PROFILPELAJAR.COM

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


Čekijos istorija
Germanija (bojai)
Markomanai, Kvadai
Samo valstybė > Didžioji Moravija
Bohemijos kunigaikštystė (Pšemislai)
Bohemijos karalystė, Moravija
Husitų karai
Liuksemburgai > Jogailaičiai
Habsburgai
Austrijos imperija > Austrija-Vengrija
Čekoslovakija:
Pirmoji, Antroji, Trečioji, Socialistinė
Čekija
Istoriniai regionai
Bohemija, Moravija, Silezija

Čekija susideda iš trijų istorinių žemių – Bohemijos, Moravijos ir Moravijos Silezijos (anksčiau taip pat vadintos Austrijos Silezija). Šios vadinamosios „Bohemijos Karūnos žemės“ Viduramžiais priklausė Europos kultūros centrui, tačiau dėl konfesinių konfliktų XVII a. susilpnėjo. Šių žemių kontrolė perėjo Habsburgams ir iki 1918 m. priklausė Austrijos imperijai.

Čekijos istorijos laikotarpiai

Priešistorė (700 000–400 m. pr. m. e.)
Keltai (400 – 8 m. pr. m. e.) – bojai
Germanai (8 m. pr. m. e. – 511 m. e. m.) – markomanai ir kvadai
Slavai – bohemai ir moravai – nuo VI a. (535? m.)
1. Samo valstybė (623–658 m.)
2. Moravijos kunigaikštystė (VIII a. pabaiga – 833 m.) Moravijoje
3. Didžioji Moravija (833–907 m.) Moravijoje (888/890 – 894 m. ir Bohemijoje)
4. Bohemijos kunigaikštystė (880/889 – 1198 m.), o Moravijoje Moravijos markgrafystė nuo 1182 m.
5. Bohemijos karalystė (1198–1918 m.), nuo 1526 m. valdoma Habsburgų (personalinė unija su Austrija ir Vengrija)
6. Čekoslovakija (1918–1992 m.), nuo 1969 m. Čekoslovakijos Socialistinė Respublika (ČSSR), nuo 1990 m. Čekijos ir Slovakijos Federalinė Respublika (ČSFR).
7. Čekijos respublika (nuo 1993 m.)

Nuo seniausių laikų iki Didžiosios Moravijos susikūrimo

V–IV a. pr. m. e. dabartinės Čekijos teritorijoje apsigyveno keltų gentis bojai (iš šio žodžio kilo pavadinimai lotyniškas šalies pavadinimas Bohemija), vėliau – germanų gentys markomanai ir kvadai. Nuo I–II iki IV a. dabartinės Čekijos teritorija buvo stiprioje Romos imperijos įtakoje. V a. iš rytų atėjus vakarų slavų gentims, kurios išstūmė germanus, susikūrė Čekijos kunigaikštystė, jos sostine tapo Praha. VI a. pabaigoje slavų gentys pateko Avarų chanato priklausomybėn. 623 m. frankų pirklys Samas suorganizavo sėkmingą sukilimą prieš avarus ir sukūrė Samo valstybę.

Nuo Didžiosios Moravijos susikūrimo iki Čekoslovakijos valstybės

IX a. sukurta Didžioji Moravija buvo sugriauta vengrų ir Čekija, tapusi karalyste, palaipsniui pateko Vokietijos įtakon. XV a. Praha tapo Šventosios Romos imperijos sostine. 1471–1526 šalį valdė Jogailaičiai – Vladislovas II bei jo sūnus Liudvikas II. Nuo 1526 m. egzistavo personalinė unija su Austrija, o 1620 m. po Baltojo kalno mūšio Čekijos žemės (Bohemija, Moravija, Silezija, abi Lužicos) prijungtos prie Austrijos imperijos.

XVIII ir XIX a. vyko čekų tautinio atgimimo judėjimas. 1918 m. paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Po 20 metų Vokietija, Lenkija ir Vengrija okupavo apie 25 % respublikos teritorijos ir 1939 m. susikūrus protektoratui Čekija praktiškai prijungta prie Trečiojo Reicho.

Čekoslovakija 1945 m. ir pokaris

1945 m. gegužės 5 d. Antrajam pasauliniui karui baigiantis, Prahoje įvyko sukilimas prieš nacistus. Po 4 d. miestą užėmė Raudonoji armija. Benešas grįžo į savo šalį ir vėl tapo prezidentu. Per represijas prieš Čekijos vokiečių mažumą, kurioje buvo (2 mln. gyventojų) tūkstančiai žuvo, buvo prievarta išvaryti į Vokietiją arba patys pabėgo.

1945 m. atsikūrusi Čekoslovakijos valstybė iš pradžių tęsė prieškarinės Pirmosios respublikos demokratines tradicijas. Iškart po karo staigiai iškilo komunistų partija (KSČ). Ši partija surinko daugiausiai balsų per 1946 m. rinkimus, jos vadovas Klementas Gottwaldas tapo ministru pirmininku, vyriausybėje buvo keli jo partijos nariai. Valdė koalicinė vyriausybė. 1948 m. vasario mėn. 12 nekomunistų vyriausybės narių atsistatydino, tikėdamiesi tokiu būdu sužlugdyti Gottwaldo vyriausybę. Taip jie prisidėjo surežisuojant komunistinį perversmą - neprireikė nė karinės pagalbos, kurią buvo pasiūlęs J. Stalinas. Dėl sveikatos sutrikimų atsistatydino Benešas. Vadinamąjį "pergalingąjį vasarį" prasidėjo stalinizmo įtvirtinimo laikotarpis, kurio metu buvo vykdoma visuotinė nacionalizacija ir didžiulio masto pramonės plėtra. Taip pat vyko represijos ir persekiojimai. Ūkininkai, kurie priešinosi kolektyvizacijai, buvo siunčiami į darbus kasyklose arba į kalėjimus. Dvasininkai buvo uždarinėjami koncentracijos stovyklose. Daug žmonių pasirinko emigraciją. Suklastoti rinkimai baigėsi komunistų partijos laimėjimu, o kitos partijos buvo uždraustos.

"Prahos pavasaris" 1968 m.

7 dešimtmetyje komunistų partijoje prasidėjo reformatų sąjūdis. Jos nariai reikalavo liberalizuoti stalininį požiūrį į ekonomiką, politiką ir asmens laisvę. Nepavykus pastangomis įveikti reformatorius ar imtis prieš juos represijų, 1968 m. sausio mėn. prezidentas Novotny buvo priverstas pasitraukti iš posto. Naujas išrinktas pirmasis sekretorius Aleksandras Dubčekas paskelbė siekiąs sukurti "socializmą žmogišku veidu". Vėlesnė demokratinės reformos, kurioms buvo entuziastingai pritarta, aprėpė visus visuomeninio ir politinio gyvenimo aspektus. Daugelis šalies gyventojų permainas palaikė ir tikėjosi dar didesnių. Tačiau "Prahos pavasario" reformos sukėlė SSRS ir kitų sovietinių šalių nerimą, kad šalis paliks bloką. Čekoslovakijos valdžia paskelbė, kad ir toliau laikysis socializmo ir neišstos ir Varšuvos bloko. Nepaisydama to, L. Brežnevo vadovaujama SSRS ir jos sąjungininkės nusprendė suvaldyti padėtį Čekoslovakijoje − įvykdė ginkluotą intervenciją.

"Prahos pavasaris" staigiai nutrūko 1968 m. rugpjūčio 21 d., kai Sovietų įsakymu Varšuvos sutarties šalių pajėgos vykdydamos karinę operaciją "Dunojus" (200 000 karių) įsiveržė į Čekoslovakiją, o Dubčekas ir kiti reformatoriai buvo areštuoti ir išvežti Maskvą. Žmonės protestavo gatvėse, buvo ir aukų, tarp jų studentas Janas Palahas, kuris susidegino Vaclovo aikštėje. 100 žmonių žuvo.

Numalšinus "Prahos pavasarį", į valdžią grįžo konservatyvieji komunistai. Dubčeką pakeitė Gustavas Husakas, kuris visą laiką pataikavo Sovietų Sąjungai. Per 21 metus trukusią "normalizaciją" buvo atkurta totalitarinė tvarka, o visi kitaminčiai sutriuškinti. Daug intelektualų išvyko į užsienį.

"Prahos pavasario" įvykiai paskatino SSRS užsienio politikoje suformuoti naujus nuostatus, vadinamąją Brežnevo doktriną. Pagal ją SSRS neva turinti teisę įvesti kariuomenę į bet kurio sovietinio bloko šalį, jei nuspręstų, jog ši pasuko klystkeliu iš "teisingo socializmo" kelio, t. y. nepaklūsta Maskvos interesams. Doktrina dar labiau apribojo socialistinių šalių suverenumą, o bet kokios vietos komunistų valdžios reformos galėjo būti vykdomos tik SSRS nutarus.

1977 m. politikų ir intelektualų grupė, tarp jų ir dramaturgas Vaclavas Havelas, pasirašė dokumentą, kuriuo buvo reikalaujama pagrindinių žmogaus teisių. Vadinamoji "Chartija 77" tapo visus disidentus vienijančiu veiksniu.

"Aksominė revoliucija" 1989 m.

Dar 1989 m. rugpjūčio mėnesį kilus opozicijos demonstracijoms, komunistų valdžia jas išvaikė jėga. 1989 m. lapkričio 17 d. prasidėjo taiki studentų demonstracija Prahoje, kurią numalšino policijos pajėgos. Kilus nepasitenkinimui, lapkričio 19 d. prasidėjo masiniai protestai, kurie truko iki gruodžio mėnesio pabaigos, komunistai nedrįso panaudoti jėgos ir prarado valdžią. Paskubomis suburta nauja politinė partija "Piliečių forumas" pradėjo derybas su pasitraukiančia vyriausybe. 1989 m. gruodžio 29 d. Čekoslovakijos prezidentu išrinktas disidentas, kovotojas už žmogaus teises Vaclavas Havelas.

Žlungant komunistiniams režimams gretimose šalyse, lapkričio 28 d. komunistinė valdžia nutarė atsisakyti vienpartinės sistemos, atidaryti sienas su Vakarų Vokietija ir Austrija. Gruodžio 10 d. prezidentas Gustavas Husakas paskyrė naują vyriausybę, daugiausiai sudarytą iš opozicinių partijų atstovų, o pats atsistatydino.

Čekijos Respublika 1993 m.

Išnykus griežtai, centralizuojančiai komunistų valdžiai, vėl iškilo istoriniai nesutarimai tarp čekų ir slovakų. "Piliečių forumas" skilo į dvi dalis − centro kairiųjų Piliečių sąjūdį ir dešiniąją Piliečių demokratinę partiją. 1992 m. per visuotinius rinkimus į valdžią atėjo partijos, siekiančios suskaidyti bendrą valstybę. 1993 m. sausio 1 d. buvo įkurta Čekijos Respublika.