Hanoverio kurfiursto Ernesto Augusto ir Anglijos karaliaus Jokūbo I vaikaitės Pfalco kunigaikštytės Sofijos sūnus. Paveldėjo D. Britanijos sostą pagal 1701 m. vad. Nuraminimo aktą, kuriuo siekta neleisti užimti sosto katalikams Stiuartams. Ministrais tvirtindavo tik vigus (daugiausia dėl bendro priešiškumo torių vyriausybės 1713 m. Utrechto taikai su Prancūzija). Jurgis I buvo nepopuliarus (menkai mokėjo anglų kalbą, per daug domėjosi Hanoverio reikalais), bet jo teisė į sostą nebuvo rimtai kvestionuojama; Stiuartų šalininkų jakobitų sukilimas (1715 m.) ir sąmokslas (1719 m.) tik sustiprino jo padėtį. Daugiausia Jurgis I rūpinosi kariuomene ir užsienio politika – 1718 m. padėjo suburti D. Britanijos, Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sąjungą, vadinamąjį Keturių aljansą, nukreiptą prieš Prancūziją ir Ispaniją, kuri po 1701–1714 m. Ispanijos įpėdinystės karo siekė atgauti prarastas teritorijas.[1]