IX a. senovės skandinavų kalba suskilo į vakarų (Norvegijos, Islandijos) ir rytų (Švedijos, Danijos) dialektus. XII–XIII a. atsiskyrė senosios danų ir švedų kalbos. Viduramžiais abi šias kalbas smarkiai paveikė vidurio žemutinė vokiečių kalba. XIII a. pasirodė pirmasis rašytinis dokumentas (Västgötalagen – vestgotų teisė) lotynų raštu. Plintant krikščionybei didėjo lotynų ir graikų kalbų įtaka, o plečiantis Hanzos sąjungai – žemutinių saksonų kalbos žodžiai. Senojoje švedų kalboje buvo naudojama vyriška ir moteriška giminės (vėliau pavirto bendrąja), daiktavardžiai, būdvardžiai buvo kaitomi linksniais. Modernioji švedų kalba susiformavo XVI a. plintant reformacijai ir spausdintai literatūrai. XIX a. vystantis urbanizacijai, švedų literatūrai susiformavo dabartinė kalba.
Žodynas
Dauguma švediškų žodžių yra germaniškos kilmės. Mokslinė, religinė terminologija daugiausia atėjo iš lotynų ir graikų kalbų. Taip pat nemažai žodžių patekę iš prancūzų kalbos. Kaip ir vokiečių ar olandų kalbose, švedų kalba turi polinkį spontaniškai sudurti gretimus žodžius į vieną ilgesnį žodį.
Dialektai
Švedų kalba turi didelę dialektų įvairovę. Skiriami vietiniai Švedijos dialektai bei Suomijos švedų dialektas. Švedų norminė kalba paremta centrinės Švedijos dialektais.
Abėcėlė
Švedų kalba naudoja standartinę lotynų abėcėlę, bet turi keletą diakritinių raidžių: Å (tariama panašiai, kaip o), Ä (panašiai, kaip lietuviška e), Ö (kaip -io žodyje, pvz., kelio). Raidės Q, W ir Z naudojamos tik skoliniuose, svetimvardžiuose. Junginiai sj,sk tariami kaip liet. ch, tj, kj – kaip š.
Švedų kalbai būdingas toninis akcentas ir muzikinis kirtis. Toninis akcentas daugumoje švedų kalbos žodžių krinta ant pirmo skiemens, 'handen ranka, 'seger pergalė. Jei žodis daugiaskiemenis, tai dar yra ir šalutinis kirtis. Antrasis atsiranda, kai intonacija juda ties antruoju skiemeniu aukštyn, akimirkai tarsi sustoja, krenta žemyn ir skamba tarytum muzika: ^skola mokykla, ^vänskap draugystė.
Gramatika
Žodžių tvarka sakinyje
Žodžių tvarka sakinyje aprašoma pagrindine taisykle – tarinys (veiksmažodis) sakinyje visada būna antroje vietoje.
Pavyzdžiai:
Jag skriver en blogg.
Idag skriver jag en artikel.
Böcker skriver jag inte.
Daiktavardžiai
Švedų kalbos daiktavardžiai bei būdvardžiai kaitomi giminėmis ir skaičiais. Yra išskiriamos dvi giminės – bendroji (utrum) ir niekatroji (neutrum). Bendrosios giminės žodžiai turi artikelį en, o niekatrosios ett. Be to, daiktavardis žymimojoje formoje įgyja galūnę vienaskaitoje -en arba -et, daugiskaitoje -na arba -en.
Vienaskaita
Daugiskaita
Nežymima forma
fisk
fiskar
Žymima forma
fisken
fiskarna
Daugiskaita sudaroma taip: bendrosios giminės daiktavardžiai, su galūne -a keičiami su galūne -or, pvz., flicka > flickor. Kiti bendrosios giminės žodžiai daugiskaitoje gauna galūnes -ar arba -er, pvz., växt > växter, lök > lökar. Niekatrosiois giminės žodžiai, besibaigiantys balse, gauna papildomą raidę n, pvz., äpple > äpplen, o besibaigianys priebalse nekinta: barn > barn. Dalis žodžių kaip ir anglų kalboje naudoja nereguliarias daugiskaitos formas, pvz., man > män, mus > möss, gås > gäss.
Kilmininkas sudaromas pridedant raidę s (tačiau jei žodis baigiasi s, papildoma nepridedama).
Įvardžiai
Švedų kalboje įvardžių sudarymas panašus kaip ir anglų, tačiau jie dar priklauso nuo giminės.
Lietuviškai
veiksnys
objektyvinis
savybinis
aš
jag
mig
min/mitt/mina1
tu
du
dig
din/ditt/dina1
jis
han
honom
hans
ji
hon
henne
hennes
jis/ji (bendr. g.)
den
den
dess
jis/ji (neutr. g.)
det
det
dess
mes
vi
oss
vår/vårt/våra1
jūs
ni
er
er/ert/era1
jie/jos
de
dem
deras
(sangrąžinis)
-
sig
sin/sitt/sina1
1 savybiniai įvardžiai naudojami priklausomai nuo subjekto giminės ir skaičiaus.
Būdvardžiai
Švediški būdvardžiai kaitomi priklausomai nuo daiktavardžio giminės ir skaičiaus, pvz:
en stor elefant – didelis dramblys
ett stort lejon – didelis liūtas (neutr. g. prie būdvadžio prisideda raidė t)
(den) stora elefanten – (tas) didelis dramblys (vns. žymimoji forma, prisideda galūnė -a)
stora elefanter – dideli drambliai (dgs. prisideda galūnė -a)
Aukštesnio laipsnio būdvardžiai švedų kalboje sudaromi keliais būdais:
1. Pridedant priesagas -are, -ast. Šis būdas naudojamas trumpiems, dažniausiai vienskiemeniams būdvardžiams.
Pvz., sen / senare / senast (vėlus / vėlesnis / vėliausias).
Taip pat naudojamas su išvestiniais būdvardžiais, kurie baigiasi galūne -ig.
2. Prieš būdvardį pridedant žodelius mer/mest.
3. Netaisyklingi būdvardžiai. Pvz., lång / längre / längst (ilgas / ilgesnis / ilgiausias).
Skaitvardžiai
Kiekiniai skaitvardžiai nuo nulio iki dvylikos:
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
noll
en/ett
två
tre
fyra
fem
sex
sju
åtta
nio
tio
elva
tolv
Skaičius vienas sutampa su nežymimuoju artikeliu, todėl jis kinta (en/ett) priklausomai nuo drauge vartojamo daiktavardžio.
Nuo trylikos iki devyniolikos:
13
14
15
16
17
18
19
tretton
fjorton
femton
sexton
sjutton
arton
nitton
Nuo dvidešimt iki tūkstančio:
20
30
40
50
60
70
80
90
100
1000
tjugo
trettio
fyrtio
femtio
sextio
sjuttio
åttio
nittio
(ett) hundra
(ett) tusen
Veiksmažodžiai
Švedų kalboje veiksmažodžiai neasmenuojami ir neturi skaičiaus. Išskiriamas būtasis, esamasis laikai, liepiamoji, tariamoji ir tiesioginė nuosakos. Pagal savo kaitymą veiksmažodžiai skirstomi į 4 grupes.
Pasvirusiu šriftu pažymėtos nykstančios arba mirusios kalbos, paryškintu šriftu pažymėtos bendrinę formą turinčios kalbos. *Germanų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės germanų kalbos ir tarmės.