Konstantinas IV (lot. Flavius Constantinus, gr. Κωνσταντίνος Δ, 648 m. – 685 m. rugsėjo mėn.) – 668–685 m. Bizantijos imperatorius.
Kartais vadintas Barzdočium (gr. Πωγωνάτος), nors taip dažniau buvo vadinamas jo tėvas.
Biografija
Kilęs iš Heraklėjo dinastijos. Tėvas imperatorius Konstantas II.
Tėvui išvykus į Sirakūzus, kur jis buvo užmuštas, liko namie ir miestelienų buvo išrinktas imperatoriumi. Sirakūzai valdovu išsirinko armėną ir pasikvietė į pagalbą saracėnus. Konstantinas maištą numalšino, bet beduinų genčių puolimo neišvengė. Atrėmė stiprų arabų veržimąsi ir 674–678 m. Konstantinopolio apsiaustį. Teko numalšinti ir jaunesniųjų brolių Tiberijaus ir Iraklijaus, kurie siekė kraštą valdyti kartu, sukilimą. Kai jie vėl sukilo, nupjovė jiems nosis ir atėmė Augustų titulą.
680 m. pralaimėjo chano Asparucho bulgarams, buvo priverstas leisti jiems persikelti per Dunojaus upe. 681 m. Mezijoje (dab. Bulgarija) pripažino pirmąją Bulgarų karalystę ir sutiko jai mokėti duoklę.
680–681 m. sukvietė šeštąjį Konstantinopolio ekumeninį susirinkimą, kuriame buvo pasmerkti monofizitai ir patvirtinta 451 m. Chalkedono susirinkimo doktrina apie dieviškąją ir žmogiškąją Jėzaus Kristaus prigimtį, tai sustiprino Krikščionių bažnyčios vienybę. Valdant Konstantinui IV pradėta įvedinėti temų sistema.[1] Mirė susirgęs dizenterija, bet suspėjęs sūnų paskelbti sosto paveldėtoju.
Šeima
Žmona Anastasija. Vaikai:
Šaltiniai
Literatūra
- John F. Haldon: Byzantium in the Seventh Century. 2. Aufl. Cambridge 1997
