Armėnijos istorija apima Armėnijos raidą nuo senovės iki šių dienų.
Priešistorė
Seniausi pasaulyje odiniai batai, rasti Armėnijoje.
1960 m. kasinėjant Jerevano 1 urvą rasti 48 tūkst. metų senumo žmogaus palaikai. Armėnijos kalnyne rasta neolito laikų gyvenviečių. 2010–2011 m. Areni-1 urvų komplekse, Armėnijoje, rasti seniausi pasaulyje: odinis batas (3500 m. pr. m. e.), šiaudinis sijonas (3900 m. pr. m. e.), vyninė (4000 m. pr. m. e.).[1][2][3]
Šulaveri-Šomu kultūra yra Užkaukazėje yra viena seniausių kultūrų regione, datuojama 6000-4000 m. pr. m. e. Kuros-Arakso kultūra yra seniausia Bronzos amžiaus kultūra regione (4000-2200 m. pr. m. e.). Jos įpėdine buvo Trialeti kultūra (2200–1500 m. pr. m. e.), susijusi su gruzinais. Pavadinimas Armėnija pirmąkart minimas kaip Armani kartu su Ibla kaip akadų karaliaus Naram-Sino užimta teritorija (2300 m. pr. m. e.). Ji tapatinama su akadų kolonija Dijarbakyro regione. Iki šiol asirai vadina armėnusArmani.[4] Spėjama, kad žodis susijęs su maniečiais ir bibliniu Miniu.
Patys armėnai savo šalį vadino Hayastan. Šis žodis pirmąkart paminėtas Vėlyvojo bronzos amžiaus hetitų, Hajasa-Azi karalystėje. Faraono Tutmozio III laikais (1446 m. pr. m. e.) armėnai minimi kaip Ermenen žmonės, o jų žemėje „Dangus paremtas keturiais stulpais“.[5]
1500–1200 m. pr. m. e. Hajasa-Azi karalystė buvo Vakarinėje Armėnijos kalnyno dalyje ir dažnai kariavo su Hetitų imperija. 1200–800 m. pr. m. e. Armėnija buvo suvienyta į karalysčių konfederaciją, kurią asirai vadino Nairiu („Upių šalis“).
Vano tvirtovė ir Tušpos griuvėsiai žemiau.
Urartija klestėjo Armėnijos kalnyne IX a. pr. m. e.[6]-585 m. pr. m. e.[7] Šalį įkūrė Aramas, suvienijęs atskiras kunigaikštystes ir pasivadinęs Karalių karaliumi. Tai buvo tradicinis Urartijos valdovų titulas.[8] Urartija užvaldė visą Taroną ir Vaspurakaną. Pagrindinis Urartijos varžovas buvo Naujoji Asirijos imperija.[9]
Valdant Sarduriui I (834–828 m. pr. m. e.) Urartija tapo stipria organizuota valstybe, kuri pajungė aplinkines gentis. Jis padarė Tušpą (dabar Vanas) šalies sostine. Sardurio I sūnus Išpuinis prijungė būsimą Tigranakertą, pasiekė Urmiją. Menujas (810–785 m. pr. m. e.) išplėtė valdas į šiaurę link Ararato. Jis paliko daugiau nei 90 įrašų Mesopotamijos dantiraštį pritaikęs urartu kalbai. Argištis I atėmė iš hetitų Latakiją, pasiekė Biblą, Finikiją, pastatė Erebunį (dabar Jerevanas) 782 m. pr. m. e. pasinaudojęs 6600 karo belaisviais.
714 m. pr. m. e. asirų karalius Sargonas II nugalėjo Urartijos karalių Rusą I prie Urmijos ežero, sunaikino urartiečių šventovę Musasire. Tuo metu indoeuropiečiai kimerai užpuolė Urartiją iš šiaurės vakarų ir sunaikino likusią armiją. Valdant Ašurbanipalui (669–627 m. pr. m. e.) Asirija siekė Armėniją ir Kaukazo kalnus.
Po Urartijos žlugimo 585 m. pr. m. e. ir trumpo medų valdymo (590-549 m. pr. m. e.?) Armėnija atiteko Achemenidų imperijai. Armėnijos satrapiją 585–190 m. pr. m. e. valdė Orontidai. Darijus III buvo Armėnijos satrapas prieš tapdamas Persijos imperatoriumi. Persijos imperiją nugalėjus Aleksandrui Didžiajam Armėniją toliau valdė Orontidai, kurie pasivadino karaliais. Jie išliko santykinai nepriklausomi nuo Seleukidų imperijos, tačiau Armėnijoje plito helenizmas.
Armėnijos teritorijoje valstybe įkūrė du Seleukidų valdovo Antiocho III generolai. 190 m. pr. m. e. helenistinę Armėnijos karalystę įkūrė Artašesas I, kuris tapo ir Artašesidų dinastijos (190 m. pr. m. e. – 1 m. e. m.) įkūrėju. Zariadris užėmė vakarinę šalies dalį, kuri tapo Mažąja Armėnija. Naujieji karaliai pradėjo ekspansiją, kuri po šimtmečio pasiekė zenitą. Jų užkariavimus mini romėnų istorikas Strabonas. Zariadris užėmė Acilisenę ir „šalį aplink Antitaurą“, tikriausiai Muzuro rajoną ar sritį į vakarus nuo Eufrato.
Artašesas I buvo ambicingas valdovas. jis gavo žemes iš Medijos už pagalbą prieš Seleukidus. Vėliau jis užvaldė teritorijas Kaukazo Iberijoje ir Sirijoje. Po to jis susirėmė su Pontu, Seleukidų Sirija ir Kapadokija, dalyvavo sudarant 181 m. pr. m. e. sutartį su Ponto valdovu Farnaku I, po to kai pergalę prieš jį pasiekė keletas Anatolijos karalių. Šia sutartimi Farnakas I atsisakė visų užimtų teritorijų vakaruose,[11].
Persijoje tuo metu susikūrė nauja galinga partų valstybė. Mitridatas II nugalėjo Armėnijos karalių, Armėnija tapo partų vasalu, perleido partams dalį savo teritorijos, o sosto įpėdinis buvo laikomas partų dvare. Šis partų įkaitas vėliau tapo galingiausiu armėnų valdovu Tigranu II. Jo imperija tęsėsi nuo Kaspijos iki Viduržemio jūros. 95-66 m. pr. m. e. Didžioji Armėnija valdė dalį Kaukazo, rytų ir vidurio Turkiją, šiaurės rytų Iraną, Siriją, Libaną. Tai buvo viena galingiausių valstybių romėnų laikų Rytuose. Armėnijos veržimasis prie Viduržemio jūros kėlė romėnų nerimą. Kare su Romos respublika Armėnija 66 m. pr. m. e. pralaimėjo, bet išlaikė nepriklausomybę. Tigranas valdė Armėniją kaip Romos sąjungininkas iki mirties 55 m. pr. m. e. Tigrano sūnus Artavazdas III bandė laviruoti tarp Romos ir partų. jis neprisidėjo prie Marko Antonijaus ekspedicijos prieš partus, romėnų buvo suimtas ir nužudytas Egipte 30 m. pr. m. e. Kai romėnų generolas Gnėjus Pompėjus Didysis nugalėjo Pontą per Trečiąjį Mitridato karą, Armėnija tapo Romos vasale. Nuo 1 m. e. m. romėnai tiesiogiai valdė šalį iki Aršakuni dinastijos įkūrimo. Armėnai tuomet perėmė Vakarų politiką, filosofiją ir religiją.
Nuo Pompėjaus laikų Romos imperija keturis šimtmečius valdė Armėniją. Roma ir Partija dažnai kovodavo dėl Armėnijos. Partai ją valdė 37-47 m., kol romėnai ją atgavo. Valdant Neronui Roma kariavo su Partija, kai ši vėl įsiveržė į Armėniją. Po Armėnijos užėmimo (60 m.) ir praradimo (62 m.) romėnai sutarė su partais, kad Armėnija turės atskirą valdovą, tačiau liks Romos sąjungininke.
II a. Roma vėl bandė įsitvirtinti Armėnijoje, tačiau nesėkmingai. Trajanas įjungė Armėniją į Romos imperiją ir įkūrė trumpai gyvavusią Armėnijos provinciją 114–117 m.[12] Romėnų valdžią regione įtvirtino Gnėjaus Domicijaus Korbulono kampanijos,[13] po kurių prieita susitarimo: Armėnijos soste galėjo sėdėti partų princas iš Aršakuni dinastijos, jei jo nominacijai pritardavo romėnai. Kadangi partai negerbė susitarimo Trajanas iš Antiochijos 114 m. žygiavo į Armėniją ir užėmė sostinę Artašatą, nuvertė Armėnijos karalių Partamasirį ir padarė Armėniją Romos provincija. Naujoji provincija siekė Kaspijos jūrą, šiaurėje ribojosi su dviem Romos klientėmis: Kaukazo Iberija ir Kaukazo Albanija. Provinciją valdė Katilijus Severas. Po Trajano mirties Adrianas nusprendė Armėnijos provincijos atsisakyti ir Armėnijos karalystės sostą atidavė vasalui karaliui Partamaspatui.
Kitas karas kilo, kai Romos imperatorius Lucijus Veras162–165 m. bandė išvyti partų imperatoriaus Vologaso IV į Armėnijos sostą pasodintą vyriausiąjį generolą. Po kelių pergalių romėnai užėmė sostinę. Sohemas, armėnų kilmės Romos pilietis, tapo nauju Armėnijos karaliumi. Sasanidai užėmė šalį 252–253 m. Armėnijos karalius Tiridatas pabėgo į Romos imperiją, tačiau joje tuo metu buvo krizė ir realios pagalbos jis susilaukė tik pradėjus valdyti Diokletianui. Sasanidai buvo priversti su Roma sudaryti taiką ir Tiridatas atgavo sostą. 384 m. Armėniją Romos imperija ir Persija pasidalino.[14] Vakarinė dalis tapo Romos imperijos Mažosios Armėnijos provincija, o rytinė išliko vasaline persų karalyste. 428 m. didikai nuvertė karalių ir tuo pasinaudoję Sasanidai karalystę aneksavo ir padarė savo satrapija.
301 m. Armėnija tapo pirmąja krikščioniškąja valstybe pasaulyje.[16] Armėnų bažnyčia atsiribojo nuo katalikų ir stačiatikių, kai 451 m. atmetė Chalkedono susirinkimo nutarimus.[17] Ji priklauso Rytų ortodoksams su koptų ir sirų bažnyčiomis. Pirmuoju armėnų katoliku (patriarchu) tapo Šv. Gregorijus Švietėjas.[18] Dėl jo įsitikinimų, jis buvo persekiotas pagonio Armėnijos karaliaus, įkalintas Khor Virape (dabar vienuolynas Armėnijoje)[19]. Jis vadinamas švietėju, nes apšvietė armėnus Kristaus mokymu. Per politinius nuosmūkius armėnai rėmėsi bažnyčia, kad išsaugotų ir puoselėtų savo tautinę savimonę.
405/406 m. remiamas karaliaus Mesrop Mashtots sukūrė raštą, tinkamą žmonėms[20] ir atvėrė kelią į kultūrinį Armėnijos Aukso amžių.
V a. Persijos šachas Jazdegerdas II (438–457 m.) bandė armėnų krikščionims primesti zoroastrizmą.[21] Pasipiktinus armėnams kilo maištas, kuriam vadovavo Vartan Mamikonian, žuvęs Avarayro mūšyje 451 m. Po mūšio tęsėsi partizaninis karas, tad buvo sudaryta Nvarsako sutartis 484 m., garantavusi armėnams religinę laisvę.[22]
591 m. Bizantijos imperatorius Maurikijus nugalėjo persus ir prisijungė didžiąją Armėnijos dalį. Armėnų kilmės Bizantijos imperatorius Heraklėjas629 m. visiškai nugalėjo persus ir užėmė visą Armėniją. Imperijoje buvo daug armėnų, jie turėjo didelę įtaką. Bizantijos imperatorių Makedonų dinastija buvo armėnų kilmės kaip ir imperatoriai Heraklėjas (610–641 m.) ir Filipikas Bardanas (711–713 m.). Makedonų dinastija kartais vadinama Armėnų dinastija.[23] Jie galėjo turėti savo atskirą kultūrą.
653 m. Armėnija tapo arabų duoklininke. Ji išlaikė politinę ir religinę autonomiją ir buvo valdoma valdovo iš vietinių didikų. VII a. pabaigoje Armėnija buvo tiesiogiai įjungta į Kalifatą. Ji buvo administruojama kaip Armėnijos emyratas, kuriam vadovavo arabų vietininkai ostikanai. Nors vietiniai kunigaikščiai (nachararai) turėjo nemažą autonomiją, arabai sparčiai islamizavo kraštą ir didino kontrolę. Abasidų laikais VIII a. kilo ne vienas sukilimas, bet visi jie buvo žiauriai numalšinti. Didelė dalis senųjų Armėnijos kilmingųjų giminių išnaikintos.
IX a. besivystydama kaip feodalinė valstybė Armėnija patyrė kultūrinį renesansą valdant Bagratidams. Jų valdomą Armėniją kaip nepriklausomą valstybę pripažino Bagdadas 885 m. ir Konstantinopolis 886 m. Taip susikūrė Armėnijos karalystė. Nauja sostinė Anis pradėtas statyti 964 m.[24] Teigiama, kad Anis turėjo 200 tūkst. gyventojų ir „1001 bažnyčią“. Po sostinės statybos Armėnija tapo turtinga ir klestinčia valstybe, kuri darė įtaką aplinkinėms šalims. Politiškai Armėnija liko silpna buferine valstybe, kuri išliko, nes kaimynai norėjo išlaikyti esamą padėtį.
1045 m. Bizantija užėmė Anį, nepriklausoma Armėnijos valstybė žlugo. Alp Arslano seldžiukai užėmė miestą 1064 m.[25] Nugalėję Bizantiją Manzikerto mūšyje1071 m. turkai užėmė likusią Didžiąją Armėniją ir didžiumą Anatolijos.[26] Po to armėnus tūkstantį metų valdė musulmonai, išskyrus XII a. pabaigą-XIII a. pradžią, kai Armėnijoje jiems kėlė problemų atsigavusi Gruzija. Daug vietinių kilmingųjų (nakharars) prisidėjo prie gruzinų ir išvadavo kelias sritis šiaurės Didžiojoje Armėnijoje, kurias valdė gruzinų-armėnų kilmės Zacharids/Mkhargrdzeli šeima, ištikima Gruzijos sostui.[27]
Leonas II, karalienė Gveranė ir penki jų vaikai.
Kad pabėgtų nuo mirties ar tarnystės tiems, kurie nužudė jo giminaitį Anio karalių Gariką II, Rubenas I su tautiečiais pabėgo į Tauro kalnų slėnius, o vėliau į Kilikijos Tarsą. Juos priglaudė Bizantijos vietininkas.
XI a. daug armėnų migravo į Kilikiją, kurią Bizantijos vadovaujami atkariavo iš musulmonų. Atvykus kryžiuočiams į Šventąją žemę Kilikijos armėnai su jais užmezgė gerus santykius ir klestėjo, kol buvo užkariauti musulmonų. Grafas Balduinas paliko kryžiuočių armiją ir buvo įsūnytas Toroso Edesiečio, armėnų valdovo, kuris išpažino graikų stačiatikių tikėjimą.[28] Nedraugiški Bizantijai ir seldžiukams armėnai priėmė kryžiuočiuus išskėstom rankom ir po Taroso nužudymo buvo įkurta pirmoji kryžiuočių valstybė, Edesos grafystė. Atrodo, kad armėnams patiko kryžiuočių valdymas ir kai kurie jų kovėsi kryžiuočių armijose. Kryžiuočiams užėmus Antiochiją Konstantinas, Rubeno I sūnus, iš kryžiuočių gavo barono titulą.
Po nesėkmingo Trečiojo kryžiaus žygio ir dėl kitų priežasčių Kilikija liko vienintelė stipri krikščioniška valstybė Vidurio Rytuose. Bizantija, Šventoji Romos imperija ir Abasidų kalifatas rungėsi dėl įtakos Kilikijoje ir skubėjo pripažinti Leoną II teisėtu jos karaliumi. Jis gavo karūną iš Bizantijos ir Vokietijos imperatorių. Krikščionių ir musulmonų valstybių atstovai, dalyvavę karūnacijoje, pabrėžė statusą, kurį įgijo Kilikija.[28] Ji buvo paskutinė armėnų valstybė viduramžiais ir jos karaliai save vadino armėnų karaliais, ne kilikiečių. Mažojoje Armėnijoje maišėsi kryžiuočių ir helenistinė Kilikijos kultūra. XIII-XIV a. Kilikijoje didesnę reikšmę įgavo Katalikų bažnyčia. Armėnai pasidalino į palaikančius ir besipriešininčius sąjungai su Roma. 1375 m. Egipto mameliukai, pasinaudoję nestabilia situacija šalyje, sunaikino Kilikiją.
Ankstyvieji Naujieji laikai
Armėnų Apaštalų bažnyčia Karse, paversta į mečetę 1998 m.
Nuo XV a. Armėnija tapo nuolatinių Osmanų ir Safavidų imperijų kovos lauku. Aiški siena nenusistovėjo iki 1639 m. Dėl nuolatinių karų daug šalies gyventojų buvo išnaikinta ar emigravo. Šiuo laikotarpiu keitėsi ir armėnų visuomenė. Susidarė didelės armėnų diasporos bei priklių bendruomenės Osmanų imperijoje ir kaimyninėse šalyse.
1604 m. Persijos šachas Abasas I Didysis naudojo sudegusios žemės taktiką Ararato slėnyje.
Per Karso apgultį šachas sužinojo apie didelės turkų armijos atvykimą, kuriai vadovavo Djghazadé Sinan Paša. Abasas nusprendė atsitraukti, bet nenorėdamas leisti turkams pasipildyti atsargas jis liepė sunaikinti armėnų miestus Ararato slėnyje. Vietiniai buvo prievarta iškeldinti ir 300 tūkst. jų atsidūrė Arakso pakrantėje. Besipriešinantys deportacijai buvo nužudomi. Kadangi vienintelis tiltas buvo sugriautas persų, armėnai buvo priversti bristi per upę ir daug jų nuskendo dėl srovės.
Negalėdamas išsilaikyti nuniokotose ligumose Paša žiemojo Vane. 1605 m. persai nugalėjo juos besivejančius turkus ir 1606 m. Abasas I atgavo teritorijas, perleistas turkams valdymo pradžioje. Nors taktika persams buvo sėkminga, žygį į Isfahanas|Isfahaną išgyveno mažiau nei pusė iš 300 tūkst. armėnų. Užimtoje teritorijoje šachas įkūrė Erivano chanatą. Armėnai sudarė mažiau nei 20% jo gyventojų[29] dėl anksčiau vykusios deportacijos 1605 m.[30]
Po Persų-rusų karo 1826–1828 m. dalis istorinės Armėnijos su Jerevanu atsidūrė Rusijos sudėtyje. Ji buvo vadinama Jerevano provincija ir beveik atitiko dabartinės Armėnijos ribas. Rusijoje armėnai gyveno gan saugiai, ypač palyginus su Turkija, bet XX a. pradžioje buvo dažni susidūrimai su azerbaidžaniečiais ir kurdais.
XIX–XX a. pradžioje Rusija toliau skverbėsi į armėnų žemes norėdama pasiekti šiltą Viduržemio jūrą. Tai sukėlė karą su turkais 1828–1829 m. Po karo Turkija dalį Rytinės Armėnijos atidavė Rusijai, o vakarinę dalį pasiliko.
Mehmedas II užėmė Konstantinopolį 1453 m. ir pakvietė armėnų vyskupą įkurti armėnų Konstantinopolio patriarchatą. Armėnų skaičius sostinėje išaugo, jie tapo gerbiama Osmanų visuomenės dalis.
Turkai valdė remdamiesi šariatu, tad krikščionys ir žydai turėjo mokėti papildomą mokestį, o už tai gaudavo religinę autonomiją. Armėnai Konstantinopolyje klestėjo, bet ne istorinėje tėvynėje. Rytų Armėnijoje su jais blogai elgėsi kurdų vadai įvairių krizių metu. Kartu su vietiniais musulmonais jie kentėjo nuo kurdų klajoklių. Kaip kiti imperijos krikščionys (bet rečiau) armėnai turėjo dalį sveikų berniukų atiduoti vyriausybei, kad juos atvertus į Islamą jie tarnautų armijoje ar administracijoje (Devşirme politika).
Armėnų nacionalistai norėjo atkurti valstybę, išvaduoti istorines žemes nuo rusų ir turkų. Balkanų išsivadavimas ir didžiųjų Europos šalių kišimasis į jų reikalus paveikė armėnų nacionalizmą. Be individualių veikėjų armėnų išsivadavimo judėjimas turėjo tris partijas: Socialdemokratų Hunchakian partija, Armenakan parija ir Armėnų revoliucinė federacija, kuri buvo didžiausia. Neutralūs išsivadavimo atžvilgiu arnėnai buvo vadinami chezoks.
1839 m. Turkijos armėnų padėtis pagerėjo po sultono Abdulmecido I dėl Tanzimato reformų, bet vėliau tokie sultonai kaip Abdulhamidas II jas nutraukė ir pradėjo armėnų skerdynes, dabar vadinamas Hamidian skerdynėmis, 1895–1896 m. po nepavykusio armėnų pasikėsinimo į jį.
1915 m. Osmanų imperija pradėjo sistemingą Armėnų genocidą. Prieš tai vyko armėnų skerdynės 1894–1896 m. ir 1909 m. Adanoje. Pirmojo pasaulinio karo metu osmanai apkaltino armėnus bendradarbiaujant su Rusija ir elgėsi su visa armėnų tauta kaip priešu imperijos viduje.
1915–1923 m. įvykiai armėnų ir daugumos Vakarų istorikų laikomi valstybės vykdytomis masinėmis žudynėmis. Turkai teigia, kad tai pilietinio karo, ligų ir bado rezultatas, o per tuos įvykius nukentėjo tiek armėnai, tiek turkai.
Tikslus žuvusių armėnų skaičius nežinomas. Manoma, kad 1,5 mln. žuvo stovyklose, o dar daug kitais būdais. Žuvusių armėnų skaičius varijuoja tarp 600 tūkst. (Turkijos vyriausybė) ir 1,5 mln. (Vakarų akademikai). Armėnai šiuos įvykius atsimena kasmet per balandžio 24 d., krikščionių kankinių dieną.
Per Rusijos revoliuciją nuo Rusijos atsiskyrė Kaukazo provincijos ir suformavo Užkaukazės fedracija. Ji žlugo po pusmečio 1918 m. balandį dėl vidinių nesutarimų ir karo su Turkija.
PO bolševikų pergalės Stepan Shaumyan buvo atsakingas už Rusijos Armėniją. 1917 m. rugsėjį susirinkimas Tbilisyje išrinko Armėnų tautinę tarybą, pirmą nepriklausomą armėnų politinį organą nuo MAžosios Armėnijos žlugimo 1375 m. Tuo metu unistai ir nacionalistai siekė bolševikų palankumo. Mustafa Kemalis nusiuntė kelias delegacijas į Maskvą, kad gautų palankumą jo tautinei Turkijai. Turkų-rusų draugystės sutartis (1918 m. sausio 1 d.) leido Wehib Pašai užpulti Armėnijos respubliką. Spaudžiama turkų armijos ir kurdų savanorių armėnų vyriausybė pasitraukė iš Erzindžano į Erzurumą, kurį vėliau irgi apleido.
Į pietryčius buvusiame Vane armėnų armija priešinosi iki 1918 m. balandžio mėn., bet turėjo atsitraukti į Persiją. S1lygos pablogėjo, kai Azerbaidžano totoriai perėjo į turkų pusę ir atkirto Tautines tarybas Baku ir Jerevane atskyrė nuo Tbilisio.
Pirmo pasaulinio karo pabaigoje gruzinai ir armėnai bandė sustabdyti besiveržančius turkus. 1918 m. birželį norėdami užtverti turkams kelią į Tbilisį gruzinai užėmė Lorio sritį, kur 75% gyventojų buvo armėnai. Po Mudroso paliaubų ir turkų atsitraukimo gruzinai pasiliko. Gruzijos menševikų parlamentaras Irakli Tsereteli pasiakė, kad armėnai bus saugesni nuo turkų kaip Gruzijos piliečiai. Gruzija pasiūlė sudaryti Armėnijos, Gruzijos, Azerbaidžano ir Šiaurės Kaukazo respublikų federaciją, bet armėnai atsisakė. 1918 m. Odzuno kaime Lorio srityje kilo sukilimas ir prasidėjo karas tarp Armėnijos ir Gruzijos,[31] kuris baigėsi taktine Gruzijos pergale. Lorio sritis tapo neutralia teritorija, valdoma abiejų šalių.
Antrasis Armėnijos Demokratinės Respublikos kabinetas.
Dėl tautinių ir religinių priežasčių buvo daug nesutarimų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Dėl tos pačios religijos azerbaidžaniečiai rėmė turkus jų žygyje į Baku 1918 m. Nenustačius sienos tarp abiejų šalių Azerbaidžanas pareiškė pretenzijas į beveik visą Armėnijos teritoriją, Jelizavetpolio, Karso, Jerevano, Batumio, Tbilisio buvusias provincijas ar bent jų dalis.[32] Diplomatinės pastangos nebuvo vaisingos, net tarpininkaujant britų ekspedicijos Kaukaze vadams ir 1919–1920 m. Nachičevanėje, Karabache ir Siuniko srityje armėnai susirėmė su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžano pastangoms prijungti tas teritorijas aršiai priešinosi vietiniai armėnai. 1919 m. gegužę armėnai pradėjo sėkmingai valdyti Nachičevanę.[33]
Vykstant karui su Azerbaidžanu Fakhr al-Din Pirioghlu Karse įkūrė Pietvakarių Kaukazo respubliką. Ji reiškė pretenzijas į Batumio, Karso apylinkes, Tbilisio ir Jerevano provincijų dalis. Ji egzistavo kartu su britų generolo valdžia, atsiradusia per Antantės intervencija į Užkaukazę.[34] Respubliką panaikino britų admirolas Somerset Arthur Gough-Calthorpe 1919 m. balandį ir jos žemės atiteko Armėnijai.
Sèvreso sutartimi 1920 m. rugpjūčio 10 d. Turkija su kitomis šalimis turėjo pripažinti Armėnijos nepriklausomybę. Tačiau sienos nebuvo nustatytos ir tik lapkričio 22 d. Woodrow Wilson pateikė Armėnijai pasiūlymą. Jai atiteko priėjimas prie Juodosios jūros ir didelė dalis Turkijos rytinių žemių.[35] Sutartį pasirašė osmanų vyriausybė, bet ne sultonas Mehmedas VI, tad ji neįsigaliojo. Mustafa Kemalio nacionalistai priešinosi teritorijų praradimui graikams ar armėnams ir siekė sutriuškinti Armėnijos respubliką.
1920 m. armėnų pasieniečiai susirėmė su musulmonais Oltu regione. Turkų generolas Kazım Karabekir užėmė regioną rugsėjo 3 d. Turkija teigė, kad su turkais blogai elgiamasi Armėnijoje. Rugsėjo 20 d. Kazım Karabekir įsiveržė į Sarikamišo regioną.[36]Rugsėjo 24 d. Armėnija paskelbė Turkijai karą. Giumri, Sarikamišo, Oltu, Karso regionuose Karabekiro armija susirėmė su armėnų pajėgomis. Mustafa Kemalis gavo aukso ir ginklų iš Maskvos komunistų.
1920 m. lapkritį turkai užėmė Aleksandropolį (dabar Gyumri) ir ketino veržtis link Armėnijos sostinės, bet lapkričio 18 d. sudarytos paliaubos. Armėnai buvo priversti sutikti su griežtomis turkų sąlygomis ir pasirašė Aleksandropolio sutartį 1920 m. gruodžio 2/3 d.[37] Armėnija prarado daugiau nei pusę teritorijos, turėjo nuginkluoti beveik visą armiją.
Besiderant dėl taikos sutarties į Armėniją iš Azerbaidžano įsiveržė Grigoriy Ordzhonikidze, kad įkurtų bolševikų valdžią. 11-oji sovietų armija užėmė Idževaną be pasipriešinimo 1920 m. lapkričio 29 d. Valdžios perėmimas Jerevane įvyko gruodžio 2 d., kai armėnai priėmė Boris Legran ultimatumą. Armėnija sutiko būti sovietų įtakoje, o šie saugojo likusią Armėniją nuo turkų. Sivietai pažadėjo atkurti armiją ir nepersekioti nekomunistų. Paskutinį pažadą jie sulaužė, kai išvijo dašnakus iš šalies. Gruodžio 5 d. į miestą įžengė Armėnijos revoliucinis komitetas (Revkom, kurį daugiausiai sudarė Azerbaidžano armėnai. Galiausiai gruodžio 6 d. Jerevane pasirodė Felikso DzeržinskioČK] ir Armėnijos Demokratinė Respublika nustojo egzistuoti.
Nors sovietai išvijo turkus iš kai kurių Armėnijos vietovių, nusprendė su jais sudaryti taiką. 1921 m. Karso sutartimi Turkija Tarybų Sąjungai atidavė Adžariją už Karso teritoriją (dabar Igdyro, Ardahano, Karso provincijos Turkijoje). Turkijai atiteko senovės miestas Anis ir Araratas, svarbūs armėnams. 1922 m. naujai paskelbta Armėnijos TSR, kuriai vadovavo Alexander Miasnikyan, įstojo į Tarybų Sąjungą kaip viena iš trijų Užkaukazės TFSR respublikų.
Panaikinus Užkaukazės TFSR 1936 m. atsirado Armėnijos TSR. Perėjimas į komunizmą buvo sunkus Armėnijoje kaip ir kitose sąjunginėse respublikose. Sovietai labai atydžiai prižiūeęjo armėnus. Nebuvo žodžio laisvės, kuri dar labiau suvaržyta Josifo Stalino laikais. Visi įtarti tautinės retorikos ar jos elementų vartojimu valdant Stalinui buvo tremiami į Sibirą. Net garsi rašytoja Zabel Yessayan, išvengusi Armėnų genocido, buvo ištremta į Sibirą, kai grįžo iš Prancūzijos.
Tarybinė Armėnija dalyvavo Antrame pasauliniame kare šimtus tūkstančių žmonių siusdama ginti tarybinės tėvynės. Vienas iš teigiamų sovietų valdymo aspektų buvo ekonominis, augo miestai. Buvo pasiekta laikina taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Tuo metu Armėnijoje buvo daug azerbaidžaniečių, ypač Jerevane. Daug armėnų gyveno Baku, Gendžėje. Armėnai vis dar buvo nacionalistai, bet negalėjo to reikšti viešai. 1965 m. balandžio 24 d. dešimtys tūkstančių armėnų minėjo Armėnų genocido metines. Tai buvo pirma didelė tautinė demonstacija Tarybų Sąjungoje. XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje Armėnija kentėjo nuo užteržtumo. Michailui Gorbačiovui įvedus Glasnost ir Perestroiką viešų demonstracijų padaugėjo. Tūkstančiai armėnų protestavo dėl paprastų ekologinių problemų. Kilus konfliktui Karabache protestai įgavo tautinį atspalvį. Daug armėnų pradėjo reikalauti nepriklausomybės.
1988 m. Spitako žemės drebėjimas sugriovė daug miestų Šiaurės Armėnijoje, tarp jų Spitaką ir Giumri. Daug šeimų liko be elektros ir bėgančio vandens. Dėl sunkios padėties daug armėnų išvyko į JAV, Vakarų Europą ir Australiją.
1988 m. vasario 20 d. kilo susirėmimai tarp armėnų ir azerbaidžaniečių Kalnų Karabache, kai vietinis parlamentas balsavo už prisijungimą prie Armėnijos, nors buvo Azerbaidžano autonominė sritis. Per Kalnų Karabacho karą jo armėnai apgynė faktinę nepriklausomybę nuo Azerbaidžano armijos.
Armėnija paskelbė apie atsiskyrimą Tarybų Sąjungos 1990 m. rugpjūčio 23 d. Rugpjūčio perversmo bandymo Tarybų Sąjungos išvakarėse Armėnijoje vyko referendumas dėl atsiskyrimo. Po pergalės referendume nepriklausomybė oficialiai paskelbta 1991 m. rugsėjo 21 d. Tačiau visuotinis pripažinimas atėjo tik iširus Tarybų Sąjungai 1991 m. gruodžio 25 d.
Pirmieji Armėnijos nepriklausomybės metai buvo didelis iššūkis ir tarptautinės armėnų organizacijos pasisiūlė padėti. Iš Kanados atvyko jaunieji savanoriai (CYMA) į Ararato regioną. Po Armėnijos pergalės Kalnų KArabacho kare Azerbaidžanas ir Turkija uždarė Armėnijai sieną. Tik 2009 m. spalį su Turkija buvo pasirašyta sutartis, normalizavusi santykius. Šie įvykiai smarkiai paveikė Armėnijos ekonomiką, nes buvo uždarytas pagrindinis kelias į Europą.
Levon Ter-Petrosyan tapo pirmuoju Armėnijos prezidentu 1991 m. spalio 16 d. ir buvo perrinktas 1996 m. rugsėjo 22 d. Opozicija ir kai kurie tarptautiniai stebėtojai teigia, kad jo perrinkimas buvo suklastotas. Jo populiarumas dar labiau smuko, kai opozicija pradėjo jį kaltinti dėl ekonominių nesėkmių. Jis uždraudė Armėnijos revoliucinę federacija, teikdamas, kad ji turi ryšių su užsienių, o tai draudžia Armėnijos konstitucija.
Ter-Petrosyan turėjo pasitraukti iš posto 1998 m., kai siūlė Kalnų Karabacho sprendimą, kuris nepatiko daugeliui armėnų. Premjeras Robert Kocharyan ir svarbiausi ministrai atmetė Kalnų Karabacho taikos planą, tarptautinių tarpininkų pasiūlytą 1997 m. rugsėji. Ter-Petrosyan ir Azerbaidžanas susitarė, kad klausimas bus sprendžiamas fazėmis, o pats svarbiausias Kalnų Karabacho statuso punktas turėjo būti nukeltas. Armėnija turėjo gražinti okupuotas Azerbaidžano sritis aplink Kalnų Karabachą, o Turkija ir Azerbaidžanas sutiko nutraukti blokadą.
Robert Kocharyan buvbo išrinktas antruoju Armėnijos prezidentu 1998 m. kovo 30 d., nugalėjęs Karen Demirchyan. Šįkart abi pusės buvo kaltinamos rinkimų klastojimu. Buvo teigiama, kad Kocharyan neatitiko reikalavimo būti Armėnijos piliečiu 10 metų,[38] bet pati respublika tuo metu egzistavo tik 7 metus. Tačiau Armėnijos konstitucija pripažino Tarybinę Armėniją jos pirmtake. Keli opozicijos vadai ir Armėnijos premjeras buvo nužudyti per Armėnijos parlamento šaudymą 1999 m. Pats prezidentas derėjosi su teroristais dėl įkaitų paleidimo. Dauguma armėnų mano, kad Kocharyan atsakingas už šaudynes.[39][40]
Per prezidentų rinkimo pirmą turą 2003 m. vasario 19 d. niekas nesurinko balsų daugumos. Per antrą turą kovo 5 d. Robert Kocharyan nugalėjo Stepan Demirchyan, oficialiai surinkęs 67% balsų. ESBO stebėtojai pranešė, kad Demirchyan rėmėjai klastoja rinkimus ir daug jų buvo suimta prieš antrą rinkimų turą.[41] Demirchyan pareiškė, kad rinkimai suklastoti ir siūlė rėmėjams protestuoti.[42] Dešimtys tūkstančių armėnų gatvėse reikalavo Kocharyan atsistatydinimo.[41] Kocharyan davė prezidento priesaiką, o konstitucinis teismas patvirtino rezultatus, bet pasiūlė per metus surengti referendumą dėl prezidento rinkimų patvirtinimo.[43][44]
Kaip prezidentas Kocharyan derėjosi su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu dėl Kalnų Karabacho. Per 2004 m. derybas buvo pasiūlyta surengti referendumą Kalnų Karabache ir greta esančiose Azerbaidžano teritorijose. 2006 m. vasario 10-11 d. jie vėl Prancūzijoje derėjosi dėl armėnų karių atitraukimo, tarptautinių taikdarių atvykimo ir Kalnų KArabacho statuso.[45] Nepaisant pradinio optimizmo, nieko nebuvo nutarta. 2006 m. kovą Vašingtone Vladimiras Putinas spaudė abi puses susitarti,[46] bet tai nedavė rezultatų kaip ir vėlesni susitikimai Maskvoje ir Minske lapkričio mėn.[47]
Armėnijos premjeras Serzh Sargsyan buvo laikomas svarbiausiu favoritu per 2008 m. rinkimus, kai jį parėmė Kocharyan.[48][49]2007 m. spalio 26 d. Ter-Petrosyan oficialai paskelbė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose ir apkaltino Kocharyano vyriausybę korupcija, pavogus „3-4 milijardus dolerių“ per 5 metus. Jis kritikavo Kocharyan teiginius apie ekonomikos augimą ir teigė, kad jis linkta prie Kalnų Karabacho klausimo tokio sprendimo, kurį Ter-Petrosyan siūlė prieš 10 metų. Daug opozicinių partijų parėmė Ter-Petrosyan sugrįžimą į politiką.
2008 m. vasario 19 d. rinkimų oficialūs rezultatai parodė Sargsyan pergalę, surinkus 53% balsų. Ter-Petrosyan liko antras su 21.5% balsų.[50] Ter-Petrosyan ir jo rėmėjai apkaltino vyriausybę rinkimų klastojimu ir paskelbė apie savo pergalę.[51] Nuo vasario 20 d. Jerevane susirinko dešimtys tūkstančių protestuotojų.[52] Vyriausybės pajėgos, teigdamos, kad palapinėse yra ginklų, su jėga išvaikė demonstrantus kovo 1 d. rytą. Ter-Petrosyan atsidūrė namų arešte, bet vyriausybė vėliau neigė šiuos tvirtinimus.[53] Protestuodami prieš vyriausybės veiksmus Miyasnikyan aikštėje susirinko daug demonstrantų ir policija turėjo atsitraukti. Kocharyan paskelbė ypatingąją padėtį, į sostinę atvyko armija. Užsibarikadavus protestuotojams per susirėmimus žuvo 10 žmonių, tarp jų vienas policininkas.[54][55] Po to sekė areštai, opozicijos persekiojimas ir antivyriausybinių protestų uždraudimas. Sargsyan tapo prezidentu.[56][57]
2011 m. Armėnijoje kilo demontracijos kaip atsakas į revoliucijas Vidurio Rytuose. Protestuotojai reikalavo ištirti smurtą per 2008 m. rinkimus, paleisti politinius kalinius, geresnių ekonominių sąlygų ir demokratinių reformų.
↑von Haxthausen, Baron (2000). Transcaucasia: Sketches of the Nations and Races between the Black Sea and the Caspian. Adamant Media Corporation. p. 252. ISBN1-4021-8367-4.
↑Armenian the Survival of a Nation, Christopher Walker pg 267–268
↑See Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. II, p. 192, map 4.
↑Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. I, pp. 243–247.
↑Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. I, pp. 205–214.
↑Hovannisian, Richard G. (1996). The Republic of Armenia, Vol. IV: Between Crescent and Sickle, Partition and Sovietization. Berkeley: University of California Press. pp. 40–44. ISBN0-520-08804-2.
↑Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. IV, pp. 184–197.
↑Hovannisian. Republic of Armenia, Vol. IV, pp. 394–396.
↑Kaeter, Margaret (2004). The Caucasian republics. New York: Facts On File. pp. 43–44. ISBN9780816052684. „However, political observers across the world speculate that Sarkissian was hoping to take a stronger position on the Nagorno-Karabakh issue than Kocharian liked. Many Armenians believe the shootings were the result of a conspiracy, in which Kocharian was involved. They note that some of Kocharian's main political rivals at the time were among those killed.“
↑Staff (February 21, 2007) „Peter Semneby: EU tries to create trust between Karabakh and Azerbaijan“ More than 4 bln dollars were stollen by his clan in Armenia YERKIR Armenian Online Newspaper
Australia international rugby league footballer Paul GallenPersonal informationBorn (1981-08-14) 14 August 1981 (age 42)Sydney, New South Wales, AustraliaHeight179 cm (5 ft 10 in)Weight113 kg (17 st 11 lb)Playing informationPositionLock, Prop, Second-row Club Years Team Pld T G FG P 2001–19 Cronulla Sharks 348 63 4 1 261 Representative Years Team Pld T G FG P 2006 NSW City 2 0 1 0 2 2006–16 New South Wales 24 1 1 0 6 2006–07 Prime Minister's XI...
Julian AshtonCBEPotret Ashton oleh George Washington Lambert, 1928, Galeri Seni New South WalesLahirJulian Rossi Ashton(1851-01-27)27 Januari 1851Addlestone, Surrey, InggrisMeninggal27 April 1942(1942-04-27) (umur 91)Templat:NSWcity, Sydney, New South Wales, AustraliaDikenal atasArt patron; teacher; landscape and portraitureJulian Ashton Art SchoolGerakan politikHeidelberg SchoolSuami/istriEliza Ann Pugh(m. 1876; d. 15 July 1900)(Constance) Irene Morley(m. 1902; d. 1946)ElectedTrustee, ...
Map Bresse ditandai dengan warna merah Rumah pertanian khas Bresse Bresse [bʁɛs] merupakan nama dari sebuah wilayah bekas provinsi Prancis. Bresse terletak di wilayah Auvergne-Rhône-Alpes dan Bourgogne-Franche-Comté di bagian timur Prancis. Istilah geografi Bresse memiliki dua arti: Bresse bourguignonne (atau louhannaise), yang terletak di timur departemen Saône-et-Loire, dan Bresse, yang terletak di departemen Ain. Kata sifat yang sesuai adalah bressan, dan penduduknya disebut Bressans....
Distinguished Service Cross Bagian depan SalibPita dengan batang untuk penganugerahan selanjutnya Dianugerahkan oleh Kerajaan Bersatu Britania Raya dan Irlandia Jenis Tanda jasa militer Persyaratan penerima Inggris, mantan Persemakmuran Bangsa-Bangsa, dan pasukan aliansi Dianugerahkan atas dasar Keberanian selama operasi aktif melawan musuh di laut Status Masih dianugerahkan sampai sekarang Keterangan Berbentuk Salib perak dengan ujung tumpul bulat, ukuran 43mm tinggi dan lebar Statistik Dit...
2012 2022 Élections législatives de 2017 dans le Puy-de-Dôme 5 sièges de députés à l'Assemblée nationale 11 et 18 juin 2017 Type d’élection Élections législatives Campagne 22 mai au 10 juin12 juin au 16 juin Corps électoral et résultats Population 647 501 Inscrits 461 113 Votants au 1er tour 239 582 51,96 % 7,5 Votes exprimés au 1er tour 234 756 Votes blancs au 1er tour 3 149 Votes nuls au 1er tour 1 677 Votants au 2d tou...
Controversial defunct British multinational public relations and marketing company BPP Communications Ltd.(traded as Bell Pottinger Private)Company typePrivate limited companyIndustryCommunications and reputation management[1]Founded1998 (London)Defunct12 September 2017 (2017-09-12)FateDefunct (bankruptcy)HeadquartersLondon, United KingdomKey peopleMark Smith (Chairman)[2]David Beck and David Wilson(Joint Managing Directors)[3][4]ServicesPublic r...
Tampa Bay RowdiesCalcio Rowdies Segni distintivi Uniformi di gara Casa Trasferta Colori sociali Giallo, verde Dati societari Città Tampa Nazione Stati Uniti Confederazione CONCACAF Federazione USSF Campionato USL Championship Fondazione 1975 Scioglimento1993Rifondazione2008 Presidente Lee Cohen Allenatore Robbie Neilson Stadio Al Lang Stadium(7.227 posti) Sito web rowdiessoccer.com Palmarès Titoli NASL 1 Titoli nazionali 1 NASL Indoor1 NASL II Trofei nazionali 1 Commissioner's Cup Si...
Hospital in Memphis, Tennessee, United States Hospital in Tennessee, United StatesSt. Jude Children's Research HospitalMain entranceGeographyLocation262 Danny Thomas Place, Memphis, Tennessee, United StatesCoordinates35°09′12″N 90°02′32″W / 35.153469°N 90.042207°W / 35.153469; -90.042207OrganizationCare systemPrivate & CharityTypeSpecializedReligious affiliationNoneServicesStandardsJCAHO accreditationEmergency departmentNoPublic transit access MATAHisto...
Mein Führer - La veramente vera verità su Adolf HitlerUlrich Mühe nella scena finale del filmTitolo originaleMein Führer – Die wirklich wahrste Wahrheit über Adolf Hitler Lingua originaletedesco Paese di produzioneGermania Anno2007 Durata90 min Rapporto1;85:1 Generecommedia, grottesco RegiaDani Levy SceneggiaturaDani Levy ProduttoreStefan Arndt Casa di produzioneX Filme Distribuzione in italianoVIDEA-CDE FotografiaCharly F. Koschnick MontaggioPeter R. Adam MusicheNiki Reiser Interp...
Government of Malaysia since 2022 Anwar Ibrahim cabinet23rd Cabinet of Malaysia2022–Date formed3 December 2022People and organisationsHead of stateAl-Sultan Abdullah (2022–2024)Sultan Ibrahim Iskandar (since 2024)Head of governmentAnwar IbrahimDeputy head of governmentAhmad Zahid HamidiFadillah YusofNo. of ministers31 ministers 29 deputy ministersTotal no. of members60 membersMember parties Pakatan Harapan (PH) People's Justice Party (PKR) Democratic Action Party (DAP) National Trust Part...
Opposition to Jewish nationalism For criticism of Israel, see Criticism of Israel. The August 1917 memorandum by Edwin Montagu, the only Jew then in a senior British government position,[1] stating his opposition to the pro-Zionist Balfour Declaration, and that he viewed it as antisemitic[2]The first large-scale anti-Zionist demonstrations in Palestine, March 1920, during the Occupied Enemy Territory Administration.[3] The crowd of Muslim and Christian Palestinians are...
Pour les articles homonymes, voir Michel Henry (homonymie) et Henry. Michel HenryNaissance 1er septembre 1928LangresDécès 24 décembre 2016 (à 88 ans)Brétigny-sur-OrgePériode d'activité 1948-2017Nom de naissance Michel Robert HenryAutres noms Michel-HenryNationalité FranceActivité Peintre, lithographeFormation École nationale supérieure des beaux-arts de ParisMaître Roger Chapelain-MidyLieu de travail AmsterdamMouvement École de ParisDistinction Prix de la Casa de Velázquez...
1984 single by Michael JacksonFarewell My Summer LoveSingle by Michael Jacksonfrom the album Farewell My Summer Love B-sideCall on Me (album version)ReleasedMay 1984[1]RecordedSeptember 4, 10, 11, 1973[1]StudioMotown Recording Studios (Los Angeles, California)[1]Genre Pop R&B[2] Length4:21 (album version)3:41 (single version)LabelMotownSongwriter(s)Keni St. Lewis[1]Producer(s) Freddie Perren Fonce Mizell[1] Michael Jackson singles chronology...
Species of mammal Eastern lowland olingo Yambrasbamba, Bongará, Amazonas, Peru. Conservation status Least Concern (IUCN 3.1)[1] Scientific classification Domain: Eukaryota Kingdom: Animalia Phylum: Chordata Class: Mammalia Order: Carnivora Family: Procyonidae Genus: Bassaricyon Species: B. alleni Binomial name Bassaricyon alleniThomas, 1880 Black points mark the range of B. alleni[2] Synonyms Bassaricyon beddardi Pocock, 1921 Bassaricyon medius siccatus Thomas, 192...
Bài viết này là một bài mồ côi vì không có bài viết khác liên kết đến nó. Vui lòng tạo liên kết đến bài này từ các bài viết liên quan; có thể thử dùng công cụ tìm liên kết. (tháng 8 2020) Dusty Loài Felis catus Giống vật nuôi Mèo Snowshoe Giới tính Con đực Sinh 20 tháng 3, 2006 (18 tuổi) San Mateo, California, Hoa Kỳ Chức năng Mèo trộm đồ Chủ nhân Jean Chu và Jim Coleman Dusty the Klepto Kitty là m�...
Jennifer ValenteJennifer Valente (2018)InformationsNaissance 24 décembre 1994 (29 ans)San DiegoNationalité américaineÉquipe actuelle Virginia's Blue Ridge-TWENTY24Équipes non-UCI 2020Sho-Air Twenty202021-2022Twenty24 Pro CyclingÉquipes UCI 2018-2019Sho-Air Twenty202023-Virginia's Blue Ridge-TWENTY24Principales victoires Championne olympique de l'omnium (2020 et 2024) Championne olympique de poursuite par équipes (2024) Championne du monde de poursuite par équipes (2016, 2017, 201...
