Miesto vardo kilmė neaiški. Galima būtų manyti, kad jis kilęs nuo ežero Šventas vardo, arba netoli šio ežeryno buvusios upelės Šventės (dabar nežinoma). Arba kilęs nuo miestelio gyventojų sugalvoto pavadinimo – Šventėnai. Tačiau ežeras yra už keliolikos kilometrų į šiaurę nuo miesto, kas yra gana didelis atstumas vardų daryboje. Kita vertus, miesto pavadinimas gali būti tiesiog kilęs nuo pavardės Švenčionis daugiskaitos, nors šioji pavardė apylinkėse dabar nėra aptinkama. Ši pavardė greičiausiai yra kilusi nuo Kaišiadorių ar Jiezno krašto, kadangi ji dažniausiai yra aptinkama būtent ten, o be to, netoli nuo šių miestų yra keletas ežerų vardu Švenčius. Tačiau tariant, kad miesto vardo kilmė yra asmenvardinė, reikėtų daryti prielaidą, kad tas asmuo ar jo šeima atkako iš tų laikų mastu tolimo krašto.[4]
Taip pat manoma, kad miesto vardą galėjo lemti tai, kad čia pagonybės laikais buvusios šventosios girios.[5]
Geografija
Apylinkėse plyti Švenčionių aukštuma. Miestas įsikūręs ypatingoje vietoje – giloko (30–40 m) seno sausaslėnio dugne, kuriame tebesrūva menkas, čia pat prasidedantis Kūnos aukštupys. Senslėnio posūkyje yra miesto centras su aikšte, senesnėmis gatvėmis ir pastatais. Aplinkui kyla šlaitai, stūkso aukštumos. Miestas nuo tų šlaitų pasirodo staigiai – iš tolo jo nė iš vienos pusės nematyti. Kito tokio panašaus senslėnio be didesnės upės, o su miestu Lietuvoje nėra.
Istorija
Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė aukštaičių genties žemė Nalšia, kuri kartu su kitomis aukštaičių genties žemėmis (Deltuvos, Upytės ir kitomis) sudarė Lietuvos kunigaikštystę, kuri buvo dabartinės Lietuvos užuomazga. Manoma, kad jau XIII a. Švenčionys galėjo būti valsčiaus centras. Pagal senumą miestas apytikriai toks kaip ir Vilnius. Jo atsiradimas siejamas su legenda. Esą čia buvusi senovės baltų nalšėnų ar lietuvių šventvietė: vieni mano, kad tai giria, kiti – kad kalnas, ežeras. Nuo to kildinamas ir Švenčionių pavadinimas.
Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo Ldk Švenčionių dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. 1414 m. Vytautas pastatydino Švenčionių bažnyčią. 1486 m. Švenčionys jau vadinami miesteliu. XVI a. vystėsi amatai, buvo audimo, pakinktų, odos dirbtuvės.
Švenčionių miestą garsina „Švenčionių vaistažolių fabrikas“, įkurtas 1883 m., 1928 m. atsirado antras vaistažolių fabrikas.
Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės Lietuvos partizanai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Švenčionių rajone yra dar du panašaus dydžio pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką miestai - Švenčionėliai ir Pabradė. Todėl dėl savo nuošalios padėties, nelabai palankių gamtinių sąlygų ir konkurencijos su minėtais dviem rajono miestais, Švenčionys neišaugo į stambesnį pramonės centrą. Sovietmečiu veikė „Žeimenos“ siuvimo fabrikas, vaistažolių perdirbimo fabrikas.
Švenčionys. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 675 psl.
Švenčionys per amžius skambės (sud. Aldona Mikštienė). – Švenčionys: Švenčionių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2001. – 43 p.: iliustr.
Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas: istorinė apybraiža (sud. Jonas Juodagalvis). – Vilnius: Diemedis, 2001. – 167 p.: iliustr.
Švenčionių krašto savanoriai 1918–1920 m.: biografinis žinynas (sud. Jonas Juodagalvis). – Vilnius: Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2005. – 235 p.: iliustr. – ISBN 9955-423-34-X
Laiko tėkmės neištrinti vardai: žymūs Švenčionių krašto žmonės (sud. Gerda Urbonienė, Vytautas Rimšelis). – Švenčionys: Firidas, 2011-.