Bulgarijos istorija
Trakija (Trakai, Odrisidai)
Romos imperija (Trakija)
Bizantijos imperija
Pirmoji Bulgarijos imperija
Dulo klanas > Komitopuliai
Bizantijos imperija
Antroji Bulgarijos imperija
Asenai > Terterai > Šišmanai
Osmanų imperija
Rumelijos, Silistros, Edirnės ejaletai
Bulgarijos karalystė
Saksai-Koburgai ir Gota
Balkanų karai
Bulgarijos Liaudies Respublika
Bulgarija

Straipsnyje aprašoma Bulgarijos istorija nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo iki šių laikų.

Pagrindinis straipsnis – Balkanų priešistorė.

Dabartinės Bulgarijos teritorija buvo apgyvendinta nuo akmens amžiaus. Neolito laikotarpiu čia gyvavo keletas kultūrų, tarp jų Vinčos kultūra (nuo VI a. iki III tūkst. pr. m. e.), neolito Varnos kultūra (5 tūkst. m. pr. m. e., Varnos nekropolis). Bronzos amžiuje čia gyvenę trakai buvo paminėti dar Homero. Be to, šioje teritorijoje gyveno ir makedonai. XI–VI a. pr. m. e. gyvavo trakų valstybinis darinys, VII a. pr. m. e. pasiekęs savo klestėjimo viršūnę.

29 m. pr. m. e. regioną užkariavo Roma, kuri čia įkūrė Makedonijos, Trakijos, Mezijos ir Dakijos provincijas. Vietiniai gyventojai trakai buvo romanizuoti.

Nuo III a. antrosios pusės prasidėjo Didysis tautų kraustymasis iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus link svarbiausių Antikos kultūros centrų. Romos imperija išgyveno didelę krizę. Barbarai iš Azijos ir Centrinės Europos veržėsi į Romos provincijas, ypač Romos provincijas Balkanuose. Imperijos siena pamažu traukėsi nuo Dunojaus iki Balkanų kalnyno. Gotai, gepidai, karpai, sarmatai, alanai, hunai ir kitos tautos kirto šiuolaikinės Bulgarijos teritoriją arba kūrėsi čia. Kartu šios tautos atsinešė ir savo tradicijas bei kultūrą. Po Romos imperijos skilimo V a. dabartinės Bulgarijos teritorija liko Bizantijos sudėtyje.

Po hunų vado Atilos mirties (453 m.) nuo jų genčių sąjungos atskilo bulgarų gentys, kurios apie 482 m. Bizantijos imperatoriaus Zenono buvo pakviestos ginti Bizantiją nuo ostgotų. 493 m. pirmieji bulgarai pasirodė piečiau Dunojaus.^[1] Vėliau bulgarai dalyvavo žygiuose prieš Bizantiją ir 619 m. kartu su avarais pasiekė Salonikus, o 626 m. - Konstantinopolį.

Po slavų migracijų į Balkanus nuo VII a. likusieji romėnų ir graikų kilmės gyventojai pamažu susimaišė su naujakuriais. Išliko tik atskiros romanų kalbomis kalbančiųjų valakų grupės (rumunai šiaurės vakaruose ir arumunai pietuose) bei graikai (palei Juodosios jūros pakrantę).

Senoji Didžioji Bulgarija, kurią taip vadino Bizantijos mokslininkai (gr. Η παλαια μεγαλη Βουλγαρια; megale Boulgaria), kaip karinė genčių sąjunga, susikūrė po išsivadavimo iš Tiurkų kaganato 632 m., vadovaujant chanui Kubratui, tarp Kubanės ir Azovo jūros. 635 m. Kubratas sudarė taikos sutartį su Bizantijos imperatoriumi Heraklėjumi. 654 m. Didžioji Bulgarija suskilo į tris dalis, vadinamąsias Juodųjų, Baltųjų ir Mėlynųjų bulgarų valstybes.

Pagrindinis straipsnis – Bolgarai.

Pirmoji Bulgarijos imperija dar vadinama Dunojaus bulgarų imperija arba Mėlynųjų bulgarų imperija. VII a. II pusėje suiro Juodosios jūros šiaurės rytuose buvusi Senoji Didžioji Bulgarija. Vyriausiasis Kubrato sūnus chanas Batbajanas buvo priverstas paklusti chazarams. Karo prieš chazarus metu chanas Asparuchas, trečiasis chano Kubrato sūnus, su dalimi bulgarų patraukė į pietvakarius, link Dunojaus ir kirto upę tuo metu nuniokotos Rytų Romos imperijos Žemutinės Mezijos provincijos teritorijoje. 679 m. bulgarai įsikūrė Dobrudžos teritorijoje. Ten gyvenę valstybės nesukūrę slavai buvo pavergti ir priversti mokėti duoklę. Be to, slavai turėjo teikti pagalbinę kariuomenę bolgarų žygiams prieš Rytų Romos imperiją.^[2] Netrukus chanui Asparuchui pavyko sukurti didelę genčių sąjungą, kuri vėliau pavadinta Pirmąja Bulgarijos imperija, taip pat Dunojaus Bulgarijos imperija arba Mėlynųjų bulgarų imperija. Kaip sostinė vėliau buvo pasirinkta slavų gyvenvietė Pliska.

680 m. vasarą Bizantijos imperatorius Konstantinas IV surengė žygį prieš bulgarus. Karas baigėsi 681 m. taikos sutartimi, kuria faktiškai buvo pripažinta Bulgarijos valstybė. Sutartimi buvo nustatyta nauja valstybių siena tap pat duoklė, kurią Rytų Romos imperija turėjo mokėti bulgarams. Taip Bulgarija tapo trečiąja pripažinta valstybe Europoje ir vienintele, kuriai Rytų Romos imperija mokėjo duoklę.

Valstybės teritorija valdant Asparucho paveldėtojui chanui Terveliui (700-721 m.) gerokai išsiplėtė. Tuo metu Bulgarija tapo rimta politine jėga. Valdant chanui Krumui (803-814 m.) ji tapo viena iš trijų galingiausių Europos valstybių. Sudarius sąjungą su frankų imperatoriumi Karoliu Didžiuoju buvo sunaikintas Avarų kaganatas. Bulgarų valdomos teritorijos šiaurėje siekė Tisą ir Dniestrą rytuose, vakaruose ribojosi su Frankų valstybe, pietuose siekė Maricą ir Adrianopolį. Pagal Bizantijos pavyzdį vykdytos reformos sustiprino valdovo vaidmenį ir pašalino konkuruojančių didikų įtaką. 864 m. Bulgarija oficialiai priėmė stačiatikybę iš Bizantijos imperijos Bulgarijos caro Boriso I iniciatyva.

IX a. pab. ir X a. pr. Bulgarija užėmė Epyrą ir Tesaliją pietuose, Bosniją vakaruose, valdė visą dab. Rumuniją bei rytų Vengriją šiaurėje. Serbijos valstybė tapo marionetine Bulgarijos Imperijos valstybe. Valdant Simeonui I (Simeonui Didžiajam), mokslus baigusiam Konstantinopolyje, Bulgarija kėlė rimtą grėsmę Bizantijai. Simeonas tikėjosi užimti Konstantinopolį, ir tapti bulgarų ir graikų imperatoriumi, per savo ilgą valdymą (893–927) su bizantiečiais kovėsi ne viename mūšyje. Valdymo pabaigoje kariavo net Peloponeso pietuose. Simeonas vadino save „Bulgarų ir graikų caru“, titulais, vėliau pripažintais popiežiaus, tačiau niekada nepripažintais Bizantijos imperatoriaus.

Pagrindinis straipsnis – Bizantija.

Bizantija valdė Bulgariją nuo 1018 m. iki 1185 m., pavesdama nepriklausomą Bulgarijos stačiatikių bažnyčią pasaulietinei patriarcho valdžiai Konstantinopolyje, bet mažai kišosi į vietinius Bulgarijos reikalus.

Mirus kariui imperatoriui Basiliui II, imperija išgyveno nestabilumo laikotarpį. Kilo maištai prieš Bizantijos valdžią 1040–1041 m. karuose su normanais ir 1070 m. ir 1080 m. karuose su turkais seldžiukais. Kai į valdžią atėjo Komnenos dinastija, ji sustabdė imperijos smukimą. Tuo laiku imperija išgyveno stabilumo ir progreso amžių, nors ir buvo kryžiaus karų metas.

1180 m. paskutinis iš Komnenų – Manuelis I Komnenas mirė, ir jį pakeitė Angeloi dinastija, kuri leido Bulgarams atgauti laisvę.

Pagrindinis straipsnis – Antroji Bulgarijos Imperija.

1185 m. Peteris ir Asenas, manoma bulgarų, kumanų, vlachų ir maišytos kilmės, sukilo prieš Bizantijos imperiją, o Peteris pasivadino caru „Peteriu II“ (dar žinomu kaip Teodoras Peteris). Kitais metais Bizantija turėjo pripažinti Bulgarijos nepriklausomybę. Peteris persivadino „Bulgarų, graikų ir vlachų caru“.

Atgimusi Bulgarija okupavo žemes tarp Juodosios jūros, Dunojaus ir Stara Planina, taip pat ir rytų Makedonijos dalį bei Moravos slėnį. Ji išplėtė įtaką Valachijoje ir Moldavijoje. Caras Kalojanas (1197–1207 m.) susivienijo su Popiežiaus valdžia, išsaugodamas savo „karaliaus“ titulo pripažinimą, nors norėjo būti pripažintas imperatoriumi arba caru. Jis siuntė karius į Bizantiją ir (po 1204 m.) į Ketvirtojo Kryžiaus karo riterius, užimdamas dideles Trakės, Rodopės ir visos Makedonijos žemes. Vengrų galia bei serbai kliudė žymesnei ekspansijai į vakarus ir šiaurės vakarus. Valdant Ivanui Asenui II (1218–1241 m.), Bulgarija dar kartą tapo regiono galinga valstybe, okupuodama Belgradą ir Albaniją. Įraše iš Turnovo 1230 m. jis pasivadino „Kristui ir Dievui ištikimu caru ir bulgarų autokratu, senojo Aseno sūnumi“. Bulgarų stačiatikių patriarchatas atkurtas 1235 m. su rytų patriarchatų sutikimu, taip užbaigdamas sąjungą su Popiežiaus valdžia. Ivanas Asenas buvo žinomas kaip išmintingas ir humaniškas valdovas, jis atvėrė ryšius su katalikiškais vakarais, ypač Venecija ir Genuja, sumažinęs Bizantijos įtaką šalyje.

Tačiau susilpninta XIV a. Bulgarija negalėjo apsiginti nuo naujos grėsmės iš pietų – osmanų turkų, įžengusių į Europą 1354 m. 1362 m. jie užėmė Filiponopolį (Plovdiv), 1382 m. Sofiją. Tada osmanai nukreipė dėmesį į serbus, su kuriais kovėsi Kosovo Polje 1389 m. 1393 m. osmanai užėmė Turnovą po trijų mėnesių apsiausties. Manoma, kad pietiniai vartai atsivėrė iš vidaus, ir osmanai galėjo įžengti į tvirtovę. 1396 m. okupuota ir Antrosios Bulgarijos Imperijos bei Bulgarijos nepriklausomybės pabaigą atnešusi Vidino karalystė.

Pagrindinis straipsnis – Osmanų Bulgarijos istorija.

Osmanai pertvarkė Bulgarijos teritorijas į Rumilio Bejerliką, vadovaujamą bejlerbėjaus iš Sofijos. Teritorija, kuriai priklausė Mezija, Trakė ir Makedonija, padalinta į keletą sandžakų, kuriuos valdė sandžakbėjai prilygstantys bejlerbėjui. Didelė nukariautų žemių dalis atseikėta sultono pasekėjams, kurią jie laikė feodaliniais vienetais (mažais timars, vidutiniais ziyamet, dideliais hases). Ta žemės kategorija negalėjo būti parduota ar paveldėta, ir turėjo būti grąžinama sultonui, kai feodalas mirdavo. Kitos žemės pertvarkytos kaip privati sultono ar osmanų bajorijos nuosavybė, vadinta „mulk“ ir taip pat kaip ekonominis pagrindas religinėms institucijoms (vadintas „vakif“). Bulgarai mokėdavo daugybę mokesčių pvz.: dešimtinę („yushur“), pagalvės mokestį („dzhizie“), žemės mokestį („ispench“), rinkliavas verslui ir kt. ir dar grupę nereguliariai renkamų mokesčių, atiduodavo produktų ir atliko baudžiavą („avariz“).

Osmanai nereikalavo krikščionių tapti musulmonais. Tačiau užfiksuota daug individualių ir masinės islamizacijos atvejų, ypač Rodopėje. Nemusulmonai netarnavo sultono armijoje. Išimtis daryta tik kai kurioms specifinio sudėjimo gyventojų grupėms, kai reikėdavo pagalbos ar papildomų paslaugų. Taip pat vykdyta „vaikų duoklė“ arba "kraujo mokestis", žinoma kaip devsirme (kas penktas jaunas berniukas būdavo paimtas į apmokymus imperijos kariuomenėje). Paimti berniukai ėjo griežtas religijos ir karo treniruotes, taip tapdami elitiniu daliniu - janyčarais (yenicheri arba „naujos jėgos“).

Pagrindinis straipsnis – Bulgarų tautinis atgimimas.

Bulgarijos nacionalizmas atgijo XIX a. pr. Jam įtaką darė vakarų liberalizmo ir nacionalizmo idėjos, kurios sklandė šalyje po Prancūzijos revoliucijos. Graikų sukilimas prieš Osmanų imperiją, pradėtas 1821 m., irgi paveikė nedidelę Bulgarijos šviesuolių klasę.

1876 m. balandžio mėn. bulgarai sukilo vadinamame Balandžio sukilime. Sukilimas buvo prastai organizuotas ir prasidėjo prieš suplanuotą laiką. Jis plačiai išplito Plovdivo regione, prie jo prisidėjo ir kai kurie šiaurės Bulgarijos rajonai Makedonijoje ir Sliveno rajone. Osmanai žiauriai numalšino sukilimą ir į regioną atkėlė nereguliariąją armiją. Daugybė kaimų buvo išplėšti, dešimtys tūkstančių žmonių nužudyti, daugiausia Batako, Perušticos ir Bratsigovo miestuose. Žudynės sukėlė audringą reakciją tarp Europos liberalų pvz.: William Gladstone, kuris pradėjo kampaniją prieš „Bulgarijos baisumus“. Kampaniją rėmė Europos intelektualai ir visuomenės veikėjai. Stipriausia reakcija kilo Rusijoje. Didžiulis Europos pasipiktinimas sukeltas Balandžio sukilimo, davė Rusijai šansą atsilyginti Osmanų imperijai.

Rusija neturėjo kitos išeities kaip tik paskelbti karą osmanams 1877 m. balandžio mėn. Bulgarai padėjo rusams. Koalicija sutriuškino osmanus Šipka Pass ir Pleveno mūšiuose ir 1878 m. sausio mėn. išlaisvino didžiąją dalį Bulgarijos teritorijų.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos karalystė.

San Stefano sutartimi 1878 m. kovo 3 d. buvo paskelbta nepriklausoma Bulgarijos valstybė, užėmusi Mezijos, Trakės ir Makedonijos žemes. Bandydamos išlaikyti galią Europoje ir bijodamos didelio Rusijos sąjungininko įkūrimo Balkanuose didžiosios Europos valstybės nenoromis pasirašė sutartį.

Berlyno sutartis (1878 m.), kurios sudarymą prižiūrėjo Otas fon Bismarkas iš Vokietijos ir Bendžaminas Disraelis iš D.Britanijos, pakeitė ankstesnę sutartį ir panaikino laikiną Bulgarijos valstybę. Sukurta nepriklausoma Bulgarijos kunigaikštystė tarp Dunojaus ir Stara Planina su sostine Veliko Turnove. Ši valstybė turėjo būti prižiūrima osmanų, bet ją valdė Bulgarijos kongreso išrinkto ir didžiųjų valstybių patvirtinto princo notabliai. Jie reikalavo, kad princas nebūtų rusas, bet kompromisas pasiektas išrinkus princą Aleksandrą iš Batenbergo, caro Aleksandro II sūnėną. Sukurta autonominė osmanų provincija – Rytų Rumelija. Bulgarai Makedonijoje ir rytų Trakėje palikti valdyti sultonui. Kai kurios Bulgarijos žemės atiteko Serbijai ir Rumunijai.

Pagrindinis straipsnis – Balkanų karai.

1911 m. nacionalistų ministras pirmininkas, Ivanas Gešovas suformavo sąjungą su Graikija ir Serbija su kuriomis ketino kartu pulti osmanus. 1912 m. vasario mėn. su Serbija, o 1912 gegužės mėn. su Graikija Bulgarija pasirašė slaptas sutartis. Juodkalnija irgi buvo įtraukta į paktą. Sutartyse nurodytas Makedonijos ir Trakės padalijimas sąjungininkėms, nors padalijimo linijos buvo pavojingai neaiškios. Po to, kai osmanai atsisakė įgyvendintų reformų ginčijamuose rajonuose, prasidėjo Pirmasis Balkanų karas 1912 spalio mėn.. Sąjungininkės nugalėjo osmanus.

Bulgarija patyrė daugiausia nuostolių iš visų sąjungininkių ir manė turinti teisę į didžiausias teritorijas. Serbija nesutiko ir atsisakė atlaisvinti bet kurią teritoriją, užkariautą šiaurės Makedonijoje, sakydama, kad bulgarų armijai nepavyko pasiekti savo prieškarinių tikslų Adrianopolyje (užimti jį be serbų pagalbos) ir kad prieškarinis susitarimas dėl Makedonijos padalijimo turi būti peržiūrėtas. Kai kas dėl šio klausimo siūlė Bulgarijai kariauti su Serbija ir Graikija .

1913 birželio mėn. Serbija ir Graikija suformavo naują sąjungą prieš Bulgariją. Serbijos ministras pirmininkas Nikola Pašičius teigė, kad Graikija galės pasilikti Trakę, jeigu padės Serbijai išlaikyti Bulgariją atokiai nuo Makedonijos dalies, priklausančios Serbijai, o graikų ministras pirmininkas Eleftherios Venizelos sutiko. Laikydamas tai prieškarinių susitarimų pažeidimais ir padrąsintas Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, caras Ferdinandas paskelbė karą Serbijai ir Graikijai ir Bulgarijos armija puolė birželio 29 d. Serbų ir graikų pajėgos iš pradžių traukėsi prie vakarų sienos, bet greitai perėmė iniciatyvą ir privertė bulgarus pasiduoti. Kovos buvo įnirtingos, nukentėjusių daug, ypač pagrindiniame Bregalnitsos mūšyje. Tada ir Rumunija įsitraukė į karą ir puolė Bulgariją iš šiaurės, osmanai iš pietryčių.

Bulgarijai pralaimėjus karą reikėjo perduoti Makedonijos dalį Serbijai ir Graikijai, atsinaujinusiai Osmanų imperijai - Adrianopolį. Rumunija prisijungė pietų Dobrują.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarija Pirmo pasaulinio karo metu.

Po Balkanų karų, Bulgarijos nuomonė apie Rusiją ir vakarus pasikeitė, iš kurių ji nesulaukė pagalbos. Vasilio Radoslavovo vyriausybė suvienijo Bulgariją su Vokietijos imperija ir Austrija-Vengrija, net jeigu tai reiškė tapimą Osmanų sąjungininke, Bulgarijos pagrindine prieše. Bet dabar Bulgarija neturėjo jokių pretenzijų osmanams, kur Serbija, Graikija ir Rumunija (Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjungininkės) turėjo užėmusios Bulgarijos žemių.

Pirmus Pirmojo pasaulinio karo metus Bulgarija praleido atsigaudama po Balkanų karų. Tačiau, kai Vokietija pažadėjo atnaujinti San Stefano sienas, Bulgarija, turėjusi didžiausią armiją Balkanuose, paskelbė karą Serbijai 1915 m. spalio mėn. D. Britanija, Prancūzija ir Italija tada paskelbė karą Bulgarijai.

Susivienijusi su Vokietija, Austrija-Vengrija ir Osmanų imperija, Bulgarija pasiekė karinių pergalių prieš Serbiją ir Rumuniją, okupuodama didelę dalį Makedonijos, įžengė į Graikijos Makedoniją ir atėmė iš Rumunijos Dobrują 1916 m. spalio mėn.

Tačiau greitai karas išvargino bulgarus, kurie kentėjo dėl ekonominių sunkumų ir nenorėjo kautis prieš stačiatikius susivieniję su musulmonais. Žemdirbių partijos lyderis, Aleksanduras Stamboliyski buvo įkalintas už karo opoziciją. Rusijos revoliucija 1917 m. vasario mėn. ypač paveikė Bulgariją, paskleidusi antikarines ir antimonarchines idėjas tarp karių ir miestų. Birželį Radoslavovo vyriausybė atsistatydino. Kariuomenėje įvyko Maištas, Stamboliyskis paleistas ir įkurta respublika.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarija Antro pasaulinio karo metu.

Prasidėjus Antram pasauliniam karui, Bulgarijos karalystės vyriausybė vadovaujama Bogdano Filovo paskelbė neutralumo poziciją, pasiryžusi išlaikyti ją iki karo pabaigos, bet tikėdamasi gauti teritorijų be kraujo praliejimo, ypač žemių, kur dominuoja bulgarų bendruomenė. Bet buvo aišku, kad dėl centrinės geopolitinės Bulgarijos pozicijos Balkanuose stipriai spaus abi Antro pasaulinio karo pusės. Turkija buvo pasirašiusi nepuolimo paktą su Bulgarija.

Bulgarijai pasisekė derybose ir 1940 m. rugsėjo 7 d. pasirašytoje ašies valstybių remtoje Krajovos sutartyje atgauti pietų Dobrują. Tai sustiprino bulgarų viltis išspręsti teritorines problemas be tiesioginio įsikišimo į karą.

Tačiau ašies jėgos privertė Bulgariją įsitraukti į karą 1941 m., kai vokiečių kariai ruošėsi įsiveržti į Graikiją iš Rumunijos ir pasiekė Bulgarijos sienas bei reikalavo leidimo pereiti Bulgarijos teritoriją. Pagrasintas karine konfrontacija caras Borisas III neturėjo kitos galimybės, tik prisijungti prie fašistų bloko, tai neoficialiai įvyko 1941 m. kovo 1 d. Prieštaraujančių nebuvo daug, nes Sovietų sąjunga buvo pasirašiusi nepuolimo paktą su Vokietija. balandžio 19-20 d. Bulgarijos kariuomenė įsiveržė į Jugoslaviją ir Graikiją. Lapkričio 25 d. Bulgarija pasirašė antikominterno paktą. Po Perl Harboro užpuolimo Vakarų sąjungininkai paskelbė Bulgarijai karą.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos liaudies respublikos istorija.

1944–1989 m. valstybė buvo žinoma kaip „Bulgarijos liaudies respublika“ valdoma Bulgarijos komunistų partijos. 1990 m. partija pasikeitė pavadinimą į „Bulgarijos socialistų partija“ ir sudarė valdančios vyriausybės dalį.

Dimitrovas priešinosi nacių Vokietijai per 1933 m. Reichstago gaisro teismą, vėliau valdė Kominterną Populiariojo fronto periodu. Jis puoselėjo artimus ryšius su Jugoslavijos komunistų lyderiu Tito ir tikėjo, kad Jugoslavija ir Bulgarija, kaip glaudžiai susijusios pietų slavų tautos, turėtų suformuoti federaciją. Ši mintis nepatiko Stalinui, ir po Dimitrovo staigios mirties 1949 m. liepos mėn. kilo įtarimų, kad tai neatsitiktinis įvykis, nors to nepavyko įrodyti. Jis sutapo su Tito išmetimu iš Kominformo ir po to ėjusio disidentų persekiojimu Bulgarijoje. Tai baigėsi parodomuoju teismo procesu ir deputato ministro pirmininko Tricho Kostovo išmetimu. Senasis Kolarovas mirė 1950 m. ir valdžia perėjo į radikalaus stalinisto Vulko Chervenikovo rankas.

Bulgarijos stalinistų fazė tęsėsi mažiau nei 5 metus. Žemdirbystė kolektyvizuota ir numalšinti valstiečių sukilimai. Pastatytos darbo stovyklos ir represijų įkarštyje ten atvežta apie 100 000 žmonių. Stačiatikių patriarchas perkeltas į vienuolyną, o bažnyčia paskelbta valstybės kontroliuojama. 1950 m. diplomatiniai santykiai su JAV nutrūko. Turkų mažuma persekiota, atsigavo nesutarimai dėl sienų su Graikija ir Jugoslavija. Tačiau Chervenkovo palaikymo bazė net komunistų partijoje buvo nedidelė, kad jis išliktų, mirus patronui Stalinui. 1953 m. kovo mėn. mirė Stalinas, o 1954 m. kovo mėn. Chervenkovas pašalintas partijos sekretorių su naujos vadovybės pritarimu iš Maskvos ir pakeistas Todoro Zhivkovo. Chervenkovas liko premjeru iki 1956 m. balandžio mėn., kai jį atleido ir pakeitė Antonas Yugovas.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos respublikos istorija.

Tuo metu, kai Mikhailo Gorbačiovo reformų įtaka Sovietų sąjungoje paveikė Bulgariją XX a. 9 dešimtmečio pab., komunistams ir jų vadams nepavyko atlaikyti pokyčių. 1989 m. lapkričio mėn Sofijoje vyko demonstracijos dėl ekologinių problemų ir greitai išplito į judėjimą dėl politinės reformos. Komunistai atsakė atleisdami Živkovą ir pakeisdami jį Petaru Mladenov, bet tai nedavė lauktų pasekmių. 1990 m. vasario mėn. partija savanoriškai atsisakė valdžios ir 1990 m. birželio mėn. įvyko pirmieji laisvi rinkimai nuo 1931 m., kuriuos laimėjo nuosaikus komunistų partijos sparnas, persivadinęs Bulgarijos Socialistų partija. 1991 m. liepos mėn. priimta nauja konstitucija, kurioje nustatytos silpnos išrinkto prezidento ir premjero, atsakingo už įstatymų leidžiamąjį organą, pozicijos.

Kaip ir kitoms pokomunistinėms valstybėms rytų Europoje, Bulgarijai sunku buvo pereiti į kapitalizmą. Anti-komunistiška Demokratinių pajėgų sąjunga vadovavo nuo 1992 m. iki 1994 m. ir vykdė žemės bei įmonių privatizaciją, paleisdama vyriausybės įstaigų akcijas piliečiams, bet dėl to kilo masinis nedarbas, nes nekonkurencingos įmonės žlugo ir atsiskleidė Bulgarijos industrijos ir infrastruktūros silpnybės. Socialistai vaizdavo save kaip vargšų gynėjus prieš laisvos rinkos pavojus. Reakcija prieš ekonomikos reformą leido Zhanui Videnovui iš socialistų partijos perimti valdžią 1995 m. bet 1996 m. socialistų vyriausybė irgi patyrė sunkumų, o prezidento rinkimuose išrinktas demokratas Petar Stoyanov. 1997 m. socialistų vyriausybė suiro, ir į valdžią atėjo demokratų partija. Tačiau nedarbas išliko ir rinkėjai liko nepatenkinti abejomis partijomis.