Jaunystėje daug ir sėkmingai kariavo su arabais ir bulgarais, tapo populiarus. 741–742 m. numalšino diduomenės, vadovaujamos pretendento į sostą Artvazdo, sukilimą. Tęsė Leono III Isauro kovą su ikonų garbinimu, 754 m. sušauktame Konstantinopolio susirinkime pasmerkė ikonų garbintojus, vėliau persekiojo jam nepritariančius vienuolius, griovė jų vienuolynus. Už tai priešininkų praminta Kopronimu – „tuo, kurio vardas mėšlas“.
Dėl kovų su ikonų garbinimu Konstantino vyršenybės nepripažino Romospopiežiai, kuriuos parėmė langobardai ir frankai. 750 m. langobardai užėmė Ravenos egzarchatą ir Bizantija visiems laikams prarado įtaką Šiaurės Italijoje. 756–775 m. surengė devynis žygius į Bulgariją, per paskutinį jų mirė.[1]
Šaltiniai
↑Konstantinas V Kopronimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 515 psl.
Literatūra
Ilse Rochow: Kaiser Konstantin V. (741–775). Materialien zu seinem Leben und Nachleben. Mit einem prosopographischen Anhang von Claudia Ludwig, Ilse Rochow und Ralph-Johannes Lilie. Frankfurt am Main u. a. 1994 (Berliner Byzantinistische Studien 1).
_(14560071499).jpg)
