Nukamuota vidinio nestabilumo ir barbarų genčių puldinėjimų, penktame amžiuje vakarinė imperijos dalis, įskaitant Italiją, Romos Ispaniją, Galiją, Britaniją ir Afriką, susiskaldė į nepriklausomas karalystes.
Romos civilizacija yra dažnai priskiriama Antikai, kuriai taip pat priklauso ir senovės Graikija – civilizacija, įkvėpusi senovės Romos kultūrą. Senovės Roma labai daug prisidėjo prie Vakarų pasaulio teisės, karo pramonės, meno, literatūros, architektūros, technologijų, religijos ir kalbos vystymosi. Senovės Romos istorija ir toliau daro didelę įtaką šiandieniniam pasauliui.
Pasak legendos, 753 m. prieš Kristų Romą įkūrė broliai dvyniai, kilę iš Trojos princo Enėjo.[2]Romulas ir Remas buvo lotynų miesto Alba Longos karaliaus Numitoro anūkai. Karalių nuo sosto nuvertė jo žiaurus brolis Amulijus, o jo duktė Rėja Silvija pagimdė.[3][4] Rėja Silvija buvo vestalė, išprievartauta Dievybes Marso, tad broliai dvyniai Romulas ir Remas buvo pusdieviai.
Naujasis karalius bijojo, kad Romulas ir Remas susigrąžins sostą, todėl įsakė juos nuskandinti. Vilkė (arba, pasak kelių šaltinių, piemens žmona) išgelbėjo ir užaugino juos, ir kai broliai buvo pakankamai suaugę, šie susigrąžino Alba Longos karaliaus sostą.[5][6]
Tada dvyniai įkūrė savo miestą. Tačiau susiginčiję dėl to, kam atiteks Romos karaliaus sostas, arba, pasak kelių šaltinių, dėl to, kurio iš jų vardu pavadinti miestą, Romulas užmušė Remą.[7] Taigi Romulo vardu ir buvo pavadintas Romos miestas.[8] Kadangi, pasak legendos, mieste nebuvo moterų, lotynai pakvietė Sabinų gentį į festivalį ir pagrobė netekėjusias mergeles, kas lėmė lotynų ir sabinų susiliejimą.[9]
Apie II t-metį pr. m. e. įvairios tautos persikėlė per Alpes į Italiją. I t-metyje pr. m. e. čia apsigyveno etruskai. Jie statė namus iš akmenų ir plytų. Karių ir žynių diduomenė sudarė privilegijuotą gyventojų dalį. Miestus valdė karaliai. VII a. pr. m. e. dvylika miestų sudarė laisvą Lotynų miestų sąjungą. Jos nariai švęsdavo bendras religines šventes, spręsdavo tarpusavio konfliktus. IV a. pr. m. e. romėnai sąjungą likvidavo.
Gyventojų verslai: žemdirbystė, amatai, prekyba. Etruskai prekiavo su Kartagina, Finikija, Graikija.
30 m. pr. m. e. vainikuotas pirmasis imperatorius Gajus Julijus Oktavianas Augustas.
Senovės Roma pasižymėjo karingumu ir imperialistine politika. Valdant imperatoriui Trajanui (98 – 117) valstybės plotas siekė nuo dabartinės Škotijos iki Artimųjų Rytų.
Civilizacijos saulėlydis prasidėjo V a. Vakarinė imperijos dalis, įskaitant Ispaniją, Galiją ir Italiją suskilo į nepriklausomas karalystes. Rytų Romos imperija, valdoma iš Konstantinopolio, po 476 m., kurie tradiciškai laikomi „Romos žlugimo“ metais, paprastai vadinama Bizantija.
Romos imperija stipriai paveikė ne tik savo valdomas teritorijas, bet ir aplinkines šalis. Žymiausiais romėnų poetais ir rašytojais laikomi Ciceronas ir Vergilijus. Romėnai pasiekė aukštų pasiekimų architektūroje, statė didelius pastatus, akvedukus, akmeninius tiltus ir kelius. Dalis jų išlikę iki šių dienų.
Svarbi populiariosios romėnų kultūros dalis buvo gladiatorių kautynės, kurios buvo panašios į dabartinį sportą, tačiau kautynių metu dažnai buvo kaunamasi iki mirties. Tarp pramogų populiarios buvo ir žirgų traukiamų vežimų lenktynės.
Pagrindinis piniginis vienetas buvo denarai (monetos).
Romėnų teisės filosofija
Romos Imperijos valdymo sistema
Romoje didelę įtaką politikai turėjo ne filosofai, o juristai. Romėnų civilizacijos simboliu galėtų būti Antikos teisė. Romėnų teisės filosofija ne abstrakčiai svarstė, kas teisinga ir kas neteisinga, šitų sąvokų prasmę, bet svarstė praktišką teisingumo įsikūnijimą, to teisingumo, kurį sukūrė iš visų to meto tautų įstatymų padarę vieną universalią valstybės teisę.
Romėnams teisė (ius) ir įstatymas (lex) nesutampa, nors tokią klasikinę teisės sampratą romėnai turėjo ne visada. Įstatymus leido komicijos.
Lex data – teisė duota užkariautiesiems, nelabai jų atsiklausiant. Tai potvarkiai, duodami prokonsulų, prokuratorių nukariautoms tautoms, provincijoms.
Romėnų medicina
Romos imperijoje medicina nesiskyrė nuo graikų, daugelis gydytojų naudojo tokius pat žolinius vaistus bei gydymo būdus, tačiau vis dar tikėjo dievų pagalba susirgus. Romėnai turėjo nemažai gerų vaistų, gaminamų iš žolių (pankolių, šalavijų, debesylų, rozmarinų) ir kitų augalų (česnakų), be to, ypač rūpinosi higiena: nuolat prausdavosi ir maudydavosi viešosiose pirtyse – termose, miestai dažniausiai būdavo švarūs ir tvarkingi. Taip pat buvo išrasta sudėtingos švaraus vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemos bei išvietės.
Kanalizacijos sistema Romoje veikė jau VI a. pr. m. e. Vėliau nutiesti akvedukai aprūpindavo miestą geriamuoju vandeniu, visoje imperijoje įrengtos termos bei specialios gimnastikos salės stabdė ligų plitimą. Susirgus buvo teikiama gana aukšto lygio pagalba senovės ligoninėse, tačiau sunkių ligų romėnai nemokėjo gydyti, todėl tie, kuriuos reikėjo operuoti ar kurie sirgo infekcinėmis ligomis, paprastai mirdavo.
Romėnai kremuodavo savo mirusiuosius. Pelenus supildavo į marmurines ar stiklines urnas, kurias laikydavo šeimos kapuose bei bendrose kapinėse.
Šaltiniai
↑Chris Scarre, The Penguin Historical Atlas of Ancient Rome (London: Penguin Books, 1995).
↑Livy, The Rise of Rome, Books 1-5, translated from Latin by T. J. Luce, 1998. Oxford World’s Classics. Oxford: Oxford University Press. ISBN 0-19-282296-9, p. 8
