Islandija (isl.Ísland) – valstybė Šiaurės Europoje, įsikūrusi to paties pavadinimo saloje, esančioje Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje, 300 km į rytus nuo Grenlandijos ir 1000 km į vakarus nuo Norvegijos. 103 000 km² ploto valstybėje gyvena apie 376 000 gyventojų – Islandija šiuo atžvilgiu rečiausiai apgyvendinta valstybė Europoje. Reikjavikas yra šiauriausiai įsikūrusi valstybės sostinė, jos zonoje gyvena du trečdaliai visų gyventojų. Islandijos, esančios visai šalia Šiaurės poliaračio, klimatas pakankamai švelnus dėl ją šildančios šiltosios Golfo srovės.
Islandijoje veikia laisvosios rinkos ekonomika, korporaciniai mokesčiai pakankamai maži, palyginti su kitomis OECD narėmis; šalis įdiegusi šiaurės šalių gerovės valstybės modelį, piliečiams suteikiama visuotinė medicininė rūpyba, aukštasis mokslas. 2020 m. Islandija JT buvo įvardinta kaip 4-a pagal išsivystymą valstybė pasaulyje,[6] matuojant JT socialinės raidos indeksu, taip pat kaip geriausiai užtikrinanti lyčių lygybę valstybė. Šalyje itin žemas socialinės atskirties rodiklis.
Senųjų žvejų gyvenvietės replika netoli Bolungarviko
Manoma, kad pirmieji Islandijos gyventojai buvo airiųvienuoliai, atsikėlę čia apie 800 m. IX amžiaus pabaigoje bei X amžiuje čia atsikėlė norvegų vikingai. Pirmasis vikingas Islandijoje buvo Flokis Vilgerdarsonas (Flóki Vilgerðarson), jis salai suteikė ir dabartinį pavadinimą. 930 m. įkurtas ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas Altingas (Alþingi).
985 m. už nužudymą iš salos buvo ištremtas Erikas Raudonasis. Išplaukęs į vakarus jis atrado Grenlandiją. Eriko Raudonojo sūnus Leifas 1000 m., kaip manoma, atrado Ameriką ir pavadino ją Vinlandu.
300 metų Islandija buvo nepriklausoma, o 1262 m. tapo Norvegijos dalimi. Formaliai sala buvo Norvegijos kolonija iki 1814 m., o vėliau – Danijos priklausoma teritorija.
1918 m. Islandija įgijo dalinį suverenitetą. 1940 m. balandžio 9 d. Vokietija okupavus Daniją, Altingas nusprendė, kad Islandija turi tapti nepriklausoma, nors formaliai nepriklausomybė nebuvo paskelbta. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos į šią salą buvo įsikėlusios britų ir amerikiečių karinės pajėgos, kad Islandija nepatektų į vokiečių rankas. 1944 m. Islandijai suteikta visiška nepriklausomybė.
Po Antrojo pasaulinio karo tapo NATO nare, tačiau į ES niekada nestojo. 1958–1976 m. tarp Islandijos ir Jungtinės Karalystės vyko net trys „menkių karai“ dėl menkių žvejybos teisių.
JTO, NATO, EFTA ir OECD narė, užmezgusi diplomatinius santykius su dauguma pasaulio valstybių, ypač artimi ryšiai su kitomis šiaurės šalimis, NATO narėmis, JAV, Kanada. Istoriškai, dėl kultūrinių, ekonominių ir kalbinių bendrumų Islandija yra priskiriama šiaurės šalims ir turi savo delegatus šiaurės šalių taryboje.
Oficialiai Islandija skirstoma į 8 regionus. Regionai smulkiau skirstomi į 74 savivaldybes. Tradiciškai Islandija skirstoma į 23 apskritis (isl.sýsla, dgs. sýslur) ir 14 savarankiškų miestų (isl.kaupstaður, dgs. kaupstaðir). Islandija taip pat suskirstyta į 6 rinkimų apygardas, kurios naudojamos tik rinkimų į Altingą metu.
Islandijos klimatas laikomas jūriniu subpoliariniu. Šilta Šiaurės Atlanto srovė užtikrina mažus temperatūrų svyravimus ir sąlygiškai šiltą klimatą, palyginti su kitomis vietovėmis panašiose platumose. Regionai, turintys panašų klimatą – Aleutų salos, Aliaskos pusiasalis, Ugnies žemė, nors visos šios zonos arčiau pusiaujo. Nepaisant mažo atstumo nuo Arkties, Islandija turi neužšąlantį uostą.
Biologinė įvairovė
Islandijoje atrasta apie 1300 vabzdžių rūšių[7] – tai gana mažai (pvz. pasaulyje 1,2 mln.[8], Lietuvoje – 17 tūkst.). Vienintelis čia gyvenęs didesnis žinduolis prieš atsikraustant žmonėms buvo arktinė lapė. Retkarčiais į salą užklysta šikšnosparnių, tačiau čia negali veistis. Į salą iš Grenlandijos kartais atkeliauja poliarinės meškos, tačiau nuolat čia gyvenančių meškų nėra. Nėra ir laisvėje besiveisiančių roplių ir varliagyvių.
Nesjevedliro geoterminė elektrinė aptarnauja sostinės regiono karšto vandens ir elektros energijos poreikius. Beveik visa Islandijos elektra gaunama iš atsinaujinančių išteklių.[9]
Islandija iki 2008 m. ekonominės ir finansų krizės buvo viena turtingiausių pasaulio šalių.
Ekonomika istoriškai labai priklausė nuo žvejybos, komercinė žvejyba iki šiol sudaro apie 40% viso eksporto ir 8% darbo vietų. Neturėdama gamtinių išteklių (išskyrus gausius hidro- ir geoterminės energijos šaltinius), šalis ekonomiškai priklausoma nuo besikeičiančių žuvies kainų. Ekonomika lieka priklausoma nuo krintančių žuvies išteklių, taip pat ir nuo krintančių pasaulinių kainų pagrindinių jos eksportuojamų žaliavų: žuvies ir žuvies produktų, aliuminio ir ferosilicio. Paskutiniu metu vystoma turizmas ir kitos paslaugos, technologijos, energetika ir kitos pramonės šakos, kurios sumažino žvejybos įtaką ekonomikai.
Pagrindiniai vyriausybės planai – tęsti savo politiką mažinant biudžeto deficitą, skolinimąsi iš užsienio, esančią infliaciją, taip pat pertvarkyti žemdirbystę ir žvejybą, plečiant ekonomiką, privatizuojant valstybei priklausančius objektus. Vyriausybė pasisako prieš įstojimą į Europos Sąjungą, pagrindinė to priežastis – baimė, kad bus prarasta žvejybos resursų kontrolė.
Islandijos ekonomika paskutiniame dešimtmetyje diversifikuota į gamybą ir aptarnavimo sferą, taip pat plėtojamas informacinių technologijų kūrimas, biotechnologijos ir finansinis aptarnavimas. Išaugo ir turizmo sektorius, įskaitant ekoturizmą ir banginių stebėjimą. Augimo tempas sulėtėjo tarp 2000 m. ir 2002 m., bet ekonomika išaugo 4,3% 2003 m. ir 6,2% 2004 m. Nedarbas sudaro 1,8% ir yra mažiausias tarp EEA (European Economic Area) šalių.
Prasidėjus pasaulio ekonominei krizei, Europoje labiausiai buvo paveikta Islandija, kuri priėmė 5 mlrd. JAV dolerių paramą iš TVF. Islandija tapo pirmąja Vakarų šalimi, nuo 1976 m. gavusia tokią finansinę pagalbą. 2007 m. Islandija pagal vienam gyventojui tenkantį BVP rodiklį buvo penkta turtingiausia pasaulio valstybė, tačiau prasidėjus krizei, ji priartėjo prie bankroto, kai buvo priversta gelbėti tris bankrutuojančius vietos bankus. Ji labiausiai nukentėjo nuo ekonominės krizės, nes šalies ekonomika veikė panašiai kaip aukštos rizikos draudimo fondai, kurie ypač nukentėjo per krizę. Islandijos kronos vertė 2008 m. smuko beveik perpus, o skolinimosi galimybių iš užsienio bankų beveik nebeliko.[10]
Reikjavikas, didžiausias Islandijos metropolinis rajonas ir sostinės regiono centras, kuriame gyvena 233 034 gyventojai, o tai sudaro 64% visų Islandijos gyventojų (2020 m.)
2009 m. Islandijoje gyveno maždaug 300 000 žmonių, iš jų net 200 000 gyveno sostinės regione. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo šalyje yra 80,67 metų – viena didžiausių pasaulyje. 20,7% gyventojų buvo jaunesni nei 15 metų ir 12,2% – vyresni nei 65 metai.[11]
Nutolusi salos padėtis ilgą laiką ribojo migraciją. Todėl islandai genetiškai labai artimi. Nors 1985 m. užsieniečiai sudarė 1,4% šalies populiacijos 2008 m. pradžioje jie sudarė beveik 7% visų gyventojų.[12] Daugiausiai Islandijoje buvo lenkų (2,71%), lietuvių (0,43%), vokiečių (0,31%) bei danų (0,31%).[13]
Pagrindinė, valstybinė religija – liuteronybė (58,6% gyventojų save laiko liuteronais).[14] Kultūriškai ir kalbiškai islandai priklauso skandinavams, islandų kalba yra viena iš skandinavų kalbų. Taip pat daug gyventojų moka anglų ir danų kalbas, kurios yra privalomai mokomos mokyklose.[15] Tiesa, danų kalba Islandijoje yra kalbama tokiu būdu, kad ją suprastų ir švedai bei norvegai, todėl ji kartais yra vadinama skandinavų kalba. Taip pat nemažai gyventojų moka vokiškai.[11]
Miestai
Islandijoje yra 75 savivaldybės, kurių mažiausioje – Aurneshrepure – gyvena 54 gyventojai. Didžiausi miestai:[16]
Visuomenėje ir kultūroje nepaplitusi moterų diskriminacija, daug moterų vadovauja. Po vedybų pasilieka savo mergautines pavardes, mat islandai paprastai nesikreipia pavardėmis, o vietoje jų naudoja tėvavardžius.
