Vidurinės Azijos kaip savotiškai skirtingo regiono idėją 1843 m. pirmasis įdiegė Alexander von Humboldt.
Sąvokos
Dominuoja trys Vidurio Azijos ribų sąvokos. Pirmos dvi Vidurinės Azijos tradicinės sąvokos teisingos, jeigu į šį regioną žvelgsime šiaurės-pietų kryptimis, nes tokiu atveju visos šios šalys yra Azijos žemyno geografiniame viduryje.
Pirmoji sąvoka
Pagal pirmą, senesnį TSRS laikų apibrėžimą, Vidurinei Azijai priskiriama Uzbekija, Turkmėnija, Kirgizija, Tadžikija, nors šis regionas yra geografinės Azijos žemyno vakarų pakraštyje.
Antroji sąvoka
Antra, plačiai priimta sąvoka, kada šalia anksčiau paminėtų šalių Vidurinei Azijai priskiriama ir Kazachija, bet taip pat šis regionas yra Azijos žemyno vakarų pakraštyje, tik užima platesnę dalį šiauriau. Kazachija nėra Azijos žemyno viduryje, o Kazachijos vakarinė dalis (apie 10 proc. šalies teritorijos) yra geografinėje Europoje[2].
Trečioji sąvoka
UNESCO variantas labiausiai atitinka Vidurinės Azijos geografinį apibrėžimą, kadangi šiuo atveju išskyrus vakarines ribas, regionas tolygiai nutolęs nuo Azijos žemyno šiaurinių, pietinių ir rytinių pakraščių. Į šias ribas patenka Kazachija, Kirgizija, Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija, Sibiro pietų dalis, Mongolija, Kinijos vakarų dalis (Vidinė Mongolija, Sindziangas, Činghajus, Gansu, Tibetas), Indijos ir Pakistano šiaurinės dalys, šiaurės rytų Iranas.