Turkijos istorija apima Anatolijos istoriją iki atvykstant turkams ir jų įkurtų valstybių įstoriją iki šių laikų. Dėl skirstymo į labai skirtingus laikotarpius, kai kurie šaltiniai Turkijos istorijos pradžia laiko turkų migraciją į Anatoliją arba Turkijos respublikos įkūrimą 1923 m.
Anatolija yra vienas iš seniausių nuolat žmonių gyvenamų regionų pasaulyje. Ankstyviausios neolito gyvenvietės, tokios kaip Čatal Hiujukas (puodininkystės neolitas), Čajoniu (Nuo priešpuodininkystės neolito A iki puodininkystės neolito), Nevaly Čoris (priešpuodininkystės neolitas B), Hadžylaras (puodininkystės neolitas) ir Mersinas yra laikomos vienomis iš seniausių gyvenviečių pasaulyje,[1]Giobekli Tepė (Priešpuodininkystės Neolitas A) − seniausia šventykla pasaulyje.
Troja buvo įkurta Neolito laikais, bet joje buvo gyvenama ir Geležies amžiuje. Rašytinės istorijos laikais Anatolijos gyventojai kalbėjo indoeuropiečių, semitų ir Pietų Kaukazo kalbomis bei daugeliu nežinomos kilmės kalbų. Be to atsižvelgdami į hetitų ir luvių kalbų senumą, kai kurie mokslininkai laikė Anatoliją indoeuropiečių tėvyne[2]. Hatijai apsigyveno pietryčių Anatolijoje apie 2300 m. pr. m. e., kol juos palaipsniui asimiliavo indoeuropiečiaihetitai apie 2000–1700 m. pr. m. e. Hetitai įkūrė pirmą didelę imperiją regione, kuri egzistavo XVIII–XIII a. pr. m. e.
Celso biblioteka Efese
Asirai buvo užėmę pietryčių Anatoliją 1950–612 m. pr. m. e., kol Asirijos imperiją užkariavo Chaldėjų dinastija iš Babilono.[3][4] Po hetitų nuosmūkio įsigalėjo Frygija, kurios gyventojai irgi buvo indoeuropiečiai, buvo galingiausia Anatolijos valstybė, kol ją sugriovė kimeraiVII a. pr. m. e.[5] Po Frygijos galingos to krašto karalystės buvo Lydija, Karija ir Lykija. Lydų ir lykų kalbos buvo indoeuropietiškos, bet dar prieš hetitų valdymą jos patyrė stiprią semitų įtaką.
324 m. Romos imperatorius Konstantinas I nusprendė sostinę perkelti į Bizantiją ir pavadino miestą Naująja Roma. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, Bizantijas tapo Rytų Romos imperijos sostine.
Turkų migracija
Prieš atvykstant turkams Anatolijoje Antikos pabaigoje gyveno 12-14 mln. gyventojų[9][10][11]. Turkai atvyko ten dėl Turkų migracijos į Europą ir Artymuosius Rytus VI–XI a. Turkai iš Seldžiukų imperijos atvyko XI a. Jie apsigyveno Anatolijoje atkovoję žemes iš Bizantijos imperijos. Po kelių šimtmečių vietiniai gyventojai buvo asimiliuoti, kai turkai su jais pradėjo maišytis.
Seldžiukai buvo kilę iš Oguzo turkų, kurie gyveno musulmoniško pasaulio pakraštyje, į šiaurę nuo Kaspijos ir Aralo jūrų Jabgu kaganate, kuris priklausė Oguzų konfederacijai X a. Po pergalės Manzikerto mūšyje 1071 m., Seldžiukai pradėjo kraustytis iš savo tėvynės į Rytinę Anatolijos dalį.
Dėl Seldžiukų pergalės iškilo Rumo sultonatas, priklausęs Seldžiukų imperijai, ir kitos turkų kunigaikštystės
.
1243 m. Mongolai nugalėjo Seldžiukų armijas Kosedago mūšyje, Rumo sultonatas tapo mongolų vasalu. Todėl jie parado valdžią, paskutinis Seldžiukų sultonas mirė 1308 m. Dėl mongolų invazijos į Iraną ir aplinkines sritis turkai kėlėsi į Vakarų Anatoliją[12]. Mongolams valdant turkai Anatolijoje įkūrė daug kunigaikštysčių (beilikų). Stipriausi iš jų buvo Karamanoğlu ir Germiyan centrinėje Anatolijos srityje. Pagal Egėjo pakrantę iš šiaurės į pietus buvo Karesi, Saruhan, Aydınoğlu, Menteşe ir Teke kunigaikštystės. Candaroğlu valdė Juodosios jūros sritį aplink Kastamonu ir Sinopą[13]. Osmanų dinastijos kunigaištystė buvo šiaurės vakarų Anatolijoje, tuomet tai buvo nežymi kunigaikštystė. Tačiau per 200 metų ji tapo imperija, užėmusia Balkanus ir Anatoliją[14].
Mehmedas II įžengia į Konstantinopolį, Fausto Zonaro paveikslas
Osmanų beilikų pirmoji sostinė buvo įkurta Bursoje1326 m. Po plėtros į Europą ir Anatoliją, 1453 m. valdant Mehmedui II osmanai užėmė Konstantinopolį ir beveik užbaigė Bizantijos užkariavimą. XV–XVII a. Osmanai plėtė savo valdas į Rytų ir Centrinę Europą, Kaukazą, Šiaurės Afriką, Arabijos pusiasalį, Siriją ir Viduržemio jūros salas.
Osmanų imperijos galios ir prestižo viršūnė buvo XVI–XVII a., kai valdė sultonas Suleimanas Nuostabusis. Besiverždami į Centrinę Europą turkai pykosi su Šventąja Romos imperija ir Abiejų Tautų Respublika[15]. Be to Osmanai nuolat kariavo su Persija dėl teritorijų. Jūrojie jie varžėsi su Šventąja lyga (Habsburgų Ispanija, Venecijos respublika ir Švento Jono Riteriai) dėl Viduržemio jūros kontrolės. Indijos vandenyne turkų laivynas susidurdavo su portugalais, kad apgintų prekybos tarp Europos ir Tolimųjų Rytų monopolį, kuriam kėlė grėsmę Gerosios Vilties kyšulio atradimas 1488 m.
Karlovicų sutartis 1699 m. žymi Osmanų imperijos nuosmūkio pradžią. Imperija prarado teritorijų: Austrijai atiteko visa Vengrija ir Transilvanija, išskyrus Banatą, Venecija gavo Dalmatiją ir Morėją (Peloponesas Pietų Graikijoje), Lenkija – Pdoliją[16]. XIX–XX a. Osmanų imperija toliau praradinėjo sritis, įskaitant Graikiją, Alžyrą, Tunisą ir Balkanus per Balkanų karus. Prarasdama teritorijas imperija tapo Vokietijos, kuri ją aprūpindavo kariais ir įranga, sąjungininke. Osmanų imperija įstojo į Pirmąjį Pasaulinį karą Centrinių valstybių pusėje, kai dviem Vokietijos kariniams laivams suteikė prieglobstį.
1918 m. Spalio 30 d. pasirašytos Mudroso paliaubos, o 1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevro sutartis, kuri nebuvo ratifikuota. Pagal šią sutartį didžiąją dalį imperijos pasidalino Graikija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija.
Respublika
Kadangi po Pirmojo Pasaulinio karo kai kurios Turkijos dalys buvo okupuotos Sąjungininkų, kilo turkų tautinis judėjimas. Vadovaujant Mustafai Kemaliui, karo vadui, pasižymėjusiam Galipolio mūšyje, prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas, siekiant panaikinti Sevro sutartį. 1922 m. rugsėjo 18 d. okupacinės armijos buvo išvytos. Lapkričio 1 d. Nacionalinė Asamblėja oficialiai panaikino Sultonatą, užbaigdama Osmanų valdymo 623 metus. 1923 m. liepos 23 d. Lozanos sutartis oficialiai pripažino Turkijos respubliką kaip nepriklausomą ir Osmanų imperijos įpėdinę. Respublika buvo paskelbta 1923 m. spalio 29 d. naujoje sostinėje Ankaroje. Mustafa Kemalis tapo pirmuoju Turkijos prezidentu ir įvykdė daugybę radikalių reformų, kurios turėjo paversti Turkiją pasaulietine valstybe ir atitolinti ją nuo Osmanų palikimo. Pagal Šeimų Pavardžių įstatymą Turkijos Parlamentas nusprendė pagerbtį Kemalį ir suteikė jam Atatiurko („Turkų tėvo“) pavardę 1934 m.
Per didžiąją dalį Antrojo Pasaulinio karo Turkija buvo neutrali ir tik 1945 m. vasario 25 d. stojo į Sąjungininkų pusę bet tai buvo tik pagarbus gestas. Tais pačiais metais Turkija tapo viena iš JTO steigėjų[17]. Kadangi Graikija aršiai kovojo pilietinį karą su komunistais, o Tarybų Sąjunga reikalavo bazių Turkijos sąsiauriuose, JAV paskelbė Trumano doktriną 1947 m. Pagal ją Turkijai ir Graikijai buvo suteikta karinė ir ekonominė parama[18].
Po dalyvavimo su JTO pajėgomis Korėjos kare Turkija įstojo į NATO1952 m. ir tapo užtvara nuo Tąrybų Sąjungos Viduržemio jūros regionui. Po dešimtmečio trukusio pilietinio karo Kipre ir graikų karinio perversmo 1974 m. liepą, kurio metu nuverstas prezidentas Makarios, o Nikos Sampson tapo diktatoriumi, Turkija įsiveržė į Kiprą. Po devynerių metų buvo įkurta Šiaurės Kipro Turkų Respublika, tačiau ją pripažįsta tik Turkija[19].
1945 m. Turkija iš vienpartinės sistemos perėjo į daugpartinę. Tačiau demokratiją nutraukdavo kariniai perversmai 1960, 1971, 1980 ir 1997 m. Kurdistano Darbininkų Partija pradėjo sukilimą prieš Turkijos valdžią 1984 m., kurio metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių[20]. Konfliktas tęsiasi ir dabar. Tuo pat metu įvyko ekonomikos liberalizavimas, sukėlęs ekonominį augimą ir politinį stabilumą.
↑J.C. Russell, Late Anicent And Medieval Population, published as vol. 48 pt. 3 of the Transactions Of The American Philosophical Society, Philadelphia, 1958.
