Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis yra apie Azerbaidžano istoriją nuo Islamo įsigalėjimo. Apie senesnę Azerbaidžano istoriją žiūrėkite straipsnius Mana, Medija, Kaukazo Albanija

Didžiojo Irano regionas Azerbaidžanas آذربایجان
Šalis	šiaurės vakarų Iranas, Azerbaidžanas
Tautos	Azerbaidžaniečiai
Miestai	Tabrizas, Zandžanas, Ardabilis, Baku
Ankstesnis pav.	šiaurinė Medija
Didžiojo Irano regionai: Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Beludžistanas, Puštūnistanas

Azerbaidžano istorija – dabartinio Azerbaidžano ir kitų azerbaidžaniečių gyvenamų teritorijų (dab. šiaurės vakarų Irane) istorija nuo islamo įsigalėjimo VII a. iki dabarties.

Azerbaidžanas kaip atskira valstybė susikūrė tik po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet dalis azerbaidžaniečių, draugiškų Osmanams pavadino šalį Azerbaidžanu. Ši trumpalaikė valstybė atsikūrė tik 1990 m. Todėl Azerbaidžano istorija yra laikoma daugiau ne valstybės, o regiono istorija.

Šį regioną dabar pirmiausia apibrėžia azerbaidžaniečių gyvenamos teritorijos, gerokai didesnės nei dabartinė valstybė: istorinis Azerbaidžanas buvo suprantamas kaip teritorija, besiribojanti su Didžiąja Armėnija (šiaurės vakaruose), Kurdistanu (pietvakariuose), Tabaristanu (rytuose). Tačiau dažnai istorinio Azerbaidžano samprata apima ir dar platesnes sritis, apimdama visą dabartinę Armėniją, dalį Dagestano.

Azerbaidžaną sudaro šie subregionai, per istoriją puoselėję valstybingumą:

• Maskutas – dalis, esanti prie Kaspijos jūros. Apima ir dalį dab. Dagestano.
• Širvanas – rytinė dab. Azerbaidžano dalis, esanti į šiaurę nuo Kuros upės.
• Aranas – dab. Azerbaidžano dalis tarp Kuros ir Arakso.
• Karabachas – iš dalies sutampa su dab. Kalnų Karabachu. Tai taip pat ir Armėnijos istorinis regionas Arcachas
• Siunikas – dab. Armėnijos dalis į pietus nuo Sevano ežero. Laikomas Armėnijos istoriniu regionu.
• Čuchur-saadas – dab. Armėnijos vakarinė dalis.
• Nachičevanas – iš dalies sutampantis su dab. Nachičevano sritimi.
• Muganas – regionas, esantis į pietus nuo Kuros upės žemupio.
• Pietų Azerbaidžanas

Arakso upė istoriškai skyrė dvi istorinio Azerbaidžano dalis: pietinę ir šiaurinę. Šiuo metu Azerbaidžano valstybė beveik sutampa su šiaurine dalimi, o pietinė dalis yra Irano valstybės dalis. Azerbaidžanas per visą islaminį laikotarpį buvo neatsiejamai susijęs su gretimu Iranu ir sudarė dalį Persijos civilizacijos ir Didžiojo Irano.

Azerbaidžano istorija
Senovės Persijos istorija
Albanija (Aršakidai > Mihranidai)
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
Derbentas, Širvanas, Aranas (Šadadidai),
Sadžidai > Salaridai > Ravadidai
Seldžiukai > Eldegizidai > Chorezmidai
Ilchanidai > Jalairidai > Timūridai
Kara Kojunlu > Ak Kojunlu > Safavidai
Azerių chanatai (XVIII a.):
Širvanas, Baku, Karabachas, Gandža, Kuba, Šakė, Nachčivanas, Chojus, Tebrizas, Ardebilis
Rusijos imperija
Azerbaidžano Demokratinė Respublika
Užkaukazės TFSR > Azerbaidžano TSR
Azerbaidžano Respublika

Pagrindiniai straipsniai – Kalifatas, Širvanas, Sadžidai, Salaridai, Ravadidai ir Šadadidai.

Po krikščioniškos Kaukazo Albanijos pasipriešinimo, 667 m. regioną užkariavo arabai, kurie įjungė jį į Kalifatą ir pastatė vieną tolimiausių islamo avanpostų – Derbento tvirtovę. Tuo metu čia paplito islamas, ir tai buvo vienintelė krikščioniška Kaukazo šalis, kuri tuo metu buvo islamizuota. VIII–X a. Azerbaidžano teritorijoje buvo vienas iš svarbių prekybos taškų – Bardos miestas.

Nuo IX a. visame Abasidų valdomame Didžiajame Irane prasidėjo skaidymasis, vadinamas Irano intermezzo. Jo metu kristalizavosi persiškoji kultūra ir formavosi daug smulkių valstybių ir dinastijų. Pirmosios valstybės Kaukaze, kurios paskelbė nepriklausomybę, buvo Gruzija (888 m.) ir Bagratidų Armėnija (886 m.). Maždaug tuo metu visiškai nepriklausomos nuo Kalifato tapo ir šiauriausios Azerbaidžano dalys – Širvanšachų valstybė bei Derbento emyratas.

Likusioji Azerbaidžano dalis (Pietinis Afganistanas ir Aranas) iš pradžių buvo valdoma emyrų Sadžidų (889–929), vėliau, po suirutės šalyje, Salaridų (942–979). Valdant pastariesiems, kaip atskira valstybė atskilo Aranas, kuriame įsigalėjo Šadadidai. Paskutinioji Pietinio Azerbaidžano dinastija prieš Seldžiukus buvo Ravadidai, valdę iš Tabrizo (955–1054 m.)

Pagrindiniai straipsniai – Seldžiukai, Eldegizidai, Ichanatas, Čupanidai ir Timūridai.

XI a., visą Didįjį Iraną užkariavus Seldžiukams, ir 1054 m. nukariavus Ravadidų valstybę, keitėsi regiono tautinė sudėtis: senasias iranėnų tautas galutinai pakeitė tiurkai, vėliau žinomi kaip azeriai. Jie ir tapo dabartinių Azerbaidžano gyventojų protėviais.

Nuo XII a. pradžios, susiskaldžius Seldžiukų imperijai, atgimė senosios valstybės ir dinastijos, kurias valdė smulkesni vietininkai atabegai: stipriausios jų buvo Širvanas ir Eldegizidai. Pastarieji vienu metu sugebėjo sukurti trumpalaikę imperiją, valdžiusią ne tik istorinį Azerbaidžaną, bet ir Kurdistaną, Tabaristaną, Isfahaną.

1225 m. Chorezmšachas Džalaledinas iš Vidurinės Azijos baigė atabegų viešpatavimą, laikinai pajungdamas Azerbaidžano teritoriją. Tačiau jo imperija netrukus buvo sunaikinta stipresnių agresorių – mongolų. Iki 1236 m. jie nusiaubė Azerbaidžano miestus, baigė Chorezmšachų dinastiją. Azerbaidžanas tapo didžiulės Ilchanidų imperijos provincija.

1335 m., pasibaigus Ilchanidų dinastijai, visame Didžiajame Irane kilo naujos vietinės dinastijos. Viena jų, mongolų kilmės Čupanidai, suvienijo visą Azerbaidžano regioną. Tačiau 1380 m. regioną nusiaubė Timūras, kuris vėl prijungė regioną prie savo imperijos.

Pagrindiniai straipsniai – Kara Kojunlu, Ak Kojunlu ir Safavidai.

Nuo XV a. vidurio Didžiojo Irano šiaurės vakarų tiurkai, įskaitant ir azerbaidžaniečius, vaidino lemiamą vaidmenį Persijos istorijoje. 1447 m., po timūrido Šachrucho mirties, iš Azerbaidžano kilę tiurkai, vadovaujami Džahan Šacho, sukūrė trumpalaikę Kara Kojunlu federaciją, kuri valdė taip pat Armėniją, Kurdistaną.

1466 m. Kara Kojunlu pajėgos susidūrė su kitomis tiurkų pajėgomis Ak Kojunlu vakaruose. Šie sunaikino Kara Kojunlu ir sukūrė dar didesnę imperiją, užvaldydami ir Vakarų Iraną.

XV–XVI a. sandūroje regione iškilo nauja jėga: sufijai, kurie siekė skleisti savo tikėjimą. Jie paėmė valdžią Ak Kojunlu valstybėje ir labai greitai ėmė plėsti teritorijas, suvienydami visą Didįjį Iraną. Jų didžiausi priešai buvo Osmanų imperija vakaruose ir Uzbekų chanatas rytuose. Tai buvo Safavidų imperija, viešpatavusi iki XVIII a.

Pagrindinis straipsnis – Azerbaidžano chanatai.

Nuo XVII a. II pusės Safavidų valdžia didelėje imperijoje silpo. Visas Kaukazo regionas, buvęs imperijos pasienyje, iš karto atsidūrė kaimyninių valstybių taikinyje. Jis ėjo iš rankų į rankas tarp Persijos ir Osmanų imperijos, o Petro I laikais, XVIII a. pirmoje pusėje, Rusija laikinai užkariavo didžiąją dalį Persijos teritorijos Kaukazo regione, įskaitant ir šiaurinį Azerbaidžaną. Jau tada buvo ruošiamasi istorinio Azerbaidžano padalinimui.

1722 m. Safavidams pralaimėjus mūšį afganams, rytinį Iraną trumpam užvaldė Hotaniai, ir Azerbaidžano regionas liko nekontroliuojamas Persijos. Tačiau 1736 m. susilpnėjusią Imperijos vienybę atkūrė Nadir Šachas, kuris vėl prisijungė Azerbaidžaną. Po dešimties metų jį nužudžius, visa valstybė, įskaitant Azerbaidžano regioną, subyrėjo. Azerbaidžano teritorijoje susikūrė daugybė smulkių valstybėlių – chanatų, tarp kurių buvo Širvano, Kubos, Baku, Karabacho, Gandžos, Šaki, Nachčivano ir kt. Jie kariavo tarpusavyje.

Pagrindinis straipsnis – Rusijos imperija.

XIX a. pradžioje Azerbaidžano regione vėl pasirodė Rusijos imperija, į kurią vietiniai chanatai žiūrėjo kaip į savotišką išgelbėtoją. 1813 m. Giulistano sutartimi į Rusijos imperiją įstojo Baku, Derbento, Gandžos, Karabacho, Kubos, Šekės, Širvano ir Talyšo chanatai. 1828 m. Turkmenčajaus sutartimi Azerbaidžano regionas buvo galutinai padalintas tarp dviejų valstybių: Irano ir Rusijos. Rusijos užimtoji dalis vėliau žinoma kaip Azerbaidžano valstybė.

Dabartinio Azerbaidžano teritorijoje įkurtos Baku ir Jelizavetpolio gubernijas.

Nepaisant padalinimo, XIX–XX a. Rusija siekė prisijungti visą Azerbaidžano regioną. Rusų valdžia skatino tiurkų ir armėnų varžymąsi dėl šalies ekonomikos valdymo. Vietos musulmonai turėjo privilegija išsipirkti iš tarnybos kariuomenėje sumokėdami specialų mokestį. Iki pat 1917 m. pagal sutartį su Anglija, Rusija laikė visą istorinį Azerbaidžano regioną savo įtakos sfera, gavo koncesiją Džulfos-Tabriso-Urmijos geležinkeliui, laikė čia savo kariuomenę.

1873 m. Azerbaidžane rasta naftos. Baku tapo dideliu pramoniniu miestu, nes tuo metu čia buvo išgaunama 50 proc. pasaulio naftos.

Užkirsdama kelią Rusijos Imperijos kėslams įsiviešpatauti Pietiniame Azerbaidžane, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkija įsiveržė į į jį ir užėmė Tabrizą.

Pagrindiniai straipsniai – Užkaukazės Federacija ir Azerbaidžano Demokratinė Respublika.

Po 1917 m. vasario revoliucijos tapo faktiškai nepriklausomos, o 1918 m. trys Rusijos užkariautos Užkaukazės tautos (azerbaidžaniečiai, gruzinai ir armėnai) sudarė trumpalaikę Užkaukazės federaciją. Joje pradėta organizuoti sava kariuomenė, visų pirma turėjusi ginti sienas nuo turkų įsiveržimo. Silpnumas, taip pat tautų nesutarimai (azeriai rėmė Turkijos interesus) nulėmė Federacijos žlugimą tais pačiais metais.

1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika, bet iš karto iškilo jos sienų klausimas, kadangi egzistavo daugybė ginčytinų klausimų su Gruzija ir Armėnija. Svarbiausi ginčytini regionai buvo Kalnų Karabachas, Siunikas, Nachičevanas (su Armėnija), Zakatalos regionas (su Gruzija). Siekdamas išspręsti šiuos teritorinius konfliktus, Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai, kurie rėmė Azerbaidžano siekius, matydami šioje valstybėje būsimą užtvarą prieš komunizmo grėsmę. Jie norėjo, kad Azerbaidžanas taptų kuo didesnis, netgi paaukojant kitas tautines mažumas.

1918 m. gruodžio 4 d. valstybėje buvo sušauktas pirmasis parlamentas. Pradėta intensyviai organizuoti armija, kuri 1919 m. rugpjūčio mėn. kiek praplėtė Azerbaidžano sienas (Lenkorano žygis). 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto su jos trokštamomis teritorijomis. Nepaisant to, Gruzija užsitikrino savo pozicijas Zakataloje, Armėnija okupavo Nachičevanę ir Siuniką, o Kalnų Karabache prasidėjo pasipriešinimo karas.

Pagrindiniai straipsniai – Azerbaidžano TSR ir Užkaukazės TFSR.

Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino vadovaujama armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane. Tais pat metais įkurta Azerbaidžano TSR.

TSRS iš naujo peržiūrėjo politinį Užkaukazės žemėlapį. Azerbaidžanas buvo vienintelė iš trijų respublikų, kuri šiame procese nepatyrė teritorinių netekčių, o atvirkščiai, gavo daug papildomų teritorijų: iš Gruzijos jai perduotas Zakatalos regionas, iš Armėnijos – Nachičevanė ir Kalnų Karabachas (tik ginčytinas Siunikas liko Armėnijai). Tai iš esmės lėmė TSRS siekiai palaikyti gerus santykius su azeriams draugiška Turkija.

1922–1936 m. trys Užkaukazės respublikos sudarė Užkaukazės TFSR, siekiant jų draugystės ir tarpusavio supratimo, tačiau šis projektas nepasiteisino ir federacija iširo.

Tarybinėje respublikoje, kaip ir kitose TSRS dalyse, buvo sparčiai vykdomas gyventojų trėmimas, rusifikacija. Ilgą laiką Azerbaidžanas buvo svarbiausias naftos ir dujų tiekėjas Sąjungoje.

Pagilėjus TSRS ekonominei ir politinei krizei, apie 1988 m. Azerbaidžane prasidėjo pirmieji judėjimai. Viena stipriausių opozicinių partijų buvo Azerbaidžano liaudies frontas, siekęs šalies nepriklausomybės. Nors 1991 rugpjūčio 30 d. Azerbaidžanas tapo nepriklausoma respublika, valdžioje liko senieji lyderiai, vadovaujami prezidento Ajazo Mutalibovo.

Jau pirmuosius nepriklausomybės metus lydėjo etninis konfliktas, kadangi Kalnų Karabacho armėnams panorus prisijungimo prie Armėnijos, prasidėjo Kalnų Karabacho karas. Jis formavo ankstyvąją šalies politiką. Kalnų Karabachui paskelbus nepriklausomybę, Azerbaidžanas nesugebėjo tinkamai suorganizuoti armijos ir labai sparčiai neteko savo teritorijų.

Šie įvykiai skatino nepasitenkinimą valdžia, dėl ko Mutalibovas buvo priverstas atsistatydinti. Antruoju prezidentu išrinktas Ebulfazas Elčibėjus iš Liaudies fronto, kuris priešinosi Azerbaidžano stojimui į NVS ir siekė tampresnių ryšių su Turkija ir Irano azerbaidžaniečiais. Tačiau jis susidūrė su tomis pačiomis problemomis, kaip ir jo pirmtakas. Nesibaigiantis karas skatino opozicijos judėjimus, kas vedė į prezidento atsistatydinimą 1993 m. Jį pakeitė buvęs komunistas Heidaras Alijevas.

Šiam atėjus į valdžią, buvo sudarytos neoficialios paliaubos su Kalnų Karabachu, po kurių ši Azerbaidžano sritis tapo de facto nepriklausoma. Tai bent laikinai pabaigė karą, galėjo kilti šalies ekonomika, kuri gyvena daugiausia iš naftos. Teigiami pokyčiai lėmė Alijevo perrinkimą 1998 m. Jam mirus, 2003 m. prezidentu tapo jo sūnus Ilhamas Alijevas.

XXI a. Azerbaidžanas vysto ekonomiką daugiausia remdamasis naftos ir dujų verslu. Naujai atrasti šaltiniai, taip pat naujai tiesiami naftotiekiai tampa šalies varomąja jėga.