Išorinis filtras kalbotyroje – garsų pokyčių rūšis, kuri veikia ne tam tikru laikotarpiu, o ilgesniu laiko periodu. Išorinis filtras paprastai daro įtaką bet kokiam fonetiniam deriniui, kuris pagal kalbos fonetikos dėsnius yra neleistinas, ir taip išsaugo tos kalbos fonotaktiką. Neretai jis yra tam tikrų garsų rinkinių distribucijos tipų šaltinis.
Paprastas išorinio filtro pavyzdys – tai svetimos kalbos garsų keitimas savos kalbos garsais. Pavyzdžiui, kalba, neturinti priešakinių suapvalintų balsių, gali juos pakeisti arba priešakiniais nesuapvalintaisiais, arba užpakaliniais suapvalintaisiais, kai pasiskolinami tokių balsių turintys žodžiai. Griežtai žiūrint, tai nėra išorinis filtras, nes tokiu būdu paprasčiausiai randami svetimos kalbos fonetikos atitikmenys. Vis dėlto šis pavyzdys iliustruoja išorinio filtro svarbą, kalboje išsaugant fonologinę žodžių struktūrą. Dažniausiai išoriniu filtru vadinamos taisyklės, galiojančios tiek saviesiems žodžiams, tiek skoliniams.
