Valstybė neteko apie 50 % savo teritorijos. Susilpnėjo karaliaus valdžia, Respublika tapo dar labiau priklausoma nuo užsienio. Lenkijoje valdžią paėmė konfederatai, išlaikyta „demokratinė“ santvarka, neleidusi įsivyrauti valstybėje tvarkai.
Padalijimo ratifikavimas
Prūsija ir Rusija primetė Seimui ratifikacijos aktą, kuriuo padalijimas pripažintas teisėtu. Pasirašydama ratifikavimo aktą, Abiejų Tautų Respublika atsisakė visų savo pretenzijų į užimtas teritorijas. Seimas neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik pripažinti padalijimą. Aplink buvo surinkta Rusijos kariuomenė, spaudimą darė Rusijos pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jokūbas Sieversas ir kiti Rusijos bei Prūsijos diplomatai.
1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine buvo sudaryta antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (teritorijų atidavimo) sutartis su Prūsija, o spalio 16 d. seimas patvirtino Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos sąjungos sutartį. Lietuvos didysis iždininkas Mykolas Kleopas Oginskis, kaip ir dauguma seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis ir su Rusija, ir su Prūsija.