PROFILPELAJAR.COM

Kitos reikšmės – Priekulė (reikšmės).

Priekulė

Miesto centras

Priekulė

55°33′18″š. pl. 21°19′05″r. ilg. / 55.555°š. pl. 21.318°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Klaipėdos apskritis

Savivaldybė

Klaipėdos rajono savivaldybė

Gyventojų

1 251

Plotas

2,450 km²

Tankumas

511 žm./km²

Pašto kodas

LT-96047

Vikiteka

Priekulė

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Príekulė
Kilmininkas:	Príekulės
Naudininkas:	Príekulei
Galininkas:	Príekulę
Įnagininkas:	Príekule
Vietininkas:	Príekulėje

vok. Prökuls, Menighe, Uff der Minnyge, Pominge, Prökol, Proekuls

Priekulė – miestas Klaipėdos rajono savivaldybėje, 20 km į pietus nuo Klaipėdos, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Seniūnijos centras, yra 2 seniūnaitijos. Mieste stovi Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (nuo 1938 m.), Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, yra Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės specialioji mokykla, vaikų darželis, I. Simonaitytės memorialinis muziejus, biblioteka, paštas, hipodromas „Vingio parkas“ (vyksta jojimo varžybos), buvęs Priekulės dvaras, Priekulės Ernsto Vicherto teatras.

Etimologija

XVI a. 1-ojoje pusėje miesto vietoje buvo Paminijos (ar Paminijo) kaimas (vandenvardinis vietovardis) – iš viso 3 sodybos. 1540 m. šito kaimo seniūnas buvo Lukas Priekulis (Lucas Precoll) ar Priekulė. Taigi, Priekulė yra asmenvardinis vietovardis. Pačios pavardės kilmė tikriausiai yra latviška (plg. Priekulės miestas Latvijoje).^[2] Tikėtina, kad asmenvardis Precoll yra atneštinis, juo labiau, kad panašiu laikotarpiu nurodomi keli asmenys su tokiu vardu įvairiose Rytprūsių vietose. V. Pėteraitis laiko asmenvardį priešdėlio prie- vediniu iš vakarų baltų šaknies kul- ‚kampas, įlanka‘.^[3]

Kita versija miesto vardą sieja su geografine padėtimi: Priekulė įsikūrusi Pajūrio žemumoje, prie Minijos upės kilpos, kuri senovėje vadinta kule. Pagal šią versiją, Priekulės vardas gali būti kildinamas iš žemaitiško posakio „prie kūlio“, nors pastebėtina, kad Priekulė istoriniuose šaltiniuose visada buvo rašoma su trumpąja u, o ne ilgąja ū.^[4]

Rašytoja Ieva Simonaitytė taip rašė apie etimologiją:

Priekulis buvo pirmas gyventojas ant Minijos kranto, gal net dabartiniame Priekulės Vingio parke. Spėju tai dėl to, kad esu mačiusi ten senų griuvėsių. Kur Priekulis dingo, greičiausiai tai buvo dvarponis, taip pat niekur nerandu. Bet iš jo išėjo kaimas Priekulė.

Geografija

Miestas susiformavęs penkių kelių kryžkelėje: be pagrindinio kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , kelias ėjo į Dreverną, Lankupius, Ventę ir Agluonėnus. Didžioji miesto dalis yra dešiniajame Minijos krante, upės vingyje. Miestas įsikūręs šalia geležinkelio Šilutė–Klaipėda, 7 km į rytus nuo Kuršių marių. Vingio parke stovi gamtos paminklas – Priekulės ąžuolas (1,5 m storio ir 25 m aukščio). Priekulės mieste vyrauja pamario kraštui būdinga architektūra, nedidelio aukštingumo daugiabučiai, individualūs gyvenamieji namai. Šalia miesto yra keli nedideli priemiesčiai (Priekulės I k., Priekulės II k., Gropiškio, Pangesų k.).

Per Priekulę iki 2013 metų ėjo kelias 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda . Kelias nukreiptas 2013 metais į rytus nuo Priekulės pastačius aplinkkelį. Aplinkkelis tęsiasi nuo Dituvos iki kelio į Agluonėnus, vėliau ketinama pratesti iki Veiviržo upės. Iš Priekulės galima pasiekti Dreverną 2206 Priekulė–Dreverna–Svencelė . Taip pat eina kelias į Kintus 2201 Priekulė–Sakūčiai–Ventė . Yra veikianti Priekulės geležinkelio stotis. Per Miniją nutiesti Priekulės aplinkkelio, geležinkelio, automobilių kelio tiltai.

Gamtos vertybės:

Vingio parkas
Priekulės ąžuolas (išsaugotas nuvirtusio medžio kamienas)
Vingio parko ąžuolas
Šperberių ąžuolas
Ievos Simonaitytės bukas
Kliošų parko bukas
Kliošų parko kėnis

Istorija

Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 m. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. 1614 m. čia jau veikė krautuvė. XVIII a. pradžioje įkurta privilegijuota karčiama, iš kurios vėliau išaugo kulminis Priekulės dvaras. 1713 m. minimas ir valstybinis Domėnų dvaras. 1770 m. įsteigtas teismas.

XIX a. pabaigoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, plitusios po Lietuvą carinės priespaudos laikais. Spaustuvė veikė 1865–1918 m. Per šį laikotarpį buvo išspausdintos 257 knygos, leisti 9 periodiniai spausdiniai, daug smulkių leidinių.^[5] XIX a. pabaigoje Priekulė – kaimas Klaipėdos apskrityje, jame veikė pašto stotis.^[6] 1898 m. įrengtas dujinis gatvių apšvietimas, 1902 m. įvestas telefonas.

1923 m. Priekulė atiteko Lietuvai. 1938 m. pastatyta Priekulės bažnyčia. 1945 m. įkurtas Priekulės tarybinis ūkis. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1950 m. įkurta biblioteka. Sovietmečiu buvo TSRS 50-mečio paukštininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Veikė sūrių, keramikos gamyklos.

2002 m. patvirtintas Priekulės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVIII a. – 1950 m.	Priekulės valsčiaus centras	Klaipėdos apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Priekulės rajono centras	Klaipėdos sritis
1953–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Priekulės rajono centras
1959–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Priekulės apylinkės centras	Klaipėdos rajonas
1995–	Priekulės seniūnijos centras	Klaipėdos rajono savivaldybė	Klaipėdos apskritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.

1871 m.^[7]

1885 m.^[8]

1905 m.^[9]

1925 m.

1959 m.^sur.^[10]

1970 m.^sur.^[11]

1976 m.^[12]^[13]

1979 m.^sur.^[14]

201

197

521

1 101

1 823

1 931

2 000

1 864

1989 m.^sur.^[15]

2001 m.^sur.^[16]

2010 m.

2011 m.^sur.^[17]

2017 m.

2018 m.

2021 m.^sur.^[18]

-

1 826

1 725

1 644

1 413

1 261

1 256

1 245

-

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 1 413 žmonės:^[19]

Lietuviai – 95,05% (1343);
Rusai – 2,05% (29);
Vokiečiai – 0,78% (11);
Kiti – 2,12% (30).

2001 m. gyveno 1 725 žmonės:^[20]

Lietuviai – 95,13% (1641);
Rusai – 1,9% (32);
Vokiečiai – 1,62% (28);
Kiti – 1,4% (24).

Žymūs žmonės

Robertas Gleichas (1859–1912) – pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas
Friedrich Börschmann (1870–1941) – medikas, Vokietijos socialdemokratų partijos narys
Ernst Boerschmann (1873–1949) – architektas, sinologas
Erich Hippke (1888–1969) – karininkas, medikas
Ieva Simonaitytė (1897–1978) – rašytoja, kuri 1960–1978 m. Priekulėje praleisdavo vasaras, turėjusi čia vasarnamį, kuriame 1980 (ar 1984) m. įkurtas rašytojos sodyba-memorialinis muziejus prie Minijos kranto. 1997 m. rašytojai pastatytas paminklas. Savo kūrinyje „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) I. Simonaitytė aprašė sunkų Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Romane minimas žiaurus Priekulės dvaro valdytojas Puserna (1729–1790), daug baudžiauninkų pakoręs ant ąžuolo. Pats dvarininkas palaidotas prie kelio į Dreverną.
Heinz Janert (1897–1973) – profesorius, dėstytojas, dirvotyrininkas
Egon Erzum (1904–1974) – Vokietijos politikas
Herbert Böttcher (1907–1950) – teisininkas, SS ir policijos vadas
Konrad Loerke (1909–1975) – Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas
Linas Julijonas Jankus (1946–2014) – tapytojas, visuomenės veikėjas

Literatūra

Priekulė (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2004 m. – 24 p.: iliustr. – ISBN 9955-544-22-8
Prisiminimai ir kūryba. Priekulė (sud. Edita Barauskienė, Janina Liškienė). – 2-asis papild. ir patais. leid. – Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2007 m. – ISBN 978-9955-701-43-9
Priekulė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 666 psl.