Bagratidai, kitaip vadinami Bagratuniai (arm. Բագրատունյաց Արքայական Տոհմ, transliteruojant Bagratownyac‘ Ark‘ayakan Tohm) – rytų Armėnijos karalių dinastija, valdžiusi 886–1045 m.
886 m. pirmasis šios dinastijos karalius Ašotas I tapo Armėnijos karaliumi dėl musulmonų palankumo. Ašotas II, 921 m. nugalėjęs arabus, buvo jų pripažintas Armėnijos ir Gruzijos karaliumi. Ašotas III, tituluotas Šachinšachu, 961 m. perkėlė valstybės sostinę į Ani, kur suklestėjo Viduramžių armėnų menas ir literatūra. Ilgą laiką Bagratidų Armėnija buvo buferine valstybe tarp Arabijos ir Bizantijos. 1045 m. Bizantijai užkariavus Armėniją paskutinis Bagratidų dinastijos valdovas Gagikas II neteko valdžios.
Bagratidų atšakos 963–1064 m. valdė Karšo ir 972–1113 m. Tašir Dzorageto karalystes.[1] Iš Bagratidų šakos kilo Gruzijos ir Imeretijos valdovų dinastija Bagrationai.
Literatūra
Movses Khorenatsi. History of the Armenians. Translation and Commentary of the Literary Sources by R. W. Thomson. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1978 Appendix A. Primary History, pp. 358–359, 362, 365–366.
