Vakarų tiurkų kaganatas – klajoklių gentinė konfederacija Eurazijos stepėje, egzistavusi VI–VII a., kurioje pagrindinį politinį vaidmenį vaidino gok-tiurkų gentys (turkų kalba: Gök Türkler, kinų kalba: 突厥 Tūjué, tuometinis kiniškas tarimas – T’u küe).
Kaganatas buvo daugybės skirtingų genčių konfederacija. Jame buvo išskiriamos 10 pagrindinių valdančių genčių, kurios dalijosi į rytines (kinų šaltiniuose jos vadinamos Duoliu) ir vakarines (jos vadinamos Nušibi). Po Išbara-kagano (634–639) reformų, Vakarų kaganatas tapo žinomas kaip Onoq, t. y. „Dešimt strėlių“, kurios buvo išdalintos pagrindiniams genčių vadams. Tai sukėlė valstybės skilinėjimą.
VII a. kaganatas silpo, ir jo vienybė menko. Rytines sritis ir sostinę 657 m. nusiaubė Tangų Kinija. Vakarinėse srityse atskirą konfederaciją konsolidavo bolgarai, Ponto stepėje įsitvirtino chazarai. VII a. II pusėje kaganatas nustojo egzistuoti, mat jį padalino daugybė smulkių genčių, tokių, kaip tiurgešai, ogūzai, kimakai, karlukai ir kt.
