Miesto vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio gargždas („graužas, žvirgždas, žvyras“). 1253 m. dalybų akte minimi kaip Garisda.[4][5] Gali būti, kad vietovės pavadinimas yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Gargždupio upelio, pratekančio ties Kalniškės piliakalniu greta Gargždų, o upelio pavadinimas kildinamas iš jo krantuose randamų smulkių akmenukų – gargždo. Taip pat neabejojama, kad miesto vardo kilmė yra kuršiška, kadangi panašūs pavadinimai paplitę kuršių gyventose teritorijose.[6]
Gargždų apylinkėse gyvenvietės aptinkamos nuo žalvario amžiaus. Rašytiniuose šaltiniuose Gargždai pirmą kartą minimi 1253 m. Ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte (Garisda). Čia buvo kuršių gyvenvietė ir piliakalnis.[7] XV a. gyvenvietė persikėlė į vakarinį Minijos upės krantą. Jos urbanistinė struktūra buvo linijinė.
1600 m. sausio 8 d. karalius Zigmantas Vaza suteikė Gargždams prekymečių ir turgų privilegiją. Gargždai tapo svarbiausiu prekybos punktu su Klaipėda. 1639 m. karalius Vladislovas Vaza Gargždų miestelyje, kaip ir Palangoje, leido įsikurti žydams, turėti savo sklypus, statyti namus, atidaryti krautuves, užsiimti įvairiais verslais. Tai paskatino miestelio augimą ir klestėjimą, ką įrodo ir rasti Gargždų lobiai.
XVII–XVIII amžiai dėl karų ir maro Gargždams buvo sudėtingi. 1786 m. sudegė beveik visas miestas. 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas. XIX a. Gargždai buvo klestintis pasienio miestas, vystėsi prekyba, amatai, kultūrinis ir religinis centras. Tai buvo privatus miestelis ir dvaras Telšių apskrityje, valsčiaus centras.[9]I pasaulinio karo metu sudegė beveik visas miesto centras.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo naujas Gargždų gyvavimo etapas – miestas tapo Kretingos apskrities valsčiaus centru. Miestelio gatvėms suteikti pavadinimai: Minijos, Klaipėdos, Prezidento A. Smetonos, o turgaus aikštei – Rinkos aikštės vardas. Kūrėsi įvairios organizacijos. Be įvairių parduotuvėlių, arbatinių ir kepyklų, čia XX a. pirmojoje pusėje veikė vartotojų bendrovė „Minija“, kooperatyvas „Talka“, Liaudies bankas. 1935 m. pastatyta skerdykla. Gargžduose ir jo apylinkėse veikė du vandens malūnai. Minijos upe ir Vilhelmo kanalu į Klaipėdos uostą buvo plukdomos popiermalkės. 1931–1939 m. per miesto centrą nutiestas Žemaičių plentas, prieigose per Minijos upę pastatytas betoninis Gargždų tiltas. 1939 m. rugpjūčio 15 d. ir 1941 m. miestą vėl suniokojo gaisrai. Be kitų, sudegė bažnyčia (išliko šalia stovinti Gargždų bažnyčios šventoriaus koplyčia).
1941 m. birželio 24 d. Gargžduose Tilžės operatyvinė grupė (vok.Einsatzkommando Tilsit) sušaudė apie 200 žydų vyrų. Šis nusikaltimas buvo nagrinėjamas ir Ulmo procese prieš dešimt operatyvinės grupės narių. Likę žydai, taip pat moterys ir vaikai buvo išžudyti 1941 m. rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje, galbūt dalyvaujant ir lietuvių policijai.[10]
1997 m. patvirtintas dabartinis Gargždų herbas. 2003 m. švenčiant miesto 750 m. jubiliejų, rekonstruota reprezentacinė miesto aikštė prie savivaldybės, prie rytinio miesto įvažiavimo įrengtas išskirtinis riboženklis – Gargždų akmuo su užrašu. 2017 m. atnaujintas inžinerijos paminklas, tarpukaryje statytas Tilto gatvės Gargždų pėsčiųjų viadukas, sujungiantis bažnyčią su miesto ligonine.
Gargždų istorija LDK laikotarpiu / Gargždų krašto muziejus (sud. Egidijus Miltakis). – Klaipėda: Druka, 2009. – 239 p.: iliustr. – ISBN 978–609-404-038-2
Žurnalistės pastabos rytojui: knygoje panaudoti autorės straipsniai, spausdinti Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ (sud. Irena Kasperavičienė, prisiminimus parengė Milda Judelytė). – Gargždai: Druka, 2010. – 167 p.: iliustr., portr. – ISBN 978–609-404-065-8
