Spėjama, kad apie 1655 m. į šias vietas atsikėlęs pabėgėlis Trobius su šeima ir įkūręs sodybą. Vėliau atsirado daugiau gyventojų, todėl kaimas ir pavadintas Trobiais arba Triobiais (asmenvardinis vietovardis). Iš jų XVIII a. pradžioje išaugo Triobių-Kalvarijos miestelis.[4]. Vėliau nusistovėjo Kalvarijos pavadinimas – tikriausiai nuo Kalvarijos dvaro, kuris įsikūrė XVII a. 2-ojoje pusėje prie nedidelio Šešupės vingio, dešiniajame upės krante. Kalvarijos vardas yra kilęs iš kalvos, esančios Jeruzalėje, vardo. Toje kalvoje buvo šventosios katalikų vietos, kryžiaus keliai su kulto pastatais, koplyčiomis. Vėliau panašių vietų atsirado daug kur Europoje, taip pat ir Lietuvoje[5] (Žemaičių Kalvarija), nors kodėl Trobiai pavadinti Kalvarija, nėra aišku.
Gyvenvietė nuo 1640 m. kūrėsi Alytaus girios vakariniame pakraštyje. 1660 m. minimas Trobių (ar Triobių) kaimas. XVII a. šios žemės priklausė Pacams, Sapiegoms. 1700 m. jau minimas Triobių-Kalvarijos miestelis. 1705 m. didikas Mykolas Juozapas Sapiega išrūpino gyvenvietei miesto teises ir herbą. 1715 m. Kalvarija gavo savivaldos teisę, o 1791 m. – miesto teises. Prieš 1782 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, prie jos veikė parapinė mokykla.
1821 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1883 m. – Kalvarijos cerkvė. 1841 m. atidaryta amatų mokykla, 1863 m. – ligoninė. XIX a. pradžioje pro Kalvariją nutiestas plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, prie jo apie 1820–1825 m. pastatyta pašto stotis (arch. Vaclovas Ričelis), išlikusi iki šių dienų. Caro laikais svarbi politinių kalinimo vieta buvo Kalvarijos kalėjimas. Būdama prie Peterburgo–Varšuvos kelio Kalvarija XIX a. sparčiai plėtėsi. 1880 m. įkurtas šerių valymo fabrikas, vilnų karšykla su verpykla ir milo vėlykla (sudegė 1911 m.). XIX a. pabaigoje Kalvarija – Suvalkų gubernijos miestas, apskrities centras.[6]
Ano meto bažnytkaimyje gyveno ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą Pietų Lietuvoje organizavo kun. Adomas Grinevičius, knygnešiai Juozas Kancleris, Agota Zigmantaitė ir kiti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kalvarijos parapijos vikaru dirbo SSRS okupacijos metais NKVD suimtas ir sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius.
Pokaryje veikė malūnas, pieninė, vyno darykla, papirosų fabrikas, 1926 m. iš Tauragės atkelta psichiatrijos ligoninė. 1920 m. rugsėjo 16 d. miestelyje prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl teritorinių klausimų, tačiau greitai nutrūkusios dėl to, kad Lietuvos delegacija nesutiko pripažinti Suvalkų apskrities ir Augustavo apskrities užgrobimo.
Miestelis labai nukentėjo per II pasaulinį karą – sudegė apie 70 proc. pastatų,[7] vokiečių okupacijos valdžia čia įsteigė karo belaisvių stovyklą. Po karo Kalvarijos apylinkėse veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė vilnos verpimo fabrikas „Orija“ (nuo 1956 m.), pieno miltelių fabrikai, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės, maisto pramonės technikumas.[8]
Senamiestis išsidėstęs prie upės, pietryčiuose, naujoji miesto dalis – šiaurės vakaruose. Kalvarijos senamiesčio spindulinis planas susiklostė iki XIX a. vidurio. Centras, sutvarkytas pagal 1892 m. planą, yra urbanistikos paminklas (75 ha). Prie aikštės yra:
Sekmadieniais Kalvarijoje vyksta didžiausias Suvalkijos sendaikčių turgus, dar vadinamas „blusų turgumi“.
Ekonomika
Pramonės svarbiausios šakos – maisto, medienos apdirbimo pramonė, statybos paslaugos. Didžiausios bendrovės – „Rimedis“, „Kalvarijos statyba“, „Šaltekšnis“, „Extra užkandžiai“, bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ Kalvarijos cechas.
↑Kalvarija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 225 psl.
↑Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kalvarija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 191