PROFILPELAJAR.COM

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


Vidurinės Azijos istorija
Turkmėnijos Uzbekijos Tadžikijos Kirgizijos
Chorezmas, Margiana, Sogdas, Fergana
Eftalitai
Omejadų Kalifatas
Afrigidai, Samanidai
Seldžiukidai, Karachanidai
Karakitajai
Chorezmo imperija
Sufidai, Čagatajaus chanatas
Timūridų imperija
Chyva, Buchara, Kokandas
Rusijos imperija > TSRS:
(Turkestano ATSR, Chyvos LTR, Bucharos LTR >
Uzbekijos TSR, Turkmėnijos TSR, Tadžikijos TSR, Kirgizijos TSR)
Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija

Kirgizijos istorija − Kirgizijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Senovė

Kalnuota krašto geografija ir atokumas nuo didžiųjų pasaulio civilizacijų nulėmė palyginus vėlyvą įsitraukimą į pasaulio istoriją. Tačiau jau senovės laikotarpiu dabartinės Kirgizijos ir gretimų šalių pasienio teritorijose susiformavo du atskiri kultūriniai židiniai, kurie nepriklausomai vienas nuo kito plėtojosi iki pat XX a. Dabartinės pietryčių Kirgizijos (taip pat ir dab. rytų Uzbekijos, šiaurės Tadžikijos) derlingose Ferganos lygumose suklestėjo irigacinė žemdirbystė. Dabartinėje šiaurės Kirgizijoje (taip pat ir pietryčių Kazachstane), regione, kuris vėliau pavadintas Žetisu, irgi atsirado prielaidos rastis aukštesnei kultūrai. Abu šie regionai (Fergana ir Žetisu) erų sandūroje buvo įjungti į Šilko kelią, dėl to čia maišėsi Kinijos, Indijos ir Persijos kultūros.

Seniausi žinomi Žetisu gyventojai buvo iranėnai sakai. Per Žetisu ėjo šiauriausia Šilko kelio atšaka, vedusi iš Turfaną ir Džungarijos rytuose į Sogdą vakaruose. Kirgizijos teritorijoje šią atšaką aptarnavo svarbūs prekybiniai miestai Sujabas ir Balasagunas. Paskutiniaisiais mūsų eros amžiais vietinius sakus išstūmė atsikėlę tocharai, vėliau įsikūrė vusuniai. Paskutiniaisiais amžiais pr. m. e. regioną kontroliavo Šiongnu kaganatas, šiam subyrėjus – vusuniai, jie Žetisu išsilaikė iki pat VI a.

Fergana (kinams žinoma kaip Dajuanas) tikriausiai irgi buvo apgyvendinta iranėnų kilmės tautos. Per ją ėjo kita kelio atšaka, jungusi Tarimo baseiną (Kašgarą) su Sogdu. Kirgizijos teritorijoje svarbiausias Ferganos prekybinis miestas buvo Ošas. Fergana aktyviai prekiavo su Graikų-Baktrų karalyste (manoma, kad ji paskutiniaisiais amžiais pr. m. e. kontroliavo regioną politiškai), todėl čia plito helenistinė kultūra. Pirmaisiais mūsų eros amžiais Fergana tapo šiauriausia Kušanų imperijos provincija, ir čia iš Indijos ėmė sparčiai plisti budizmas.

Pradedant III a. abu kultūriniai regionai Kirgizijos teritorijoje buvo veikiami klajoklių migracijų, dažniausiai iš šiaurinių stepių. Ferganoje viešpatavo chionitai, kurių hegemoniją V a. pakeitė eftalitai. Šiaurinėje Kirgizijoje viešpatavo žoužanai, kuriuos 552 m. vėliau nuvertė Tiurkų kaganatas. Šį padalinus 584 m. Kirgizijos teritoriją valdė vakarų tiurkai (pastarųjų sostinė buvo Sujabas Kirgizijos teritorijoje).

Viduramžiai

VIII a. žlugus Vakarų Tiurkų kaganatui, į šiaurinę Kirgiziją migravo karlukai, sukūrę čia gentinį kaganatą. Jų valdomos teritorijos aprėpė visą Kirgiziją, Sogdą (Uzbekijoje), Tarimo baseiną (Kinijoje). Iš jų valstybės IX a. išaugo Karachanidų federacija. Tuo metu į kraštą atėjo islamas, o senieji vietos gyventojai buvo galutinai tiurkizuoti.

Skylant Kerachanidų federacijai, nuo 1042 m. Kirgizijos teritoriją valdė Rytinis chanatas iš Balasaguno. Nuo 1141 m. Ferganoje susikūrė atskiras Karachanidų Ferganos chanatas su sostine Uzgende. 1212 m. federaciją nukariavo Karakitajai, kurie įjungė teritorijas į Mongolų imperiją. Po Čingischano mirties tiek Žetisu, tiek Fergana liko mongolų įtakoje: ją valdė Čiagatajaus ulusas (1260–1346).

Tuo metu į teritoriją migravo dabartinių kirgizų protėviai, kurie greičiausiai buvo maišytos mongolų ir kipčiakų kilmės. Iki X a. jie, žinomi kaip Jenisiejaus kirgizai, gyveno toli šiaurėje, dabartiniame Tuvos regione ir valdė didžiulį Kirgizų kaganatą. Konsoliduojantis Mongolų imperijai, dalis kirgizų migravo į pietus, t. y. į dabartinės Kirgizijos teritoriją. Kaip atskira etninė grupė susiformavo apie XV a.

1346 m. žlugus Čiagatajaus ulusui, Žetisu kontrolę perėmė Mogulistanas (valdytas iš Almaliko). 1522 m. valdžia regione atiteko kazachams, kurie iš čia kūrė savo didelę valstybę – Kazachų chanatą. Žetisu tapo kazachų politiniu ir kultūriniu centru, vadinamuoju Vyresniuoju žuzu. Nuo XVII a. Vyresnysis žuzas patyrė nuolatinius rytinių kaimynų džungarų antpuolius. Galiausiai Džungarų chanato grėsmė atvedė Žetisu kazachus į Rusijos glėbį.

O Ferganoje nuo XIV a. įsigalėjo Timūridai, ir čia įsikūrė atskiras Ferganos emyratas, priklausęs bendrai dinastinei Timūridų konfederacijai. 1500 m. Ferganą paėmė Šeibanidai, nuo 1560 m. valdę iš Bucharos. 1709 m. Ferganai pavyko atsiskirti nuo Bucharos ir sukurti savo atskirą valstybę – Kokando chanatą.

Rusijos viešpatavimas

Antroje XIX a. pusėje teritoriją pamažu užkariavo Rusijos imperija. Rusijos dominavimas Kirgizijoje truko nuo 1865 m. iki Tarybų Sąjungos žlugimo 1991 m. 1865 m. Rusijai nukariavus Kokando chanatą, teritorijos Vidurinėje Azijoje sujungtos į Turkestano sritį, kuri po dvejų metų tapo generalgubernija. Dabartinės Kirgizijos teritorijos buvo padalytos tarp dviejų sričių – Semirečjės (rytinė Kirgizija kartu su gretimomis Kazachstano teritorijomis) ir Ferganos (rytinė Kirgizija, kartu su gretimomis Tadžikijos ir Uzbekijos teritorijomis).

Teritorijoje vykdoma rusinimo politika kėlė vietos gyventojų pasipriešinimą, taip pat skatino migraciją į pietus (Tadžikistaną ir Afganistaną), rytus (į Kiniją). Tuo metu etniniai kirgizai dar nebuvo skiriami nuo savo kalba ir gyvenimo būdu labai panašių kazachų (kurie irgi buvo vadinami kirgizais).

Po 1917 m. revoliucijos įkūrus Tarybų Sąjungą, Kirgizija liko jos sudėtyje, tik performuojant etninę politiką Turkestano generalgubernija pervardinta Turkestano ATSR. 1924 m. joje sukurta atskira Kara-Kirgizijos autonominė sritis (po metų Kirgizijos autonominė sritis, dar po metų – Kirgizijos ATSR). Tuo metu perbraižant Vidurinės Azijos sienas vienas svarbiausių sprendimų priėmėjų buvo Stalinas. Būtent tada buvo pirmą kartą nustatytos Kirgizijos sienos, kurios lėmė atskirų istorinių regionų padalinimą tarp kelių valstybių. Šioje teritorijoje buvo pradėta konstruoti bendra kirgizų etninė tapatybė. Kirgizams buvo standartizuota kalba, sukurtas raštas (1924 m. arabiško, 1928 m. – lotyniško, 1941 m. – kirilicos rašto pagrindu).

Nepriklausomybė

1991 m. rugpjūčio 31 d. Kirgizija paskelbė nepriklausomybę. Pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Askaras Akayevas, kuris nuo 1990 m. buvo Kirgizijos TSR prezidentas. Per neramumus, kurių padarinys buvo „Tulpių revoliucija“, per 2005 m. vasario parlamento rinkimus jis buvo nuverstas. Naujuoju prezidentu tapo buvęs ministras pirmininkas Kurmambekas Bakijevas.