PROFILPELAJAR.COM

Klaipėdos kraštas
vok. Memelland

1919 – 1939

Valstybė

Lietuva

Administracinis centras

Klaipėda

Oficialios kalbos

Vokiečių, lietuvių

Plotas

2 657 km²

Klaipėdos kraštas (vok. Memelland) – šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą 1919–1939 m. egzistavęs teritorinis vienetas. Plotas (be vidaus vandenų) 2416 km², ilgis apie 140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų, Pagėgių savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa.

Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo Prūsijos karalystėje, po 1871 m. – Vokietijos imperijoje. Antantės pavedimu 1920–1923 m. krašte buvo Prancūzijos kariuomenė, 1923 m. kraštą prisijungė Lietuva.

1939 m. kovo 23 d. A. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam Reichui. 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji Armija įžengė į Klaipėdą, o vasario 4 d. ir į Kuršių neriją. Po to Klaipėdos kraštas buvo okupuotas ir tapo Lietuvos TSR dalimi.

Gyventojai

1912 m. Klaipėdos mieste ir krašte gyveno 131 100 gyventojų (2848 km² plote), 47,0 proc. – miestuose.

1925 m. sausio 20 d. surašymo metu gyveno 141 650 gyventojų, iš jų 50,8 proc. lietuviai, tačiau 34 340 lietuvių (24,2 proc. gyventojų) norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais. Vokiečiais užsirašė 41,9 proc., 7,3 proc. kitataučiais. 94,1 proc. buvo evangelikai (vyravo liuteronai). Miestuose ir miesteliuose gyveno 55,3 proc.^[1]

Istorija

Kaip istorinė sritis Klaipėdos kraštas atsirado 1919 m., kai Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir abidvi kartu prijungti prie Lenkijos, bet kovo 3 d. memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Pasiūlymas buvo priimtas.^[2]


Pomerelijos ir Prūsijos istorija
Prūsijos priešistorė
Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)

Versalio taikos sutartis 1919 m. numatė kraštą atskirti nuo Vokietijos, jį laikinai perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žinion; Nemuną nuo Gardino iki žiočių internacionalizuoti. Iki sutarties ratifikavimo Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos globoje, vokiečiai stengėsi paversti kraštą laisva valstybe (vok. Freistaat) arba kad jis liktų Vokietijos dalis. 1920 m. sausio 10 d. įsigaliojus taikos sutarčiai, vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos.

Taigi, Klaipėdos kraštas sukurtas 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais atskyrus šiaurinę Rytų Prūsijos dalį nuo Vokietijos. Apėmė 2848 km² (be vidaus vandenų – 2416 km²) teritoriją. Pietinė riba buvo Nemuno upė, rytinė maždaug sutapo su 1422 m. Melno sutartimi nustatyta siena tarp LDK ir Vokiečių ordino. 1925 m. krašte gyveno 141 645, 1939 m. – 153 793 gyventojai. 1925 m. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 45,2 proc. vokiečių, 26,5 proc. lietuvių, dar 24,2 proc. krašto gyventojų užsirašė esą klaipėdiškiai.

Pagal Versalio sutartį, krašto administravimas turėjo pereiti sąjunginių valstybių žinion. Antantės vardu jį valdė Prancūzija. Iki oficialaus perėmimo kraštą administravo Vokietijos vyriausybės įgaliotinis grafas V. Lambsdorfas. 1920 m. vasario 15 d. krašto valdymą perėmė Prancūzijos paskirtas Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras gen. D. Ž. Odri. 1921 m. gegužės 1 d. nauju vyriausiuoju komisaru tapo Žanas Gabrielis Petisnė. Kraštą valdė direktorija, kurios pirmininku tapo buvęs Klaipėdos vyr. burmistras A. Altenbergas, nuo 1921 m. rugpjūčio 6 d. – Vilius Steputaitis ir 20 narių Valstybės taryba, kuriai vadovavo vyr. komisaras. Klaipėdos kraštas buvo suskirstytas į: 3 apskritis:

ir 1 miestą:

Klaipėdos miestas

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos sukilimas.

1920–1923 m. dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Dar 1919 m. liepos 16 d. susirinkę 107 viso krašto politiniai veikėjai sušaukė steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo parengti atskiros Klaipėdos krašto valstybės konstituciją. Vadinamojo Freistaato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja kilo klaipėdiškiams ieškant konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos, Antantės interesų. Įmanoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis Dancigo miestas, prižiūrimas Tautų Sąjungos. Kažką panašaus galvota kurti ir Klaipėdos krašte. Freistaato idėja buvo nukreipta ir prieš galimą susijungimą su Lietuva, nes tokiai ateities vizijai Klaipėdos krašte neturėta ypatingo noro: ekonominiu požiūriu kraštas buvo toliau pažengęs, jo ūkininkai turėjo rinką Vokietijoje, su šia šalimi siejosi ir visos kultūrinės tradicijos bei juridinė tvarka. Su Petisné žinia dešiniosios jėgos 1921 m. gruodžio 1 d. įkūrė Freistaato talkininkų sąjungą, kurios esminis uždavinys buvo įvairiais būdais skleisti krašte Freistaato privalumus. Idėjos šalininkų 1921 m. gruodžio 15 d. surengtame neoficialiame Klaipėdos krašto plebiscite šią idėją parėmė trys ketvirtadaliai krašto piliečių (54492 gyventojai iš 71856).

Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uoste kontrolės svertų, per jį eksportuoti savo produkciją, be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos. 1921 m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos konsulatas, o 1922 m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę gerai suvokė Ernesto Galvanausko vyriausybė. Tik kontroliuodama Klaipėdos uostą, jauna Lietuvos valstybė galėjo būti ekonomiškai nepriklausoma. 1921 m. Lietuva taip pat įsteigė Klaipėdoje konsulatą, dar 1920 m. kovą, spaudžiant Lietuvai, lietuvininkų veikėjai Erdmonas Simonaitis ir Mikelis Reidys buvo priimti į Klaipėdos krašto direktoriją. Suradusi savo kampanijai atramą lietuvininkų terpėje, 1922 m. vyriausybė Klaipėdos krašte pradėjo aktyviau propaguoti susijungimo su Lietuva idėją, o slaptas Užsienio reikalų ministerijos fondas per konsulatą Klaipėdoje finansavo lietuvininkų politikų, palankiai žiūrinčių į susijungimą su Lietuva, veiklą. Prastėjant ekonominei situacijai Klaipėdos krašte, Galvanausko vyriausybė vykdė spaudimą, neleisdama įvežti į kraštą maisto produktų, o derybose nuolat reikalavo nukelti muitų sieną su Vokietija prie Nemuno. Tuo būdu, Lietuva, panašiai kaip Lenkija, siekė paveikti klaipėdiškių opiniją, diskredituoti Freistaato šalininkus ir įgauti kuo daugiau susijungimo su Lietuva rėmėjų.

1922 m. Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė Jules Laroche, kuris, labiau paveiktas Freistaato idėjos šalininkų, jau 1923 sausio 10 d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą. Lietuva tokioje situacijoje nutarė ryžtingai veikti: Galvanausko vyriausybė, užsitikrinusi Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę organizaciją Lietuvos šaulių sąjunga ir Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą (1923 m. sausio 10-15 d.). Tačiau po diplomatinio Antantės valstybių spaudimo, Lietuva sutiko, kad Klaipėdos prijungimo jėga legalizavimas neįvyktų, o vietoj to kraštas būtų perduotas Lietuvai iš sąjungininkų rankų. Ambasadorių konferencija, atsižvelgdama į Lietuvos nuolaidas, 1923 m. vasario 17 d. sutiko, kad Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte, bet tik jei sutiktų su sąjungininkų iškeltomis autonomijos sąlygomis. Jos numatė atsižvelgimą ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus Klaipėdoje, be to, autonomijos sąlygas reglamentuosiančią konvenciją turėjo parengti pati Ambasadorių konferencija. Galvanausko vyriausybė, kaip tai ir numatė sąjungininkai, kovo 13 d. pripažindama šį sprendimą, turėjo pripažinti ir jame įrašytus saugiklius. Tačiau kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl konvencijos Lietuvos diplomatams galiausiai pavyko išvengti daugelio Lenkijos interesus tenkinančių punktų įrašymo į konvenciją (šiai sėkmei buvo palanku tai, kad nuo 1923 m. vidurio vis labiau komplikavosi Prancūzijos ir Britanijos santykiai). Klaipėdos konvencija buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje tarp Lietuvos Respublikos ir Ambasadorių konferencijos valstybių.

Nuo 1923 m. vasario 19 d. iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais, kuriuos reglamentavo Konvencija, priklausė Lietuvos Respublikai. Tačiau Lietuvos bandymai integruoti Klaipėdos kraštą nebuvo sėkmingi. Autonominės vietinių gyventojų renkamos krašto institucijos (direktorija, seimelis) Lietuvos veiksmus dažnai traktavo kaip kišimąsi į jų kompetenciją, todėl įtarė Lietuvą siekiant peržengti autonomijos ribas ir visiškai prijungti Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė, nesuprasdama galimo skubotos integracijos pavojaus, įtarė krašto institucijas bandymu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos. Tokiam įtarimui buvo palankus ir gana atviras Vokietijos kišimasis į Klaipėdos krašto reikalus maždaug nuo 1930 m. Todėl Lietuvos valdymas Klaipėdos krašte politiškai buvo nepaprastai įtemptas, o kraštas tarpukariu tapo vienu iš Europos konfliktinių židinių.

Lietuva faktiškai pralaimėjo 1925 m. kilusį bažnytinį ginčą, kai Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčią norėta įjungti į Lietuvos bažnytinę provinciją. Vietinė liuteronų bažnyčia liko autonomine Rytų Prūsijos bažnytinės provincijos dalimi. Prieš pat III seimelio rinkimus, 1930 m., Lietuva pakeitė Rinkimų įstatymą ir sukėlė negatyvią Klaipėdos krašto institucijų ir Vokietijos reakciją. Šis Vokietijos įsikišimas po to veikusių direktorijų, atrodo, buvo suvoktas kaip bandymas susigrąžinti įtaką prarastose teritorijose, todėl beveik visos vėliau dirbusios direktorijos jau atvirai priešinosi krašto integracijai į Lietuvos valstybę. 1932 m. vasario 6 d. gubernatoriui Antanui Merkiui atstatydinus direktorijos pirmininką Otą Bėčerį iš pareigų, Vokietija, apeliuodama į esą neteisėtus Lietuvos veiksmus, pasiekė, kad Lietuvai būtų iškelta byla Tautų Sąjungoje. Tarptautinis Tautų sąjungos Hagos tribunolas, svarstęs bylą dėl Klaipėdos krašto statuto pažeidimo, 1932 m. rugpjūčio 11 d. paskelbė verdiktą, kuriuo iš esmės apgynė Lietuvos veiksmus. Šis Lietuvos laimėjimas demonstravo, kad ji veikė teisėtomis priemonėmis. Todėl kai 1933 m. Adolfas Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, ir Klaipėdos krašte prasidėjo agresyvus pronacistinis judėjimas, Lietuva drąsiai veikė bandydama jį pažaboti. 1934–1935 m., kai krašto pronacistinių organizacijų veikėjai buvo teisiami Kaune (Neumanno-Sasso byla), buvo didžiausios įtampos krašte metai. Visgi maždaug nuo 1936 m. Lietuva akivaizdžiai ėmė nuolaidžiauti stiprėjančiai Vokietijai. Nuo 1936 m. pabaigos buvo amnestuota dauguma Noimano-Saso byloje nuteistųjų veikėjų. Gubernatoriaus paskyrimą ėmė lemti konsultacijos su Vokietija, po Vokietijos spaudimo 1938 m. lapkričio 1 d. prezidentas Antanas Smetona privalėjo atšaukti karo padėtį Klaipėdos krašte.

1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribentropo ultimatumą. Vokietija pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių, Lietuva turėjo šį reikalavimą priimti. Vėlyvą 1939 m. kovo 22 d. vakarą Berlyne Juozas Urbšys, J. fon Ribentropas ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė penkių straipsnių Vokietijos-Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo. 1939 m. kovo 23 d. pagal iš anksto paruoštą planą Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. Hitlerio įsakymu, iki 1939 m. gegužės 1 d. kraštas turėjo būti integruotas į Vokietijos Reicho administracinę bei juridinę sistemą. 1945 m. pradžioje kraštą užėmė Raudonoji armija, jis prijungtas prie Lietuvos TSR.

Administraciniu-teritoriniu požiūriu apskričių ir valsčių tinklas buvusiame Klaipėdos krašte egzistavo iki 1948 m., kai Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių valsčiai buvo padidinti. Pagal dabartinį (2008 m.) administracinį-teritorinį suskirstymą Klaipėdos kraštas apima dalį Jurbarko rajono, dalį Klaipėdos rajono, dalį Kretingos rajono, dalį Palangos savivaldybės, dalį Šilutės rajono, dalį Tauragės rajono, visą Klaipėdos ir Neringos miestų savivaldybių bei Pagėgių savivaldybės teritoriją.

Gubernatoriai

Pagrindinis straipsnis – Klaipėdos krašto gubernatorius.

1924 m. lapkričio 21 d. – 1925 m. lapkričio 8 d. Jonas Budrys
1925 m. lapkričio 8 d. – 1926 m. liepos 29 d. Jonas Žilius-Jonila
1926 m. liepos 29 d. – 1927 m. rugsėjo 1 d. Karolis Žalkauskas
1927 m. rugsėjo 1 d. – 1932 m. gegužės 19 d. Antanas Merkys
1932 m. gegužės 19 d. – 1933 m. lapkričio 18 d. Vytautas Jonas Gylys
1933 m. lapkričio 18 d. – 1935 m. balandžio 4 d. Jonas Navakas
1935 m. balandžio 4 d. – 1936 m. spalio 15 d. Vladas Kurkauskas
1936 m. spalio 15 d. – 1938 m. gruodžio 12 d. Jurgis Kubilius
1938 m. gruodžio 12 d. – 1939 m. kovo 23 d. Viktoras Gailius

Literatūra

↑ Klaipėdos kraštas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.
↑ Klaipėdos kraštas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.

Valsonokas R., Klaipėdos problema, Klaipėda, 1932.
Mikulicz S., Kłajpeda w politice europejskej 1918–1939, Warszawa, 1976.
Žostautaitė P., Klaipėdos kraštas 1923–1939, Vilnius, 1992.
Žalys V., Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m., Lüneburg, 1993.
Vareikis V., Klaipėda XX amžiuje, Klaipėda, 1993.
Ruffmann K.-H., Deutsche und Litauer in der Zwischenkriegszeit, Lüneburg, 1994.
1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, Klaipėda, 1995.
Klaipėdos krašto prisiminimai. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2009. – 128 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-31-279-6
Klaipėdos krašto knygos veikėjai: bibliografinis žodynas (sud. Diana Karalienė). – Klaipėda: Druka, 2009. – 68 p.: portr. – ISBN 978-609-404-006-1