Alofonas (gr. άλλος 'kitas' ir gr. φωνή 'garsas') – fonemos tarimo būdas, jos variantas, nulemtas tam tikros fonetinės aplinkos.^[1] Visuma visų įmanomų pozicijų, kuriose pasitaiko vienos fonemos alofonai, vadinama fonemos distribucija. Kalbos vartotojai gerai atpažįsta fonemas, t. y. reikšmę skiriančius kalbos vienetus, bet ne visada geba atskirti tos pačios fonemos alofonus. Kalbėtojai fonemas paprastai suvokia kaip pagrindinius alofonus.

Pagrindinis alofonas – alofonas, kurio ypatybės mažiausiai priklauso nuo padėties ir fonetinės (kitų garsų) aplinkos.

Pagrindiniai alofonai dažniausiai tariami stipriojoje garso padėtyje. Stiprioji padėtis yra tokia, kurioje įmanomas didžiausias to tipo fonemų skaičius. Lietuvių kalboje stipriosiomis padėtimis laikomos tos, kuriose nepatiriamas balsių priešakėjimas, užpakalėjimas, priebalsių minkštėjimas ir kt.

Sakykime, žodžiuose kalasi, keliasi abu išryškinti balsiai yra fonemos [a] alofonai, tik žodyje keliasi fonema [a] po minkštojo priebalsio supriešakėjusi.