40°0′ š. pl. 51°0′ r. ilg. / 40.000°š. pl. 51.000°r. ilg. / 40.000; 51.000

Kaspija
Vieta	Kazachija, Rusija, Iranas, Azerbaidžanas, Turkmėnija
Plotas	371 000 km²
Kranto linijos ilgis	7000 km
Kilmė	tektoninė
Didžiausias gylis	1025[1] m
Tūris	78 000 km³
Įteka	Volga, Uralas, Terekas, Kura, Atrekas ir kt.

Kãspijos jūra (rus. Каспийское море, kaz. Каспий теңізі, turkm. Hazar deňizi, azer. Xəzər dənizi, pers. دریای خزر,دریای مازَندَران = Daryā-ye Ḫazar, Daryā-ye Māzandarān) – didžiausias Žemės ežeras Europos ir Azijos sandūroje, plytintis rytuose nuo Kaukazo kalnų, dėl didumo vadinamas jūra. Tai nenuotakus sūriavandenis ežeras.

Plotas apie 371 000 km² (dėl vandens lygio svyravimo kinta), didžiausias gylis 1025 m. Vidutinis paviršiaus lygis ~28 m žemiau Pasaulinio vandenyno lygio.

Kaspijos jūra susiformavo maždaug prieš 10 mln. metų, kai senovinis Tetijos vandenynas pasidalijo į dvi šiuolaikines jūras – Juodąją jūrą ir Kaspijos jūrą.

Iš viso žinoma apie 70 šio vandens telkinio pavadinimų – Hirkanijos jūra, Chazarų jūra, Abeskuno jūra, Derbento jūra, ir kt. Irane Kaspijos jūrą vadina Chazarų arba Mazenderano jūra (pagal vienos iš Irano tautų pavadinimą). Dabartinis pavadinimas siejamas su pietvakarių krante prieš mūsų erą gyvenusios kaspių tautos pavadinimu.

Kaspijos jūra tyvuliuoja dviejų žemynų – Europos ir Azijos sandūroje. Ilgis iš šiaurės į pietus ~1200 km (36°34' – 47°13' šiaurės pl.), iš vakarų į rytus nuo 195 iki 435 km (46° – 56° rytų ilg.), vidutiniškai 310–320 km.

Skalauja šių valstybių krantus:

• Kazachstano, kranto linijos ilgis 2340 km.
• Turkmėnijos, kranto linijos ilgis 1200 km.
• Irano, Gilano, Mazandarano ir Golestano provincijos; kranto linijos ilgis 724 km.
• Azerbaidžano, kranto linijos ilgis 955 km.
• Rusijos, Dagestano ir Kalmukijos respublikos ir Astrachanės sritis; kranto linijos ilgis 695 km.

Jūros akvatorija sąlyginai skirstoma į tris dalis – Šiaurės Kaspija, Vidurio Kaspija ir Pietų Kaspija – kurių ploto santykis yra 25, 36 ir 39. Riba tarp Šiaurės Kaspijos ir Vidurio Kaspijos yra linija Čečėnės sala – Tub-Karagano kyšulys, riba tarp Vidurio ir Pietų Kaspijos – linija Gyvenamoji sala (Žiloj ostrov, rus. Жилой остров) – Gan-Gulu kyšulys.

Šiaurinė Kaspijos dalis – sekli lyguma su akumuliacinėmis salomis; vidutinis gylis apie 4-8 m, didžiausias gylis neviršija 25 m. Vidurinėje dalyje, kurią nuo šiaurės skiria Mangyšlako slenkstis, giliausia vieta siekia 788 m (Derbento duburys). Pietinėje dalyje, kurią nuo Vidurio Kaspijos skiria Apšerono slenkstis, giliausia vieta – 1025 m. Kaspijos šelfe vyrauja smėliai, duburiuose dugną dengia dumblas, kai kur prasikiša pamatinė uoliena.

Kaspijos jūros kranto linijos ilgis apie 6501 – 6702 km, o su salų pakrantėmis – iki 7000 km. Dauguma krantų yra žemi ir lygūs. Šiaurinę pakrantę raižo Volgos ir Uralo deltos atšakos, krantai žemi ir pelkėti, vietomis daug vandens augalų. Rytinėje pakrantėje vyrauja klintiniai krantai. Krantai labiausiai vingiuoti Apšerono pusiasalyje (vakaruose) ir prie Kara Bogaz Golo rytuose.

Stambūs Kaspijos pusiasaliai:

• Agrachanаs. Smėlėtas pusiasalis vakaruose, Dagestano teritorijoje. Ilgis ~50 km, plotis iki 8 km, plotas 212 km², aukštis virš Kaspijos jūros lygio 20 m. Kilmė – vėjo ir srovių veikla, Tereko upės aliuvinės sąnašos. Peizaže vyrauja tamarisko krūmais apžėlusios smėlio kopos ir pakrančių druskožemiai, nuolatinių gyventojų nėra.
• Apšeronas. Vakarų krante, Azerbaidžano teritorijoje. Į jūrą išsikišęs ~60 km, plotis iki 30 km. Pusiasalio teritorijoje įsikūrę Baku ir Sumaito miestai. Aukštis nuo 310 m iki 26 m žemiau Kaspijos lygio (geologinė depresija). Druskožemiai, sūrūs ežeriukai. Dideli naftos ištekliai, naftos verslovės.
• Mangyšlakas. Rytų krantas, Kazachstano teritorija. Klimatas labai sausas. Daug kultūrinio paveldo objektų, gydomieji šaltiniai. Naftos ištekliai.

Kaspijos jūroje yra apie 50 salų, kurių bendras plotas ~350 km². Stambiausios salos: Ašur-Ada, Garasu, Gumas, Dašas, Čečenė, Čygyras, Zira, Zianbilas, Chara-Zira. Statomos dirbtinės Chazarų salos.

Didžiausios įlankos yra šios:

• Agrachano
• Astrachanės
• Enzelio (buvusi Pehlevi)
• Girkanto (buvusi Astarabado)
• Gyzylagačo
• Gyzlaro
• Kazacho
• Mangyšlako
• Tub-Karagano
• Turkmenbašio (buvusi Krasnovodsko).

Kaspijos plotas ir pakrantės linija gerokai kinta dėl vandens lygio kitimo. Vandens tūris, kai vandens lygis – 26,75 m, sudaro 78 648 km³, arba 44 % pasaulo ežerų vandens atsargų. Didžiausias gylis 1025 m. Pietų Kaspijos įduboje (nusileidžia tik Baikalui ir Tanganikai), vidutinis gylis 208 m. Šiaurinė Kaspijos dalis sekli, didžiausias gylis 25, vidutinis – 4 m.

Per pastaruosius 3000 metų Kaspijos vandens lygio kitimo amplitudė siekė 15 m. Nuo 1837 metų, kai buvo pradėtas registruoti vandens lygis, jis kito 3,8 m diapazone. Lygio kitimas siejamas su klimato kitimu, geologiniais pokyčiai ir antropogeniniais faktoriais (intakų užtvankos ir su tuo susijęs debito mažėjimas).

Kaspijos jūros vandens balanso komponentai (kiekiai per metus, 1970):

• krituliai: +66,8 km³,
• upių nuotėkis: +266 km³,
• gruntinis vanduo: +5 km³,
• garavimas: -357 km³,
• nuotėkis į Kara Bogaz Golą: -4 km³
• sunaudojimas ūkinėms reikmėms: -1 km³

Vanduo Kaspijos jūroje pasikeičia kas ~250 metų.

Dėl neigiamo vandens balanso (daugiausiai dėl sumažėjusio Volgos debito, pastačius hidroelektrinių kaskadą) ХХ а. aštuntajame dešimtmetyje buvo parengtas planas nukreipti dalį Pečioros vandens į Volgą, taip apie 32 km³ padidinant jos metinį debitą, bet šis planas nebuvo įgyvendintas.

Vandens temperatūra svyruoja nuo 0 °C šiaurinėje dalyje žiemos metu iki +23-26 °C pietuose.^[1] Didesniame gylyje vandens temperatūra iš esmės pastovi ir siekia +6-7 °C. Žiemą dalis akvatorijos (ypač įlankos) užšąla, šiaurinėje dalyje nuo lapkričio vidurio iki vasario pabaigos susidaro iki 2 m storio ledas. Pietinė ledų riba yra linija tarp Čečėnės salos ir Mangyšlako, ties Apšerono pusiasaliu ledas sukausto vandenį vidutiniškai kartą per 10-11 metų.

Vandens druskingumas kinta nuo 0,3 promilės prie Volgos deltos iki 13,5 promilės pietryčių pakrantėje.^[1] Žiemą, kai užšąla Volga, vidutinis druskingumas šiaurinėje jūros dalyje padidėja.

Vandens cirkuliaciją Kaspijos jūroje sukelia intakai ir vėjai. Kadangi didžiausi intakai yra šiaurėje, tai ir srovės šioje dalyje stipresnės. Stipri šiaurės srovė juda palei vakarinę pakrantę link Apšerono pusiasalio, čia skyla į dvi dalis: viena juda tolyn palei vakarinį krantą, o kita pasuka į rytinę jūros dalį.

Į Kaspijos jūrą įteka 130 upių, 9 iš jų suformavusios deltas. Vandeningiausios upės, atnešančios ~90 % visų intakų debito, yra šios:

• Volga, Terekas (Rusija),
• Uralas, Emba (Kazachstanas),
• Kura, Samuras (Azerbaidžanas),
• Atrekas (Turkmėnija).

Visas Kaspijos jūros baseinas užima maždaug 3,1-3,5 mln. kv. km, t. y. apie 10 procentų planetos uždarų vandens telkinių baseinų ploto. Baseino ilgis iš šiaurės į pietus ~2 500 km, iš vakarų į rytus~ 1000 km ir apima Azerbaidžaną, Armėniją, Gruziją, Iraną, Kazachstaną, Rusiją, Uzbekistaną ir Turkmėniją.

Unikalus 18 000 km² ploto sūraus vandens ežeras (neretai vadinamas įlanka), nuolatos maitinamas Kaspijos jūros vandens. Kara Bogaz Golo vanduo dėl karšto ir sauso klimato sparčiai garuoja, ir jį papildo ~200 m pločio protaka iš jūros atplūstančio vandens srautas.

Pavadinimo reikšmė turkmėnų kalba – „Juodosios ryklės (Juodųjų nasrų) ežeras“.

Kadangi ežeras nuotėkio neturi, jo vanduo itin sūrus – ~350 promilių (Pasaulinio vandenyno vidutiniškai 35 promilės). Ilgainiui čia susikaupė susikaupė milžiniški ištekliai įvairių druskų, ypač mirabilito (vandeningasis natrio sulfatas, Na₂SO₄·10H₂O), arba glauberio druskos, kurio kiekiai vertinami iki 48 mlrd. tonų (didžiausias planetos telkinys)^[2]. Šios druskos koncentracija tokia didelė, kad į Kara Bogaz Golo protaką patekusios ir vandens srauto atneštos žuvys ir Kaspijos ruoniai nuo druskų kaipmat apanka ir žūsta.

1980 m. protakoje pastatyta užtvanka, o 1984 m. pastatyta vandens pralaida. Ežero lygis nukrito keliais metrais, bet 1992 m. vandens tiekimas vėl atkurtas. Kasmet iš Kaspijos jūros į Kara Bogaz Golą atiteka 8-10 km³ vandens (daugiau negu Neries žiotyse) ir ~150 000 tonų druskų. Druskų gavyba nuo 1920 metų.

Šiaurinės dalies klimatas kontinentinis, pietinėje – subtropinis. Žiemą vidutinė temperatūra šiaurinėje dalyje kinta nuo -8-10 °C šiaurėje iki +8-10 °C pietuose; vasaros metu nuo +24-25 °C šiaurėje iki +26-27 °C pietuose. Rekordinė temperatūra, užfiksuota rytinėje pakrantėje, siekė 44 °C.

Vidutinis kritulių kiekis 200 mm per metus (nuo 90-100 mm rytuose iki 1700 mm vakarinėje pakrantėje). Vandens garavimas: vidutiniškai 1000 mm per metus, Apšerono pusiasalio apylinkėse 1400 mm /metus.

Virš Kaspijos jūros dažnai pučia stiprūs vėjai, ypač šiauriniai. Rudenį ir žiemą vėjai sustiprėja ir dažnai siekia 35-40 m/sek. Itin vėjuoti rajonai – Apšerono pusiasalis ir Machačkalos apylinkės.

Kaspijos jūroje gyvena 1809 gyvūnų rūšys, iš kurių 415 rūšių yra stuburiniai. Čia aptikta 101 žuvų rūšis, didžiausi pasaulyje eršketinių žuvų ištekliai, taip pat gyvena karpiai, kilkės, kefalės, ešeriai, lydekos, lašišos. Čia esama ir jūrinių žinduolių – kaspinių ruonių. Gana daug endeminių rūšių. Iš moliuskų paminėtinos dreisenos, kitų bestuburių – pintys ir medūzos.

Kai kurias rūšis Kaspijos jūroje įveisė žmonės (kefales), arba jos atkeliavo su vandens transportu (krabai).

Jūroje ir jos pakrantėse aptinkamos 728 augalų rūšys, tarp kurių gausiausi dumbliai – žaliadumbliai, rudadumbliai, raudondumbliai, rupijos. Didžiąją biomasės dalį sudaro menturdumbliai (iki 30 kg/m²).

Didžiausi Kaspijos pakrančių miestai yra šie:

• Baku ir Sumgaitas, įsikūrę Apšerono pusiasalyje; netoli jų – naftininkų gyvenvietė Naftos Akmenys, pastatyta ant dirbtinių salų, estakadų ir technologinių aikštelių.
• Machačkala – Dagestano sostinė ir Derbentas, piečiausias Rusijos Federacijos miestas (vakarų pakrantė)
• Astrachanė tradiciškai laikoma Kaspijos uostu, nors įsikūrusi Volgos deltoje, taigi nuo jūros nutolusi 60 km.
• Aktau – Kazachstano uostas (rytų pakrantė)
• Turkmenbašis – Turkmėnijos uostas, buvęs Krasnovodskas, įsikūręs prie to paties pavadinimo įlankos.
• Enzelis – stambiausias Irano uostas prie Kaspijos jūros.

Iškasenos

Kaspijos jūroje slūgso dideli naftos ir gamtinių dujų klodai. Iki šiol ištyrinėti naftos ištekliai siekia apie 10 mlrd. t., kartu su dujų kondensatu – apie 10-20 mlrd. t. Naftos gavyba Kaspijoje prasidėjo 1920 metais (Apšerono pusiasalyje).

Laivyba

Išvystyta laivyba, plaukioja keltai Baku – Turkmenbašis, Baku – Aktau, Machačkala – Aktau. Volgos ir Dono upėmis bei Volgos-Dono kanalu galima susiekti su Juodąja jūra.

Žvejyba

Eršketinių žuvų (90 % pasaulinių išteklių), karpių, kilkių žvejyba, ikrų gavyba ir kaspinių ruonių medžioklė.

• Kaspijos regionas
• Kaspijos gamtinės įvairovės projektas
• Kaspijos vandens lygio kitimo stebėjimas Archyvuota kopija 2011-07-24 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.