Albanijos istorija apima laikotarpį nuo pirmųjų gyvenviečių dabartinėje Albanijos teritorijoje atsiradimo iki dabartinės Albanijos respublikos istorijos.
Pirmųjų gyvenviečių pėdsakai dabartinės Albanijos teritorijoje randami iš paleolito laikotarpio.
Ilyrai buvo indoeuropiečiai, pasirodę Balkanų pusiasalio vakarinėje dalyje apie 1300 pr. m. e., t. y. laikotarpiu sutampančiu su perėjimu iš bronzos į geležies amžių. šioje teritorijoje jie gyveno per ateinančius tūkstantį metų. Archeologai sieja ilyrus su geležies amžiaus Halštato kultūra, žinoma savo geležies apdirbimu ir arklių prijaukinimu. ilyrai buvo geri kariai, auksakaliai, kalviai, piemenys ir piratai tuo pačiu metu. Ilyrai gyveno žemėse nuo Dunojaus, Savos ir Moravos upių iki Adrijos jūros ir Šaro kalnų. Skirtingais laikais ilyrų grupės – mesapiai ir japygai – migravo į Italiją tiek jūros, tiek sausumos keliais.
Albanai yra kilę iš pietryčių ilyrų genčių atšakos. Skirtingai nei kitose srityse, pakrantės regionas tarp Narentos ir Drilono buvo apgyvendintas daugybės mažų genčių, kurių didžioji dalis prarado savo identitetą romėnų valdymo metu. Dalmatijos pietryčiuose gyveno „tikrieji ilyrai“. III a. pr. m. e. pabaigoje ir II a. pr. m. e. visos ilyrų gentys priklausė Ilyrijos karalystei, tačiau pašalinus karalių Genti, visos gentys įgavo tam tikrą nepriklausomybę, daugiausia sudarydamos sutartis su romėnais.
Antika
Pietinė dabartinės Albanijos dalis įėjo į Epyro sudėtį. Centrinė dalis su graikų miestais Apolonija ir Epidamnu (dabartinis Duresis), romėnų laikais pervadintu į Dirachijų, nuo Filipo II ir Aleksandro Makedoniečio laikų kartkartėmis priklausė Makedonijai, o Makedoniją prijungus prie Romos tapo to paties pavadinimo Romos provincijos dalimi.
Romėnų periodas
Ilirijos karuose 229 m. pr. m. e. ir 219 m. pr. m. e. Roma užėmė ilirų gyvenvietes Neretvos upės slėnyje. 168 m. pr. m. e. pagrobė Ilirijos karalių Gentijų Škodere, kurį jie vadino Škodra ir jį nugabeno į Romą 165 m .pr. m. e. po šimtmečio Julijus Cezaris ir jo priešininkas Pompėjus kovėsi lemtingame mūšyje netoli Durešo. Roma galiausiai užkariavo nepaklusnias ilyrų gentis vakarų Balkanuose per imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikotarpį IX a. romėnai padalino žemes, kurios sudaro dabartinę Albaniją į Makedonijos, Dalmatijos ir Epyro provincijas.
Apie 4 amžius trukusi romėnų valdžia atnešė ilirų gyvenamoms žemėms ekonominį ir kultūrinį pakilimą ir baigėsi vidiniai genčių nesutarimai. Ilirijos kalnų klanų vadai atkūrė vietinę valdžią, bet prisiekė ištikimybę imperatoriui ir užtikrino savo atstovų valdžią. Per kasmetines šventes pagerbiant cezarius, Ilirijos kalniečiai prisiekė ištikimybę imperatoriui ir sutiko su politinėmis teisėmis. Šios tradicijos forma žinoma kaip kuvend, išliko iki šių dienų šiaurės Albanijoje.
Romėnai įkūrė daugybę stovyklų ir kolonijų ir visiškai lotynizavo pakrančių miestus. Jie statė akvedukus ir tiesė kelius, išplėtė Via Egnatia, seną Ilirijos kelią, vėliau žinomą karinį plentą ir prekybos trasą vedusią nuo Durešo per Škumbin upės slėnį į Makedoniją ir Bizantiją. Varis, asfaltas ir sidabras išgautas iš kalnų. Pagrindinės eksportuotos prekės – vynas, sūris, aliejus ir žuvis iš Skutari ir Ohrido ežero. Importuoti įrankiai, metalo dirbiniai, prabangos prekės ir kiti gamybos produktai. Apolonija tapo kultūriniu centru, ten Julijus Cezaris išsiuntė savo sūnėną studijuoti.
Ilirai nusisamdė į karius romėnų legionuose ir sudarė didelę dalį pretorijos sargų. Keletas Romos imperatorių gimusių Balkanuose pačių albanų laikomi ilirų kilmės – Gajus Decijus, Klaudijus Gotikas, Aurelijanas, Probus, Diokletianas ir Konstantinas Didysis.
Krikščionybė į ilyrų gyvenamas žemes atėjo I a. Šventasis Paulius rašė, kad pamokslavo Romos provincijoje Ilirijoje, manoma, kad aplankė ir Durešą. 379 m. valdant imperatoriui Teodosijui I, pietinis regionas kaip rytų Ilirijos prefektūros dalis padalintas į tris provincijas – Epirus vetus (sostinė Nikopolis (dab. Preveza)), Epirus Nova (sostinė Durešas) ir Prevalitaniją (sostinė Škoderis). Kiekvienas miestas sudarė arkivyskupiją.
Kai Romos imperija pasidalijo į rytų ir vakarų dalis 395 m., Ilirijos Drinus upės rytus su žemėmis, dabar sudarančiomis Albaniją, administravo Rytų imperija, bet jos priklausė Romai. 732 m. Bizantijos imperatorius Leo III Izauras pajungė regioną Konstantinopolio patriarchatui. Šimtmečiais vėliau Albanijos žemės tapo arena bažnytinėms kovoms tarp Romos ir Konstantinopolio. Likę Romos įtakoje, dauguma albanų, gyvenusių kalnuotoje šiaurėje, išliko Romos katalikai, o pietų ir centro rajonuose dauguma tapo stačiatikiais dėl glaudesnių ryšių su graikais pietuose.
Po slavų Dioklijos kunigaikštystės įkūrimo, Baro metropoliteno vyskupija įkurta 1089 m. ir šiaurės Albanijos vyskupai tapo jos generaliniais vikarais. 1019 m. pr. Bizantijos apeigos Albanijos vyskupystėje vyko nepriklausomai nuo Ohrido arkivyskupijos vikarų, kol Durešas ir Nikopolis vėl netapo metropoliteno vyskupijos. Po to tiktai vyskupijos vidaus Albanijoje (Elbasan, Kruje) liko prijungtos prie Ohrido. XIII a. Per Venecijos okupaciją, įkurta lotynų Durešo arkivyskupija.
Vakarų Romos imperijos žlugimas ir tautų kraustymosi laikas atnešė pokyčius į Balkanų pusiasalį ir Ilirijos žmonėms. Barbarų gentys užkariavo daug turtingų romėnų miestų, sugriaudami nusistovėjusią ekonominę ir socialinę tvarką, nugriovę didžiuosius romėnų akvedukus, koliziejus, šventyklas ir kelius. Ilirai pamažu išnyko kaip individuali tauta iš Balkanų, juos pakeitė bulgarai, serbai, kroatai ir bosniai. Viduramžiais naujos imigrantų bangos nušlavė albanų apgyvendintas žemes.
Dėl kalnų, saugančių glaudžias genčių bendruomenes, ir karingumo albanai išvystė atskirą tapatybę ir kalbą. Albanijos senovinės bendruomenės pavirto į nepriklausomus klanus. Albanija liko izoliuota vietovė, kur žemes valdančios šeimos valdė dideles privačias sritis. Mažos kunigaikštystės kūrėsi netoli uostų ir derlinguose upės slėniuose. Kalnuose albanų klanai kovėsi dėl teritorijos ir dėl menkų natūralių išteklių.
IV a. barbarų gentys ėmė plėšti Romos imperiją ir dauguma ilirų apgyvendintų žemių nukariautos. Germanų gotai ir Azijos hunai pirmieji atvyko amžiaus viduryje; avarai puolė 570 m. slavų serbai ir kroatai užėmė ilirų gyvenamas teritorijas VII a. pr.
Savo laiku pietų Ilirija išliko svarbiu karių tiekėju imperijos armijai. Daugelis nukariavimų vakarų viduržemyje pasiekti karių iš pietų Balkanų. Dabar žemių saugumas priklausė nuo vietinių naujų arba atstatytų savivaldų. Mažų fortų tinklas, kurių statyba turėjo būti didelė našta vietinėms bendruomenėms, rodė pasyvią gynybą, sumažinus krašto kontrolę. Senajame ir naujajame Epyre, 50 fortų atstatyti, bet pagal Prokopijų, jo „Slaptoje istorijoje“ regionas buvo siaubiamas hunų ir slavų beveik kiekvienus Justiniano valdymo metus, taip romėnai nukentėdavo dėl apleistos teritorijos. Atstatyti įtvirtinimai pasirodė neefektyvūs.
Žlugus Ilirijai, regiono padėtis pablogėjo. Tai rodos buvo vidinių miestų atsiradusių helenizmo periodu žlugimas, o labiau apsaugoti pakrančių miestai toliau egzistavo. Kai kuriuos miestus saugojo paskutinės laidos gynyba – Skampį (Elbasaną) Via Egnatia ir Vig ąnetoli Škoderio. Po V a. visigotams ir ostgotams atvykus į regioną, iškilo keletas kalnų tvirtovių, pvz.: Sarda, nuo kurios matosi upės Drin apylinkės. Regiono populiaciją sudarė lotyniškai kalbantys provincialai, viduje daugiausia ilirų kilmės, o pakrančių miestuose kosmopolitiškesni gyventojai.
Slavų išsidėstymas pietų Balkanuose, sekęs po nesėkmingo Tesalonikų užėmimo 586 m., privedė prie Prevalitanijos ir pietų Škumbino okupacijos, ką rodo slavų kilmės vietovių pavadinimai. Per VII ir VIII a. Durešas ir pakrantė liko imperijos valdžioje, bet senieji Leže ir Škoderio miestai turėjo savo akropolius. Tai vyko dėl Bizantijos pajėgų pasitraukimo iš Balkanų, kad apgintų vidurio rytų provincijas 620 m., paliekant Albaniją gintis pačiai.
Pagrindinis įrodymas, kas tuo metu gyveno Albanijoje, yra Komani-Kruje kapinių grupė Durešo centre, miesto įtvirtinimai ir krikščionys. Tos kapinės nenaudotos nuo IX a., kai 862 m. atsirado naujas Durešo karinis vadovybės planas. Jie nurodo romanizuotos ilirų tautos (Romanoi pamini Konstantinas Porfirogenitus), nustumtos slavų gyvenviečių toliau į šiaurę, populiacijos išlikimą. Šią versiją patvirtina ir lotynų vietovių pavadinimų gausa aplink Škoderio ežerą, Drin ir Fano slėniuose ir palei kelią nuo Leže iki Ulpianos Kosove, kai kur Juodosios Drin ir Mat slėniuose, išsidėstymas apribotas Via Egnatia kelio pietuose.
Kitos populiacijos buvimą į pietus liudija ankstyva pilkapių kultūra, ir manoma, kad ji kilusi iš Alberi genties X ir XI a., kurios garbei Arberi pavadinta Tiranos šiaurė tarp Mat ir Erzen upių,. Trečias regionas parodo judėjimą nuo aukštumų tarp Škumbino ir Mat, susitelkusių tarp Elbasan ir Kruje, į Mat lygumą – panašią vietą į Arbanon. Tačiau pagrindiniai šiaurės kalniečių gyventojai greičiausiai kilo iš šiaurės Albanijos kalnų, Dukagjin, Mirdite ir Drin kalnų, besileidžiančių į vakarų Albanijos žemumas Juodosios Drin slėnyje ir į senosios Serbijos dalis vasarą.
VIII a. ir IX a. bulgarai užėmė daugumą Balkanų pusiasalio ir išplėtė savo valdas į žemumas, kas dabar yra centrinė ir pietų Albanija. Bulgarijos caras Simeonas I palaužė Bizantijos armiją ir įkūrė kolonijas palei Adrijos pakrantę. Samuil užkariavo Durešą, buvusį romėnų Durrachium uostą, kuris vis dar prekiavo su Graikijos ir Italijos miestais. Dauguma ilirų pabėgo iš pakrantės vietovių į kalnus paversdami sėslų žemdirbių ganytojų gyvenimą į klajoklių gyvenimo būdą. Kiti ilirai sukūrė šeimas su užkariautojais ir asimiliavosi. Įsibrovėliai sugriovė ir susilpnino romėnų ir Bizantijos kultūros centrus žemėse, kurios vėliau tapo Albanija.
Bet Bizantijos imperatorius Basilis II, pavadintas „bulgarų žudiku“, kontratakavo 1014 m. Bizantijos pajėgos sutriuškino bulgarų armiją, užgrobė Adrijos uostus ir užėmė Epyrą pietų Albanijoje. Tačiau šios žemės buvo toli nuo Konstantinopolio, ir Bizantijos valdžia ten pamažu silpnėjo. Klanai ir žemvaldžiai kontroliavo šalį, pakrančių miestų gyventojai priešinosi Bizantijos valdžiai.
Maišto ir sukilimų periodu kilo Albanijos pavadinimas, pirmą kartą Albanija paminėta 1081 m. Bizantijos imperatoriaus Aleksijaus I Komnemus pasipriešinimo ataskaitoje Vatikano remtai normanų flotilei.
Vėlyvieji viduramžiai
Tais pačiais Albanijos pirmo paminėjimo metais 1081 m., Bizantijos imperijai nusilpus, šiaurės Albaniją užkariavo serbai.
Albanijos uostai buvo vertingi užkariavimai kelioms priešiškoms šalims. Normanai, valdę pietų Italijos karalystę užkariavo Durešą 1081 m. 1083 m. Bizantijos rekonkistai reikėjo Venecijos pagalbos, o ji greitai gavo komercines privilegijas Albanijos miestuose kaip apdovanojimą. Šis turtingas prekybos miestas šiaurės Italijoje pastatė tvirtoves ir prekybos postus Albanijos žemumose, kad išplėstų savo galią. 1107 m. ir 1185 m. sugrįžo normanai, bet buvo greitai nugalėti.
Vėlyvųjų viduramžių periodu įsibrovėliai nusiaubė ilirų gyvenamus regionus Balkanuose. Normanai, venecijiečiai ir Bizantijos flotilės atakavo iš jūros. Bulgarai, serbai ir Bizantijos pajėgos puolė žemėje ir išlaikė regioną valdžioje keletą metų. Susidūrimai tarp priešiškų klanų ir serbų įsibrovimai sukėlė sunkumų, dėl kurių prasidėjo egzodas į pietus, į Graikiją, Tesaliją, Peloponesą ir Egėjo salas.
Pasidaliję į kovojančius klanus albanai negalėjo išvengti okupacijos. XII a. pab. serbai okupavo šiaurės ir rytų Albanijos dalis ir Škoderį 1180 m. 1204 m. po Konstantinopolio sugriovimo Venecija formaliai gavo centrinę ir pietų Albaniją, šiaurės Graikijos rajono Epyro ir Durešo valdžią. Nuverstos Bizantiją valdžiusios šeimos princas, Michael Comnenus, sudarė aljansus su albanų vadais ir išvarė venecijiečius iš žemių nuo dabartinės pietų Albanijos iki šiaurės Graikijos, o 1204 m. įkūrė nepriklausomą Bizantijos kunigaikštystę, Epyro despotatą su sostine Joanina. Jo pasekėjas Teodoras susivienijo su albanų vadais 1216 m., atlaikė vakarų kryžiuočių ir Venecijos laivų ataką 1217 m. Dureše ir su armija patraukė į rytus, prieš pralaimint 1230 m. atsigavusiai Ivano Aseno II Bulgarijos imperijai.
Atsigavusi Bizantijos imperija nugalėjo Bulgariją 1246 m. ir nustūmė į šiaurės Albanijos pakrantę, kur albanų gentys pasitraukė iš aljanso su Epyro despotatu. 1256 m. bizantiečiai užėmė Durešą, bet prarado jį 1257 m. Manfredui, Dviejų Sicilijų karaliui, kuris dar užėmė Vlore ir Berat 1268 m. 1272 m. jo pasekėjas Čarlis I iš Anjou, Neapolio ir Sicilijos karalystės valdovas atakavo iš bazės pietų Italijoje. Čarlis užkariavo Durešą ir centrinę Albaniją; savo naująsias valdas pavadino Albanijos karalystę, kuri gyvavo iki 1336 m.
XIV a. vidinės kovos Bizantijos imperijoje toliau silpnino ją, o tuo metu Serbija, karalystė į šiaurės rytus, jau įkūrė dinastiją Škoderyje, kad užvaldytų šiaurės Albaniją. XIV a. vid. Stefanas Dušanas, galingas Serbijos karalius, užkariavo didelę dalį vakarų Balkanų, taip pat ir visą Albaniją išskyrus Durešą. Dušanas išleido legalų įstatymų rinkinį savo karalystėje ir karūnavosi „serbų, graikų, bulgarų ir albanų imperatoriumi“. Bet 1355 m., atakuojant Konstantinopolį Dušanas staiga mirė. Jo imperija greitai suskilo, o žemes pasidalijo serbų ir albanų bajorai. Galingos šeimos atėjo į valdžią, ypač Balshas šiaurėje ir Thopias centre. Pietų Albanija pasidavė serbų vadui, Thomas Preliubovic 1367 m. Jo sostą 1385 m. paveldėjo Florencijos bajoras.
Nuolatinės kovos Albanijoje sukėlė skurdą ir mirtinus badus. XIV a. pr. daugelis albanų paliko tėvynę ir migravo į pietus į Epyro kalnus ir į Graikijos miestus bei salas. Albanų pabėgėliai sukūrė bendruomenes pietų Italijoje ir Sicilijos saloje.
Osmanų valdymo laikotarpis
Osmanų valdymas Balkanuose prasidėjo 1385 m. su Savros mūšiu, bet XV a. jam sutrukdė, kai Gjergi Kastrioti, albanų karys, žinomas kaip Skanderbegas, susivienijo su albanų vadais ir pasipriešino turkų valdymui 1443–1478 m. Kastrioti žemes sudarė Kruja, Petrela ir Berat. Osmanams grįžus, dauguma albanų išvyko į Italiją, Graikiją ir Egiptą ir išlaikė savo Arberesh tapatybę. Daug albanų pasižymėjo kaip geri kariai, administratoriai ir prekybininkai tolimose imperijos dalyse. Tačiau laikui bėgant osmanų vadovai prarado gebėjimą valdyti vietines pašas (titulas Turkijoje), kurie valdė rajonus imperijos pakraščiuose, kas kenkė regiono stabilumui. XIX a. osmanų vadovai kovėsi, kad įtvirtintų centrinę valdžią, skelbdami reformas išmesdami nevaldingus pašas ir tikrindami nacionalistinių idėjų sklidimą. Albanija buvo Osmanų imperijos dalis iki XX a. pradžios.
1870 m. pastangos sustabdyti osmanų imperijos dezintegraciją nepavyko. Turkų jungo simbolis užsifiksavo Balkanų tautų mitologijoje ir pasąmonėje, ir jų žygis nepriklausomybės link pagreitėjo. Albanai dėl musulmonų ryšių su islamu dominavimo ir vidinio socialinio pasidalijimo mažiausiai norėjo atsiskirti nuo osmanų imperijos, nes bijojo, kad praras albanų gyvenamas žemes kylančioms Balkanų valstybėms Serbijai, Juodkalnijai, Bulgarijai ir Graikijai.
1878 m. albanų lyderiai suformavo Prizreno Lygą, remiamą sultono Abdulhamid II, per kurį jie reikalavo teritorinės autonomijos ir apsaugos nuo užsienio puldinėjimų. Po neramumų dekados, Pirmojo Balkanų karo išvakarėse 1912 m. albanų gyvenamose Osmanų imperijos teritorijose įvyko sukilimas. Kai Serbija, Juodkalnija ir Graikija pareiškė pretenzijas į Albanijos žemes per karą, albanai paskelbė nepriklausomybę.
1913 m. Europos didžiosios valstybės pripažino Albaniją po Antrojo Balkanų karo, paliekant už Albanijos sienų daugiau negu pusę Albanijos gyventojų ir žemės, padalintos Juodkalnijai, Serbijai ir Graikijai. Albanams padėjo Audrey Herbert, Didžiosios Britanijos premjeras, gynęs jų teises Londone. Po to Herbertui pasiūlyta Albanijos karūna, bet britų premjeras H. H. Asquit įtikino jį nesutikti. Tada pasiūlymas teko Viljamui iš Vydo, vokiečių princui, kuris ją priėmė ir tapo naujos Albanijos kunigaikštystės valdovu.
Tačiau naujoji valstybė per kelias savaites sunaikinta, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Prieš tai Albanai sukilo prieš vokiečių princą ir paskelbė šalies nepriklausomybę nuo didžiųjų valstybių jurisdikcijos ir visoje šalyje įkūrė musulmonų režimą, valdant vietiniam kariui Haji Qamil. Tai ilgai netruko; prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, į Albaniją įsiveržė Juodkalnija, Serbija, Austrija-Vengrija, Graikija, Italija ir Prancūzija. Po karo Albanija vis dar okupuota Serbijos ir Italijos pajėgų. Maištaudamos šiaurės ir pietų albanai nustūmė serbus ir italus atgal už pripažintų Albanijos sienų.
Pirmasis Pasaulinis karas ir jo padariniai
Albanija pasiekė savivaldos statusą po karo, iš dalies dėl diplomatinio JAV įsikišimo. Šalis kentė dėl nevisiško ekonominio ir socialinio išsivystymo, ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo politiškai nestabili. Negalėdama išgyventi grobikiškoje aplinkoje be užsienio apsaugos, Albanija tapo nesutarimų tarp Italijos ir Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (vėliau Jugoslavijos) objektu, kurios norėjo dominuoti valstybėje.
Padedant Jugoslavijos kariuomenei, Ahmed Bey Zogu, klano vadovo sūnus, pergalingai iškilo iš vidinio politinių jėgų mūšio 1924 m. pabaigoje. Tačiau Zogu nusisuko nuo Belgrado ir ieškojo užtarimo Benito Musolinio Italijoje. Jam valdant, Albanija prisijungė prie Italijos koalicijos prieš Jugoslaviją, Vengriją ir Bulgariją 1924–1927 m. Po Jungtinės karalystės, Prancūzijos ir Jugoslavijos karalystės intervencijos 1927 m., aljansas žlugo. 1928 m. šalies parlamentas paskelbė Albaniją karalyste, o Zogu karaliumi. Karalius Zogu išliko konservatyvus, bet inicijavo reformas, pvz.: dėl socialinės modernizacijos paprotys priskirti regioną prie vardo išnyko. Zogu taip pat užsiėmė labdara tarptautinėse organizacijose steigiamoms mokykloms ir ligoninėms. Musolinio pajėgos nuvertė Zogu, kai Italija įsiveržė į Albaniją 1939 m.
Per II pasaulinį karą, Albanų fašistai rėmė Italiją ir jo invaziją į Graikiją 1940 m. spalio mėn. Kai kurie albanai padėjo vokiečių SS jėgai spaudžiant Jugoslaviją ir Albanijos pasipriešinimo judėjimus. Komunistų partizanai priešinosi Italijos ir Vokietijos okupacijai kaip ir kitiems Albanų partizanams nacionalistams. Jie laimėjo II pasaulinį karą ir užėmė valstybę, po to šalis iškarto tapo komunistine.
Komunistų režimas
Enver Hoxha ir Mehmet Shehu iškilo kaip pagrindiniai asmenys Albanijoje, po 5 metų politinių neramumų kilusių po II pasaulinio karo. Jie pirmiausia telkė dėmesį saugumui ir jų galios išlaikymui, nužudydami visus politinius oponentus, antra išsaugodami Albanijos nepriklausomybę ir pertvarkydami šalį pagal stalinizmo principus, kad išliktų valdžioje ilgai. Per visą valdymo laikotarpį, Hoxha sukūrė asmenybės kultą iškėlusį jį į nenugalimo lyderio statusą. Jam mirus 1985 m. organizuotos grandiozinės gedulo ceremonijos.
1980 m. pabaigoje, šalyje apribotas turizmas, daugiausia iš Graikijos autobusais. Užsieniečiai persekioti slaptųjų agentų, pranešinėjusių, kaip jie elgėsi.
Po Hoxhos mirties Albanijos visuomenė norėjo pokyčių ir vyriausybė ėmė siekti glaudesnių ryšių su vakarais, kad pagerintų ekonomines sąlygas ir 1991 m. vyko daugiapartiniai rinkimai, pristatytos demokratinės reformos. Sutikusi su 1991 m. laikina pagrindine teise, Albanija ratifikavo konstituciją 1998 m., įkurdama demokratišką vyriausybę, paremtą teisine valdžia ir garantuodama pagrindinių žmogaus teisių apsaugą.
Postkomunizmas
Nuo 1992 m. Albanija siekė glaudesnių ryšių su vakarais. 1992 m. po rinkimų šalį pradėjo valdyti Demokratinė Albanijos partija. Pristatytos teisėtos ekonomikos ir demokratinės reformų programos, bet dėl mažos patirties kuriant kapitalizmą šalyje įsivyravo piramidės schemos susiskirstymas, kurio nepavyko sumažinti dėl korupcijos vyriausybėje. Anarchija nuo 1996 m. pabaigos iki 1997 m. žlugus piramidės schemai, privertė tarptautinę bendruomenę įsikišti.
1995 m. Albanija priimta į Europos tarybą ir pateikė prašymą narystei NATO. Albanijos darbo jėga toliau emigravo į vakarų šalis, ypač į Graikiją ir Italiją.
1997 m. neramumų Albanijoje metu po generalinių rinkimai 1997 m. birželio mėn. į valdžią atėjo socialistai ir jų sąjungininkai. Prezidentas Berisha atsistatydino, socialistai išrinko Rexhep Meidani Albanijos prezidentu. Albanijos socialistų partijos vadovas Fatos Nano išrinktas į ministro pirmininko postą, kur išbuvo iki 1998 m. spalio mėn., kai atsistatydino dėl įtemptos situacijos kilusios po Azem Hajdari, tuometinio demokratų partijos lyderio nužudymo. Pandeli Maiko tada išrinktas ministru pirmininku, ten išbuvo iki 1999 m. lapkričio mėn., kai jį pakeitė Ilir Meta. Albanai patvirtino konstituciją per referendumą, įvykusį 1998 lapkričio mėn., bet jį boikotavo opozicija. 2000 m. spalio mėn. vietiniuose rinkimuose demokratai prarado valdžią rajonų vyriausybėse, laimėjo socialistai.
Nors Albanija stengėsi įvesti demokratines reformas ir išlaikyti teisinę valdžią, rimti trūkumai rinkimų įstatymuose lieka neišspręsti, ką parodė 2001 birželio mėn. parlamento rinkimai. Tarptautiniai prižiūrėtojai 2001 rinkimus paskelbė priimtais, bet Pergalės koalicijos sąjunga, antra surinkusi daugiausiai balsų, užginčijo rezultatus ir boikotavo parlamentą iki 2002 sausio 31 d. Socialistai perrinko Ilir Meta ministru pirmininku 2001 m. rugpjūčio mėn., iki 2002 m. vasario mėn., kai jis atsistatydino dėl partijos vidinių nesutarimų. Pandeli Majko perrinktas ministru pirmininku 2002 m. vasario mėn.
Nepaisant politinės situacijos, Albanijos ekonomika išaugo 5 proc. 2007 m. Albanijos lekas sustiprėjo nuo 143 leke už dolerį 2000 m. iki 92 leke 2007 m.
