1254-1256 m. šią prūsų genties sembų apgyvendintą žemę užkariavo Vokiečių ordinas[1], buvo įkurta Sembos vyskupija, viena iš keturių 1243 m. buvusių Prūsijos vyskupijų (kitos – Pamedės, Varmės ir Kulmo vyskupijos). 1257 m. Semba buvo padalinta tarp Vokiečių ordino magistro ir Sembos vyskupo.
Į Sambiją ėmė keltis kolonistai iš Šventosios Romos imperijos, o vietiniai prūsai sembai buvo palaipsniui asimiliuojami. Sembos pusiasalyje senoji prūsų kalba išsilaikė ilgiausiai – čia ji išnyko tik XVIII a, pradžioje.
Pagal Petrą Dusburgietį Semba buvo padalinta į 15 smulkesnių vienetų (išvardinti iš rytų į vakarus, pateikti vokiški pavadinimai) – Germau, Medenau, Rinau, Pobeten, Wargen, Rudau, Laptau, Quedenau, Schaaken, Waldau, Caimen, Tapiau, Labiau, Laukischken ir Wehlau.[2]
Pusiasalis tapo Prūsijos hercogijos dalimi 1525 m., kai vienuoliškoji Vokiečių ordino valstybė tapo pasaulietine. Hercogystė 1618 m. tapo pavaldi Brandenburgo markgrafystei, o dar vėliau – Prūsijos karalystei, kurią 1701 m. paskelbė Hohencolernai. 1773 m. Semba tapo Rytų Prūsijos provincijos dalimi. Prūsija visiškai susivienijo su Vokietija 1871 m., kai atsirado Vokietijos imperija.
.JPG)
