo interesai (pvz., pasaulietinės bei religinės valdžios atstovai skirtingai aiškino teisės kilmę bei galią) ir kiti veiksniai. Šiuolaikiniame pasaulyje išliko nemažai skirtingų subjektų, turinčių teisėkūros kompetenciją. Be to teisė skiriasi ne tik įvairiose organizacijose (Bažnyčia, valstybė, įmonė, tarptautinė organizacija), jos lygmenyse (federacijos ir jos subjektų teisė, įstatymų leidžiamosios, jų vykdomosios valdžios ir teismų aktai), bet ir geografinėje teritorijoje (Lietuvos teisė, Prancūzijos teisė ir t. t.) Todėl ir kyla arba yra nustatomos skirtingo turinio teisinės taisyklės, kurių samprata, jų aiškinimas ir taikymas – egzistuoja teisės sampratų įvairovė. Be to skiriasi normų priėmimo būdas – teisė gali būti priimama parlamentų posėdžių salėse (pvz., įstatymų forma), teismuose (priimant sprendimus, nutarimus), tarptautinių konferencijų bei derybų salėse (JTO Generalinės Asamblėjos metu), nustatoma (pvz., oktrojuojama) vienasmenės institucijos – pavyzdžiui, 1938 m. gegužės 5 d. Konstitucija įteisinusi 1926 m. įvykdytą (A. Smetonos vadovaujamą) perversmą.

Pasaulio teisinėse sistemose sąveikauja bei tarpusavyje konkuruoja teisinis pozityvizmas, teisinis realizmas, religinės teisės mokyklos (kanonistika), kitos teisė(tyro)s arba teisinių mokymų kryptys.

Pavyzdžiui, normatyvistinės teisės mokyklos atstovai pabrėžia įstatymų (norminių teisės aktų) svarbą: pozityvioji teisė – politinės valdžios institucijų priimtos, sankcionuotos socialinės normos (taisyklės, reguliuojančios visuomeninius santykius), kurių įgyvendinimui gali būti pasitelkiama atitinkamų valdžios ir jai pavaldžių organizacijų, administracinių institucijų (įstaigų) kitų subjektų prievarta. Pozityvioji teisė apima ne tik oficialiąją teisę (įstatymus), bet ir kitas taisykles, principus; teisinio pozityvizmo teorijoje prigimtinė teisė ar jos egzistavimas yra atmetamas.

Teisė nėra izoliuotas visuomeninis reguliatorius. Ji yra integruota į socialinę sistemą ir turi veikti greta su kitomis visuomeninėmis normomis (religija, dorove). Kaip vieninga atskirų taisyklių visuma ji yra (arba turėtų būti) sistemiška, pavienės taisyklės turi derėti tarpusavyje ir neprieštarauti aukštesnėms normoms, principams. Esant prieštarai normų kolizija sprendžiama pagal specialias taisykles.

Teisės normos yra glaudžiai susijusios su moralės normomis, vienos kitas veikia bei sąlygoja. Jas sieja socialinio žmonių elgesio reguliavimas, neretai jos yra to paties turinio arba turi tą patį tikslą (išreiškia žmonių interesus, juos artikuliuoja, suderina). Gali būti išskiriami tokie skirtumai (pagal atitinkamus lyginamuosius kriterijus):

• Kilmė. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tada, kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jas ir ima jomis reguliuoti savo kasdieninį elgesį. Teisės normas paprastais pirma išleidžia valstybė ir tik tada jos pasidaro visiems privalomos.
• Reguliavimo dalykas. Moralės normos reguliuoja platesnę visuomeninių santykių sritį (pvz., meilė, draugystė). Teisės sritis šiuo atžvilgiu – daug siauresnė negu moralės.
• Detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežtai apibrėžtos, suformuluotos, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga.
• Išraiškos forma. Teisės normos įtvirtintos oficialiuose valstybės aktuose, o moralės normos glūdi žmonių sąmonėje.
• Būdai, kuriais užtikrinamas vykdymas. Teisės normų vykdymas yra užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių žmonių vidiniu įsitikinimu, visuomeninio poveikio (spaudimo, reikalavimo, viešosios nuomonės ir kitomis) priemonėmis.

Pagrindinis straipsnis – Teisė ir politika.

Teisė glaudžiai susijusi su politika. Teisės politika – socialinės politikos dalis, kurią apima teisėkūra, teisės normų priėmimas, rengimas, svarstymas dalyvaujant įvairiems socialiniams sluoksniams, politikos subjektams. Pagrindinė teisės politikos sritis – įstatymų leidyba.

Pagrindinis straipsnis – Teisės istorija.

Teisė kaip atskiras visuomeninio gyvenimo reguliatorius pradėjo formuotis iš kitų socialinių normų. Seniausia teisė – tai paprotinė teisė. Atitinkami teisės šaltiniai – papročiai. Teisės vystymasis glaudžiai susijęs su civilizacija. Dar 3000 m. pr. m. e. Senovės Egipte egzistavo Maat teisė, kuri rėmėsi tradicija, retorine kalba, socialine lygybe ir nešališkumu.^[1]

Pagrindinis straipsnis – Teisinė sistema.

Teisinę sistemą – kaip teisės „idėjų“ (normų) ir jų praktinio pasireiškimo (realizavimo) visumą – sudaro teisės sistema (normos), normas įgyvendinantys subjektai (teisėsaugos institucijos), teisės mokslas ir kt.

Pagrindinis straipsnis – Teisės sistema.

Teisės normos į grupes gali būti skirstomos pagal įvairius kriterijus. Pagal turinį teisė yra skirstoma į teisės (at)šakas, toliau į teisės institutus ir poinstitučius, normų grupes.

Pagrindinis straipsnis – Teisės šeima.

Pagrindinis straipsnis – Teisės šaltiniai.

Pagrindinis teisės šaltinis kontinentinės teisės valstybėse – įstatymas, angloamerikiečių teisėje – teismo precedentas.

Pagrindinis straipsnis – Teisės principai.

Yra išskiriami bendrieji ir šakiniai bei tarpšakiniai teisės principai. Pagal teisės šakas – civilinės, baudžiamosios, proceso teisės ir kt. principai. Pagrindinis civilinės teisės principas yra sutarčių laisvė. Kiti pamatiniai visos privatinės teisės principai – teisingumas, sąžiningumas ir protingumas.

Atribojant religinių bei pasaulietinių organizacijų taisykles, gali būti išskiriama religinė ir pasaulietinė teisė (valstybių, tarptautinių nereliginių subjektų priimtos taisyklės). Pagal teisės sistemos bei subjektiškumo tarpusavio sąryšį skiriamos objektinės ir subjektinės teisės sąvokos.

Pagrindiniai straipsniai – nacionalinė ir užsienio teisė

Atribojant skirtingų politinės valdžios asmenų, skirtingo teisinio statuso bei lygmens organizacijų taisykles, gali būti išskiriama nacionalinė ir užsienio valstybių, taip pat tokia kaip transnacionalinė teisė. Užsienio teisė yra svarbus kaip papildomas teisės šaltinis bei orientyras nacionalinei teisėkūrai.

Pabėžiant teritorinių (valstybių, savivaldybių) arba kitokių (skirtingo lygmens) organizacijų teisę – savivaldybių ir nacionalinė teisė.

Pagrindiniai straipsniai – Viršvyriausybinė ir tarptautinė teisė

Turint omenyje skirtingos apimties (pvz., nacionalinį, tarptautinį) teisinį subjektiškumą turinčių asmenų, įvairių politinės sistemos atšakų (pvz., savivaldos, valstybės) ir jų darinių taisykles, išskiriama nacionalinė ir tarptautinė teisė. Pastaroji itin sparčiai pradėjo plėtotis ypač po Jungtinių Tautų įsteigimo. Europos regione netgi susiformavo atskirų tarptautinių organizacijų teisinės sistemos (pvz., tam pradžią davė tokios organizacijos kaip Europos Taryba bei Europos Bendrijos).

Vis didesnę reikšmę įgauna viršvyriausybinė teisė, pvz., Europos Sąjungos teisė. Jos dėka vyksta nacionalinės teisės harmonizavimas bei unifikavimas, teisės internacionalizacija bei europeizacija. Didelį autoritetą įgyja įvairūs tarptautiniai teismai (pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismas). Jų sprendimai, nacionaliniams teismams taikant atitinkamus tarptautinio teismo spręstus klausimus, gali netgi turėti privalomą galią.

Objektinė teisė – galiojančios teisės normos, jų visuma (sistema); pozityvioji teisė arba prievartinė tvarka (teisinio pozityvizmo samprata, Hans Kelsen ir kiti atstovai).

Subjektinė teisė – asmens socialinio elgesio galimybė (veikti tam tikru būdu). Ji gali atitikti (koresponduoti) kito asmens (socialinę) pareigą. Pagal socialinio reguliavimo sritį subjektinė teisė gali būti moralinė teisė (pavyzdžiui, pagyvenusio amžiaus asmenys viešajame transporte gali reikalauti jaunesnių asmenų užleisti jiems sėdimą vietą), juridinė teisė (pvz., įgyti pagrindinį išsilavinimą), etinė teisė; pvz., kliento teisė reikalauti, kad verslo patarėjas atskleistų visą informaciją dėl galimo kilti interesų konflikto, jei, pvz., konsultantas tuo pat metu patarinėja ir kliento konkurentams arba pats yra priklausomas nuo kliento konkurentų tam tikrais (materialiniais, profesiniais) ryšiais, kurie gali turėti esminės įtakos konsultuojamo kliento interesams, padaryti žalos ar pan.

Pagal visuomeninių santykių reguliavimo metodus yra skirstoma į 2 stambias atšakas – viešąją ir privatinę teisę. Viešoji teisė – teisės normos, kuriomis nustatoma viešosios valdžios įgyvendinimo tvarka, o visuomeniniai santykiai yra reguliuojami imperatyviai (vyrauja imperatyvinis reguliavimo metodas). Viešosios teisės šakos – konstitucinė, administracinė, tarptautinė teisė ir kitos. Privatinė teisė – teisės normos, kuriomis reguliuojami privatiniai teisiniai santykiai (civilinė apyvarta, darbas ir suo juo susiję santykiai) bei vyrauja dispozityvinis reguliavimo metodas, t. y. teisinių santykių šalims teisės normomis užtikrinama galimybė pačioms pasirinkti elgesio variantus, juos teisiškai įtvirtinti, susitarti dėl jų teisinio privalomumo, sankcijų ir kitų dalykų.

Pagrindinis straipsnis – Viešoji teisė.

Viešoji teisė yra skirstoma į tokias šakas kaip:

• Konstitucinė teisė
• Administracinė teisė – mokesčių teisė, aplinkos teisė arba ekologinė teisė (vandens, oro, žemės apsaugos teisė, miškų teisė, ūkinė aplinkos teisė), policijos teisė, valstybės tarnybos teisė
• Baudžiamoji teisė – nacionalinė ir tarptautinė baudžiamoji teisė
• Tarptautinė viešoji teisė – tarptautinių organizacijų teisė, tarptautinė humanitarinė teisė, diplomatinė ir konsulinė teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė baudžiamoji teisė, tarptautinė darbo teisė, tarptautinė socialinė teisė, tarptautinė mokesčių teisė, tarptautinių sutarčių teisė
• Ūkinė teisė – finansų teisė, bankų teisė, žemės ūkio teisė
• Proceso teisė – konstitucinių, baudžiamųjų, civilinių, administracinių bylų teisenos tvarka
• kitos teisės šakos.

Pagrindinis straipsnis – Privatinė teisė.

Privatinės teisės šerdis – civilinė teisė. Kitos šakos – komercinė teisė, darbo teisė. Tiesa, pastaroji įvairiose teisinėse sistemose gali būti priskiriama tiek privatinei, tiek ir viešajai (dėl didelės viešojo intereso bei imperatyvinio reguliavimo metodo įtakos darbo santykiuose). Naujai besiformuojančių teisės šakų (agrarinė, sporto, medijų teisė) pošakiai pagal jų reguliavimo dalyką bei metodą gali priklausyti atitinkamai viešajai arba privatinei teisei. Pavyzdžiui, Agrarinės teisės institutas civiliniai žemės sandoriai priklauso privatinei, o administracinė agrarinė teisė (pvz., nuostatos dėl žemės paskirties, jos naudojimo režimo) – viešajai teisei.

Civilinė teisė apima teisės pošakius kaip asmenų teisė, daiktinė teisė, paveldėjimo teisė, prievolių teisė, sutarčių teisė. Kitos privatinės teisės šakos arba sritys šeimos teisė, darbo teisė, komercinė teisė, sąlyginai – tarptautinė privatinė teisė.

Pagrindiniai straipsniai – materialinė ir proceso teisė

Pagal tai, ar normos nustato subjektines teises, ar jų (teisminio) įgyvendinimo tvarką, teisė skirstoma į 2 stambias atšakas – materialinę bei proceso teisę. Proceso teisė (pagal teisės šakas) gali būti civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, konstitucinio proceso teisė, socialinio proceso teisė (pvz., Vokietijoje – socialinės teisės normų įgyvendinimo tvarkos reguliavimas).

Materialinė teisė – tai civilinė, baudžiamoji, konstitucinė, administracinė teisė bei kitos šakos. Materialinė teisė nustato arba įtvirtina tam tikras teises, tačiau nenumato jų įgyvendinimo tvarkos. Tą numato proceso teisė. Ji reguliuoja atitinkamas procedūras bei taisykles, kuriomis remiantis, yra ginamos, pripažįstamos arba nuginčijamos kokios nors subjektinės teisės (pvz., nuosavybės teisė, palikimas ir pan.). Proceso teisė taip pat padeda tinkamai vykdyti teisingumą (pvz., baudžiamojo proceso teisė reguliuoja ikiteisminių (prokuratūros, policijos) įstaigų ir pareigūnų ir teismo veiklą iškeliant, tiriant, nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir vykdant nuosprendį.

Pagrindinis straipsnis – Žmogaus teisės.

Žmogaus teisės ir laisvės – subjektinės galimybės, kuriomis žmogus turi teisę naudotis. Tai asmens laisvė, žodžio laisvė, nuosavybės teisė ir kt. Žmogaus teises įtvirtina įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai (pvz., Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ir kt.). Gina – teismai, ombudsmenai, nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos.

Pagrindinis straipsnis – Teisės praktika.

Tikrovėje teisė turi galią tik tada, kai jos yra laikomasi, kai ji yra taikoma. Teisės realizavimas dažniausiai būna institucionalizuotas. Tai reiškia, kad tam yra sukuriamos specialios institucijos (pvz., teismas), galinčios skirti netgi teisines sankcijas (pvz., baudas). Privatinėje teisė teisės praktika pasireiškia teisės normų taikymu, reguliuojant privatinius santykius, per, pvz., civilinius sandorius (sutartis), ką nors perkant arba parduodant, skolinantis ar nuomojant. Tokiu atveju kvalifikuotą teisinę pagalbą teikia notarai, advokatai, juriskonsultai. Didelių organizacijų teisinį „ūkį“ tvarko specializuoti struktūriniai teisės padaliniai (pvz., Teisės departamentai) arba jas aptarnauja „išoriniai“ teisės patarėjai (paprastai – advokatai) arba netgi ištisos jų organizacijos (advokatų kontoros).

Pagrindinis straipsnis – Teisinis išsilavinimas.

Pagrindinis straipsnis – Teisėtyra.

Teisėtyra – mokslas apie teisę (teisės normas, teisės principus ir t. t.). Šakos – civilistika (civilinės t. m.), procesualistika, lyginamoji teisėtyra, penalistika (baudž. t. m.), administratyvistika ir kitos.

Pagrindinis straipsnis – Teisės mokslai.

Teisės mokslai tiria teisinę sistemą, jos posistemes, atskiras teisės normas, teisės reiškinius, teisinę tikrovę, jos teorijas. Pavyzdžiui, teisėtyros objektas – teisė (teisės normos), jų sistema, taip pat teisinės sistemos (tiria lyginamoji teisėtyra).

Teoriniai teisės mokslai – pagrindžiantys teisę ir visą teisinę sistemą mokslai. Tai teisės teorija, teisės istorija (teisinių ir politinių teorijų istorija, šakinė teisės istorija ir kt.), teisės filosofija, teisės metodologija.

Pagrindinis straipsnis – Taikomieji teisės mokslai.

Tam tikrų teisės mokslų tyrimo objektas nėra teisės normos, o su jomis susiję socialiniai reiškiniai, socialinė aplinka, sąlygota ar pakeista teisės; taip pat ir nesocialinės prigimties dalykai, materialaus pasaulio reiškiniai: nusikaltimo metu palikti pėdsakai ir jų fiksavimo metodai, kūno sužalojimai, jų teisminė medicininė kvalifikacija (vertinimas) bei tyrimai. Pavyzdžiui, teismo medicina (kaip medicinos šaka), kriminalinė balistika (su šaudymu susijusių dalykų tyrimas) arba kriminalinė dokumentotyra nenagrinėja teisės (normų), socialinių reiškinių.

Kiti teisės mokslai taip pat netiesiogiai yra susiję su pačiomis teisės normomis. Teisės psichologija tiria psichologinius teisinio socialinio elgesio ypatumus, teisinę sąmonę ir jos reiškinius, kriminalistika – nusikaltimų padarymo, jų išaiškinimo, tyrimo bei užkardymo būdus, metodus. Kriminologija gali būti priskiriama tarpdisciplininiams mokslams, kadangi jos tyrimo objektas iš dalies sutampa su kai kurių socialinių mokslų atšakų (kaip socialinė psichologija, socialinė antropologija, pedagogika) objektu.

Pagrindinis straipsnis – Teisės mokslai Lietuvoje.

Teisės mokslų Lietuvoje kūrimosi pradžia – 1641 m., kai po ilgalaikių pastangų pagaliau buvo įkurtas Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakultetas (nors pati Akademija buvo įsteigta dar 1579 m.). Vėliau įkurtoji teisės mokykla veikė Schola Sapiehana pavadinimu. Rusijos imperijos okupacijos metais kurį laiką teisės įstaiga neveikė (kaip ir pats VU).

Nepriklausomoje Lietuvoje lenkų okupacijos metais teisės tradicijas tęsė Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Teisių fakultetas Kaune. Sovietiniais metais pagrindinė teisės mokslo įstaiga buvo Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Nuo 1957 m. Vilniuje pradėtas leisti specializuotas teisės mokslo žurnalas „Teisė“ (VU TF). Įsteigtos specializuotos naujų teisės šakų katedros. Nepriklausomybės metais įkurti užsienio teisės centrai bei teisės mokyklos. Taip pat buvo reformuotos teisės studijos. Įvestos naujos specializacijos. Padaugėjo pasirenkamųjų dalykų. Jie pradėti dėstyti ir užsienio kalbomis. Kai kurie užskaitomi, net jeigu ir buvo išklausyti kitose (įskaitant užsienio) įstaigose (pvz., Eurofakultetas).

Šiuo metu didžiausia teisės studijų įstaiga Lietuvoje yra Mykolo Romerio universitetas, Įkurtas 1990 m. kaip Lietuvos policijos akademija. Specializuotas teisės studijų bei mokslo padalinys universitete yra MRU Teisės fakultetas. Teisininkus Lietuvoje taip pat rengia Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetas ir Vilniaus teisės ir verslo kolegijos Teisės fakultetas (abiejose įstaigose teikiamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis). Įvairios Lietuvos kolegijos, pvz. Šiaurės Lietuvos kolegija, ruošia teisininkus ir teisininkų padėjėjus, suteikia aukštąjį neuniversitetinį teisinį išsilavinimą. Mokslo taikomuosius tyrimus vykdo Teisės institutas (valstybės mokslo įstaiga) ir Lietuvos teismo ekspertizės centras (LTEC).

Pagrindinis straipsnis – Teisininkas.

Teisę realizuoja profesionalūs teisės specialistai – teisininkai, kiti teisės žinovai. Teisininkas praktikoje veikia nebūtinai kaip teisės „taikytojas“. Jis taip pat gali būti ir teisės pedagogas, teisės tyrėjas (teisėtyrininkas), teoretikas (pvz., teisės filosofas), specifinės teisinės srities publikacijų autorius moksliniuose ar kitokiuose leidiniuose. Pagal veiklos sritis gali būti viešojo administravimo, verslo teisininkas, korporacijos teisininkas (juristas, juriskonsultas, sindikas).

Vikicitatos

Vikiteka: Teisė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Teisės portalas („Infolex“)

1. ↑ Lippert, Sandra (2016-02-11). „Egyptian Law, Saite to Roman Periods“. Oxford Handbooks Online (anglų). Oksfordo universiteto leidykla. doi:10.1093/oxfordhb/9780199935390.013.48. ISBN 978-0-19-993539-0. Suarchyvuota iš originalo 2020-01-03. Nuoroda tikrinta 2020-01-03.