Frydricho Vilhelmo II pirmoji žmona Elżbieta Kristina BraunšveigFrydricho Vilhelmo II antroji žmona Friderika Luiza Hesen
Frydrichas Vilhelmas II, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias Prūsijos princo Augusto Vilhelmo (1722–1758) ir Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogaitės Luizės Amalijos sūnus. Turėjo du brolius, iš kurių vienas mirė kūdikystėje, ir devyneriais metais jaunesnę seserį Vilhelminą. Kadangi Frydricho Vilhelmo II dėdė Frydrichas II neturėjo vaikų, jo tėvas Augustas Vilhelmas, kaip vyriausias po Frydricho II karaliaus Frydricho Vilhelmo I sūnus, 1744 m. gavo „Prūsijos princo“ (vok.Prinz von Preußen) titulą kaip sosto paveldėtojas. Tėvui 1758 m. mirus, sosto paveldėtojo statusas perėjo Frydrichui Vilhelmui II.
Šeima
1765 m. jis vedė pirmą sykį Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogaitę Elžbietą Kristiną Ulriką, su kuria susilaukė vienos dukters ir po ketverių santuokos metų išsiskyrė. 1769 m. vedė antrąkart Heseno-Darmštato princesę Friderikę Luizę, su kuria susilaukė septynių vaikų, tarp jų – sostą paveldėjusio Frydricho Vilhelmo III.
Vidaus ir užsienio politika
Paveldėjo sostą iš dėdės Frydricho II Didžiojo, kurio laikais Prūsija virto didžiąja Europos valstybe. Rusijos imperatorė Jekaterina, Prūsijai akivaizdžiai tampant galingiausia regiono valstybe, išėjo iš sąjungos su ja, ir 1781 m. sudarė naują sąjungą su imperatoriumi Juozapu II. Pastarasis, paveldėjęs Šventosios Romos imperijos sostą po Marijos Teresės mirties, ir toliau, nepaisydamas nesekmės Bavarijos įpėdinystės kare, siekė užimti Bavarijos sostą. Prieš tokius jo planus dar Frydrichas II 1785 m. suorganizavo imperijos kunigaikščių sąjungą (vok.Fürstenbund), o naujasis karalius Frydrichas Vilhelmas II sudarė sąjungas su Švedija ir Britanija, be to, vengdamas galimo lenkų įtraukimo į austrų – rusų koaliciją prieš Prūsiją, patraukė į savo pusę ir Abiejų Tautų respubliką. 1788 m. Frydrichas Vilhelmas II pradėjo joje diplomatinius veiksmus, tikėdamasis išgauti garantijas nedalyvauti eventualiame kare su Rusija ir Austrija. Prūsijos atstovas Varšuvoje žadėjo paramą kovojant su Rusijos hegemonija, pagarbiai žiūrėjo į Ketverių metų seimo vykdomas reformas ir leido didinti Abiejų Tautų respublikos kariuomenę. Šios politikos rezultatas buvo 1790 m. kovo 29 d. sudaryta Abiejų Tautų Respublikos-Prūsijos sąjungos sutartis, kuria abi šalys įsipareigojo teikti abipusę pagalbą, o Prūsija garantavo Abiejų Tautų Respublikos teritorinį integralumą. Buvo sutarta ir dėl to, kad Stanislovo Augusto įpėdiniu taps Hohenzollernų dinastijos princas.
Dėl Frydricho Vilhelmo II meistriškai suregztų koalicijų ir Rusijos užimtumo kare su Turkija, naujasis imperatorius Leopoldas II 1790 m. liepą sudaryta Reichenbacho konvencija turėjo nusileisti Prūsijos reikalavimams dėl Bavarijos sosto. Tačiau Abiejų Tautų Respublikai priėmus 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, į kurią nebuvo įtraukti nei Prūsijos, nei Rusijos interesai, Jekateriną II ir Frydrichą Vilhelmą II vėl suartino mintis realizuoti antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą. Frydrichą Vilhelmą II labiausiai sudomino galimybės įgyti Gdanską bei Torunę. Siekdamas gauti imperatoriaus Leopoldo II, tuo metu užsiėmusio karu su revoliucine Prancūzija, pritarimą, Friedrichas Wilhelmas II ne tik pažadėjo kartu su Austrija dalyvauti kare prieš Prancūziją, bet ir pagaliau palaimino austrų pretenzijas į Bavarijos sostą. 1793 m. sausio 14 d. į Gdanską ir Torunę buvo įvesta Prūsijos kariuomenė, o II padalinimas, per kurį Prūsija dar gavo vakarinių Lenkijos žemių su Poznane, įformintas vasario 3 d. Peterburge pasirašyta konvencija.
Šalies viduje Frydrichas Vilhelmas II rėmėsi junkeriais, kovojo su Apšvietos idėjomis, laisvamaniais, 1788 m. ediktu įvedė griežtą cenzūrą. Frydrichas Vilhelmas baigė savo pirmtakų pradėtą Prūsijos teisės kodifikavimą, 1794 m. paskelbdamas Prūsijos provincijų visuotinį krašto teisyną (vok.Allgemeines Landrecht für die Preussische Staaten), kuris iki 1807 m. galiojo ir Užnemunėje, o visą XIX a. – Mažojoje Lietuvoje. Dėl netinkamos jo vidaus politikos Prūsija tapo prasiskolinusia šalimi.
Literatūra
Brigitte Meier, Friedrich Wilhelm II. – König von Preußen (1744–1797). Ein Leben zwischen Rokoko und Revolution, Verlag Friedrich Pustet, Regensburg 2007
Wilhelm Moritz Freiherr von Bissing, Friedrich Wilhelm II., König von Preußen, Berlin 1967
Neumann, Hans-Joachim, Friedrich Wilhelm II. Preußen unter den Rosenkreuzern, Berlin 1997
David E. Barclay, Friedrich Wilhelm II (1786–1797), in: Frank-Lothar Kroll (Hrsg.): Preußens Herrscher. Von den ersten Hohenzollern bis Wilhelm II., Beck’sche Reihe München 2006, Seite 179–196
