Venecija – miestas šiaurės rytų Italijoje, Venecijos įlankos (Adrijos jūra) sudarytoje lagūnoje, išsidėstęs salelėse.[1]Veneto regiono sostinė. Miestas yra didelis turistų traukos centras, visų pirma dėl unikalių savo kanalų. Venecija suskirstyta į 6 senus administracinius rajonus arba (italų k. sestieri), – Cannaregio, Castello, San Marco, Dorsoduro, San Polo ir Santa Croce.
Venecijos miestas įkurtas V amžiuje, nuo XIII a. tapo svarbiu jūrų uostu ir iki XV a. turėjo didžiulę įtaką šiaurės Italijoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, daug kolonijų, garsėjo savo pirkliais ir amatais. Palaipsniui Venecija savo įtaką prarado (ypač dėl turkų antpuolių), o 1797 m. pateko į Austrijos valdžią. Prie Italijos karalystės Venecija prijungta 1866 m.
Venecija dažnai laikomas vienu gražiausių pasaulio meistų.[2] Pastaruoju metu miestas susiduria su dideliu turistų srautu, didėjančia oro ir vandens tarša, didėjančiais potvyniais, per arti pastatų plaukiančiais kruiziniais laivais.[3][4]
2024 m. balandžio 25 d. Venecijos valdžia pradėjo rinkti 5 eurų mokestį iš turistų, apsilankančių mieste tik vienai dienai, ir tapo pirmuoju pasaulio miestu įvedusiu tokį mokestį.[5]
Pavadinimo kilmė
V a. pr. m. e. Adrijos jūros pakrantes užėmė ilyrų gentis venetai. Senovės romėnai pavadino šią teritoriją venetų vardu, o kai 451 m. iš žvejų kaimelių čia susikūrė miestas, jam ir teko vardas Venetia.
Nuo 2006 m. Venecijos miesto partneris buvo Sankt Peterburgas (Rusija), tačiau 2013 m. ši partnerystė buvo nutraukta po Rusijoje priimto antihomoseksualų įstatymo.[6]
Susisiekimas
Venecija žymi visame pasaulyje dėl savo kanalų. Ji pastatyta ant žemų, dumblinų Adrijos jūros vandenų, kurie reguliariai patvinsta.
Miestas turi 118 salelių ir apie 150 kanalų. Salos, ant kurių stovi miestas, yra sujungtos apie 400 tiltais. Senamiestyje tiltai naudojami kaip keliai, o visas transportas yra ant vandens arba ant kojų.
XIX a. Venecijoje pastatyta geležinkelio stotis. Venecija yra didžiausias Europos miestas, kuris pasižymi mažiausiu automobilių skaičiumi.
Klasikinė Venecijos valtis yra gondola. Tačiau šiuo metu gondolomis naudojasi tik turistai arba gyventojai vestuvių ar kitų švenčių proga. Neatsiejama Venecijos dalis gondolos tapo nuo XI amžiaus. Grakštaus korpuso, plokščiadugnis laivelis labai tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus pirmagalio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais. 1562 m. buvo paskelbtas nutarimas, reikalaujantis visas gondolas dažyti juodai, kad gyventojai liautųsi demonstravę savo turtingumą. Ypatingomis progomis jos puošiamos gėlėmis.
Dauguma venecijiečių naudojasi vandens autobusais (itališkai vaporetti), kurie reguliariai plaukioja po miesto kanalus ir salas. Mieste taip pat yra labai daug privačių valtelių.