PROFILPELAJAR.COM

Vokietijos ir Lenkijos istorinis regionas: Lausitz (Łužica) / Łużyce

Šalis	rytinė Saksonija / vakarinė Žemutinės Silezijos vaivadija
Tautos	sorbai > vokiečiai > vokiečiai ir lenkai
Miestai	Kotbusas, Baucenas, Giorlicas, Šprembergas, Liubanis, Citau, Lėbau

Lužica arba Lauzicas (lot. Lusatia, vok. Lausitz, žem. sorb. Łužyca, a. sorb. Łužica, lenk. Łużyce, ček. Lužice) – istorinis regionas rytų Vokietijoje ir pietryčių Lenkijoje. Šiaurinė Lužicos dalis yra pietų Brandenburgo, o pietinė – rytinėje Saksonijos žemės dalyje. Dalis istorinės, rytinės Lužicos nuo Antrojo pasaulio karo buvo inkorporuotos į Lenkijos sudėtį (Žarų miestas ir jo apylinkės).^[1]

Lužica skirstoma į dvi dalis – Aukštutinę Lužicą (sostinė Baucenas) ir Žemutinę Lužicą (sostinė Kotbusas).

Istorija

Ankstyviausi istoriniai šaltiniai teigia, kad čia gyveno keltai. Vėliau, apie 100-uosius metus pr. m. e., čia atsikėlė vakarų germanų gentis semnonai^[2], kuriuos knygoje „Germania“ paminėjo Romos imperijos rašytojas, istorikas, politinis veikėjas Tacitas.

Nuo 600 m. į Aukštutinę Lužicą ėmė keltis vakarų slavų gentis milčanai, o į Žemutinę Lužicą – lužitėnai.

X a. regionas į rytus nuo Elbės pateko į Vokietijos karalystės įtaką, o nuo 928 m. jos karalius Henrikas I Paukštininkas pradėjo karo žygius prieš slavus. Iki 963 m. šio regiono slavų gentys buvo užkariautos saksų markgrafo Gero.

Vėliau Lužicą užėmė karalius Boleslovas I Narsusis, ir 1002–1025 m. ji tapo Lenkijos kunigaikštystės, o po Boleslavo I Narsiojo karūnavimo, 1025–1032 m. – Lenkijos karalystės dalimi.

Po Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Konrado II dviejų karo žygių 1031 ir 1032 m. Lužica atimta iš Lenkijos. 1303 m. buvo parduota Brandenburgo markgrafystei. Liuksemburgiečiams perėmus Bohemijos karūną, nuo 1367 m. Lužica prijungta prie Bohemijos žemių karūnos (Corona regni Bohemiae), o nuo 1620 m. kartu su Čekija ir prie Austrijos. 1410 m. padalinta į Aukštutinę ir Žemutinę Lužicą. 1635 m. atiteko Saksonijos kurfiurstijai, nuo 1806–1871 m. – Saksonijos karalystės dalis, bet Kotbusas su apylinkėmis atiteko Brandenburgui-Prūsijai. Atitekusioje Prūsijai dalyje vyko intensyvi germanizacija^[3]. 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo Reicho dalis. Trečiajam Reichui pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, 1945–1949 m. pateko į TSRS okupuotą zoną. 1949–1990 m. Vokietijos Demokratinės Respublikos, o nuo 1990 m. - suvienytos Vokietijos sudėtyje.

Gyventojai

Daugumą Lužicos gyventojų sudaro vokiečiai, o Polabės slavų genčių palikuonys sorbai yra tapę mažuma. Pasak istorinių šaltinių, didžiausias jų skaičius Lužicoje yra buvęs XVIII a. viduryje, kuomet siekė 200–250 tūkstančius žmonių^[4]. XXI a. pradžioje jų kiek gausiau yra išlikę trikampyje tarp Kamenco, Bauceno ir Vojerecų miestų, kur dar plačiai šnekama aukštutinių sorbų kalba, o žemutinių sorbų kalba, dar vartojama senesnių žmonių Šprėvalde, yra beišnykstanti.