Kelmės dvaro sodyba (XVIII a. architektūros ir istorijos paminklas).
Etimologija
Miesto vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio kelmas, tad pirminė Kelmės reikšmė galėjusi būti „kelmuota vieta, kelmynė“.[4] Pavadinimas apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje, plintant lydiminei žemdirbystei, kai miškų ir krūmų plotai buvo iškertami, deginami ir paverčiami derlingais laukais.[5]
Senesnėje mokslinėje literatūroje galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1294 ar 1295 m. kaip Kymel ar KimelPetro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ – taip minima pilis, kurią išgriovę kryžiuočiai. Tačiau lietuviškojo kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įrodė, kad Kimel buvo prie Nemuno ir tai gali būti dabartinis Kaimelio kaimas Šakių rajone. Pagal kitą versiją, Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose1386 m. minima vietovė Stabuncaln, Stabekalne, 1395 m. Stabekalmen, buvusi dabartinės Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Pirmasis šią gyvenvietę su Kelme susiejo Teodoras Hiršas1863 m. Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje.
1830 m. įsteigta spirito varykla, 1833 m. – odų apdirbimo įmonė, 1860 m. – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 m. dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių), sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį 1858 m. nutiesus plentą Ryga–Tilžė. Kelmė tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekyviete, ypač garsėjo arklių turgumis. 1860 m. įkurta Kelmės ješiva. 1863 m. birželio 19 d. prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko sukilėlių būriai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Draudžiamąją lietuvišką spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. Samuilis, K. Stanaitytė ir kiti knygnešiai. 1866 m. pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 m. – mergaičių pradžios mokykla. 1919 m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938 m. – į vidurinę.
XIX a. pabaigoje Kelmė buvo dvaras Raseinių, iš dalies – Šiaulių apskrityje,[6] veikė dvi odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. 1905 m. vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per I pasaulinį karą1915 m. Kelmė sudegė. Karo metais buvo nutiestas 600 mm pločio vėžės ir 78 km ilgio Lauksargių–Kelmės siaurasis geležinkelis, eksploatuotas kaip vokiečių karinis lauko bėgių kelias (vok.Heresfeldbahn).[7]
XX a. tarpukariu miestelis vystėsi – 1921 m. atidaryta progimnazija, 1936 m. įkurtas šaulių muziejus, 1937 m. įkurta Kelmės biblioteka. 1941 m., 1948–1949 m. ir 1951 m. SSRS okupacinė valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941 m. liepos 26 d. Paverpenio kaime prie Kelmės vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per II pasaulinį karą – po karo liko 15-20 proc. pastatų.
1947 m. Kelmei suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė trikotažo ir linų fabrikai, pieninė, pastatytas prekybos centras (archit. E. Beinortas), daug liaudies meistro J. Liaudansko skulptūrų („Skalbėja“ miesto centre ir kitos). 1949 m. mieste atidarytas Kelmės kultūros centras. 1966 m. įkurta Kelmės muzikos mokykla, 1970 m. – vaikų ir jaunimo sporto mokykla. 1978 m. įsteigti nauji Kelmės kultūros centro rūmai.[9]
1990 m. spalio 3 d. Kelmės 2-ojoje vidurinėje mokykloje buvo įkurta skautų skiltis, kurios pagrindu įsteigta Didžiūno Mansto skautų draugovė. Ji vykdė skautišką veiklą iki 1993 m. birželio mėn. 1995 m. rugsėjo 14 d. Kelmės rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo Giedriaus Vaičiulio iniciatyva, Moksleivių kūrybos centre buvo įsteigta skautų tuntininko pareigybė. Įsteigus minėtą pareigybę, buvo atkurta Didžiūno Mansto skautų draugovė ir buvo suformuotos 5-ios skautų skiltys Kelmės ir Kražių vidurinėse mokyklose. Didžiūno Mansto skautų draugovė baigė skautišką veiklą 1996 m. rugpjūčio 18 d.
Julius Gruževskis (1808–1865), bajoras, pulkininkas, 1830 m. sukilimo Raseinių apskrities slapto susirinkimo narys ir 1 -ojo ulonų pulko vadas.
Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929), Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas, palaidotas Kelmės kapinėse.
Bronius Laucevičius-Vargšas (1884–1916), rašytojas. Jo vardo gatvėje tebestovi buvusios pradinės mokyklos pastatas, kuriame jis mokėsi. Pastatytas akmens paminklas rašytojui atminti (skulptorius J. Liaudanskas).
Icchokas Meras (1934–2014), prozininkas, scenaristas. Jo vardu pavadinta aikštė.[23]
Rimas Tuminas (1952–2024), teatro režisierius, pedagogas.
Ekonomika
Pramonės svarbiausios šakos – duonos ir pyrago gaminių (bendrovė „Kelmės duona“), pieno („Kelmės pieninė“), mėsos, linų pluošto („Kelmės akcinė linų apdirbimo bendrovė“) gamyba, medienos apdirbimo ir baldų („Nuošalė“) pramonė.
Mieste vyksta šie tarptautiniai renginiai: festivalis „Kelmės scena“, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai „Bičiulis“ (nuo 1948 m.), „Šiaulių kraštas“ (nuo 1990 m.), „Kelmės kraštas“ (nuo 2000 m.) Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.
Klubas įsteigtas 2011 01 04. Steigėjai: Nerijus Peleckis, Saulius Jurčys, Kęstutis Kuoris, Vytautas Leščiauskas. Klubo pirmininkas Nerijus Peleckis. Treneriai Nerijus Peleckis ir Saulius Jurčys. Kelmės imtynių sporto klubas organizuoja ir rengia laisvųjų imtynių sportininkus, ruošia laisvųjų imtynių varžyboms. Taip pat užsiima imtynių sporto populiarinimu Kelmės rajone ir Lietuvos valstybėje.
Tinklinis
Vyrų tinklinio komanda „Etovis“.
1991 m. Įkurtas tinklinio sporto klubas „Rūta“.
Nuo 1992 m. Komanda žaidžia aukščiausioje Lietuvos vyrų tinklinio lygoje.
Pasiekimai aukščiausioje vyrų tinklinio lygoje:
I vieta: 2005 m. ir 2013 m.
II vieta: 2000 m., 2004 m., 2006 m., 2009 m., 2014 m. ir 2018 m.
III vieta: 1999 m., 2002 m., 2003 m., 2007 m., 2008 m., 2010 m. ir 2012 m.
↑Kelmė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 432 psl.
↑Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 287-288