Austrijos Nyderlandai – administracinis-teritorinis Šventosios Romos imperijos vienetas 1581–1713 m. dabartinės Belgijos ir Liuksemburgo teritorijoje (Pietiniuose Nyderlanduose). Jį sudarė tam tikras skaičius feodalinių valstybių, kurias valdė Šventosios Romos imperijos Habsburgų dinastija.
Raida
1700 m. mirus Ispanijos karaliui Karoliui II, 1701–1713 m. Ispanija įsitraukė į Ispanijos įpėdinystės karą, po kurio ji visiškai pralaimėjo. 1713 m. Utrechto sutartimi jos valdoma teritorija Ispanijos Nyderlandai perėjo Habsburgų monarchijai ir tapo žinomi kaip Austrijos Nyderlandai. Tuo pat metu ši valda prarado ryčiausias savo teritorijas - didesniąją Gelderso kunigaikštystės dalį, kuri perėjo Prūsijai, Julichui ir Nyderlandams.
Austrijos ši valda pernelyg nedomino, nes Habsburgams buvo atiduota reikalaujant D. Britanijai ir Nyderlandams: šie tikėjosi, kad stiprios valstybės, kokia tuo metu buvo Habsburgų monarchija, pasirodymas regione padės atstatyti jėgų pusiausvyrą prieš stiprėjančią Prancūziją. Kadangi Nyderlandai buvo geografiškai nutolę, Šventoji Romos imperija siekė juos sukeisti, vietoj jų gaudama Bavariją. Tam tikru metu (1757 m.) ji netgi buvo sudariusi sąjungą su Prancūzija, ir sutiko duoti Pietų Nyderlandams nepriklausomybę už Prancūzijos pagalbą susigrąžinant Sileziją, tačiau vėliau sutartis buvo atšaukta.
Šventoji Romos imperija mažai rūpinosi šiuo kraštu, išskyrus keletą atvejų. Habsburgas Karolis VI nusprendė išnaudoti šį priėjimą prie jūros ir netgi turėjo ambicijų vykdyti kolonizaciją, įkurdamas nesėkmingą Ostendo kompaniją, veikusią 1717-1731 m. kitas Habsburgas, Imperatorius Juozapas II 1781 m. pradėjo konfliktą su Nyderlandais, pareikalaudamas sugrąžinti kai kurias teritorijas (generalines žemes) ir nutraukti Šeldės blokadą. Taip jis siekė pagerinti Antverpeno būklę: šio ekonomika nesivystė po to, kai Nyderlandai uždarė Šeldės upę ir Antverpeno priėjimą prie jūros. 1784 m. dėl to įvyko trumpas Virdulio karas, kuris taip žinomas dėl to, kad vienintelis jo metu iššautas šovinys pataikė į virdulį. Po konflikto Nyderlandai atsisakė atidaryti Šeldę, tačiau kompensavo Antverpeno netektį išmokėdami 2 mln. guldenų.
Juozapas II, veikiamas Švietimo epochos, siekė modernizuoti Pietinius Nyderlandus. Feodalines valstybėles jis norėjo pakeisti 9 moderniomis apskritimis, sekuliarizuoti švietimo sistemą, reorganizuoti religines bendruomenes. 1789 m. Brabante prasidėjo sukilimas, žinomas kaip Brabanto revoliucija, kurios metu Brabanto provincija paskelbta nepriklausoma. Jos pavyzdžiu pasekė kitos provincijos, išskyrus Liuksemburgą. 1790 m. jos bendrai sukūrė Jungtines Belgijos valstijas. Prie jų prisijungė ir Austrijos Nyderlandams nepriklausiusi Lježo vyskupystė.
Tais pačiais metais Juozapo įpėdinis imperatorius Leopoldas II įvedė armiją ir numalšino sukilimą. Šventoji Romos imperija kontroliavo Nyderlandus iki 1794 m., kol kraštą okupavo Prancūzija.
Provincijos
Austrijos Nyderlandus sudarė:
Kunigaikščiai ir vietininkai
Austrijos Nyderlandus valdė šie Austrijos erchercogai, kurie nominaliai titulavosi Burgundijos kunigaikščiais:
Austrijos Nyderlandai buvo valdomi vietininkų, kurie šiame administraciniame vienete atstovavo Burgundijos kunigaikščius:
- 1716–1724 m. Eugenijus Savojietis, kunigaikštis
- 1725-1725 m. Wirich Philipp von Daun, grafas
- 1725–1741 m. Marija Elžbieta Austrė, erchercogienė
- 1741–1744 m. Friedrich August von Harrach-Rohrau, grafas
- 1744-1744 m. Marija Ona Austrė, erchercogienė
- 1744–1780 m. Karlas Aleksandras, Lotaringijos kunigaikštis
- 1781–1793 m. Marija Kristina, erchercogienė;
- 1793–1794 m. Karolis Austras, erchercogas
